Prieš kitą mėnesį vyksiantį paskutinį Vokietijos Sinodinio kelio susitikimą keturios garsios jo dalyvės moterys trečiadienį oficialiai paskelbė pasitraukiančios iš prieštaringai vertinamo proceso.
Teologijos profesorės Katharina Westerhorstmann ir Marianne Schlosser, kartu su filosofe Hanna-Barbara Gerl-Falkovitz ir žurnaliste Dorothea Schmidt, vasario 22 d. pareiškė esminius prieštaravimus dėl Vokietijos Sinodinio kelio krypties ir eigos.
Sinodinis kelias „kėlė abejonių dėl pagrindinių katalikų doktrinų ir įsitikinimų”, – teigė moterys savo pareiškime, kurį paskelbė laikraštis „Welt”. Jos taip pat apkaltino organizatorius nepaisius daugkartinių Vatikano įspėjimų ir įsikišimų.
Negana to, pasitraukiančios delegatės – trys iš jų yra universitetų profesorės, o dvi – Ratzingerio premijos laureatės – apkaltino proceso organizatorius naudojus sinodiškumo neatitinkančią spaudimo taktiką.
Sinodinio kelio komunikacijos vadovai Britta Baas ir Matthias Kopp trečiadienį pateikė trumpą pareiškimą: „Sinodo kelio prezidiumas su apgailestavimu atkreipė dėmesį į šį sprendimą.”
Tačiau praėjusių metų gruodį vienas pagrindinių Vokietijos sinodinio proceso administratorių atvirai pripažino, kad Sinodinis kelias buvo sukurtas siekiant sukelti „spaudimą Bažnyčiai pakeisti katalikų mokymą”.
Buvęs Vokietijos katalikų centrinio komiteto (ZdK) pirmininkas Thomas Sternbergas (Tomas Šternbergas) teigė, kad prieštaringai vertinamu procesu nuo pat pradžių norėta pasiekti, jog būtų pakeistas Bažnyčios mokymas apie homoseksualumą, moterų įšventinimą ir kitomis temomis.
Planuojama, kad Vokietijos Sinodinį kelią vainikuos kovo 9-11 d. Frankfurte vyksiantis baigiamasis susitikimas.
Nors delegatai balsavo už kelis prieštaringai vertinamus reikalavimus, įskaitant moterų įšventinimą į kunigus, ankstesniuose susitikimuose taip pat kilo audringų scenų, iš kurių tapo aišku, kad ne visi dalyviai pritaria organizatorių darbotvarkei.
Tačiau vasario 22 d. keturios moterys pareiškė, kad nebegali ramia sąžine dalyvauti procese, kuris „vis labiau atskiria Bažnyčią Vokietijoje nuo visuotinės Bažnyčios”.
„Pastarųjų trejų metų nutarimai ne tik kvestionavo esminius katalikų teologijos, antropologijos, taip pat Bažnyčios praktikos pagrindus, bet ir naujai suformulavo, o kai kuriais atvejais visiškai naujai juo apibrėžė, – sakė moterys. – Mes negalime ir nenorime dalytis atsakomybe už tai”.
2018 m. Ratzingerio premijos laureatė Marianne Schlosser jau anksčiau išreiškė susirūpinimą, nurodydama, kad šiame procese „susitelkiama ties moterų įšventinimu”.
Vienos universiteto teologijos profesorę 2014 m. popiežius Pranciškus paskyrė Tarptautinės teologinės komisijos nare. Ji taip pat buvo paskirta studijų komisijos, tiriančios moterų diakonatą, nare 2016 m.
Praėjusiais metais duodama interviu žurnalistams M. Schlosser nurodė keletą su šiuo procesu susijusių problemų, visų pirma reikalavimus dėl moterų įšventinimo į kunigystę. Tuomet ji perspėjo, kad Šventimų sakramentas negali būti tapatinamas tik su hierarchinėmis galios pareigomis.
