Kovo 21 d. Kauno Šv. Kryžiaus (karmelitų) bažnyčios kunigas Valdas Paura minėjo 25 metų kunigystės jubiliejų. Kuklus ir romus kunigas paklaustas apie dovanas nedaugžodžiauja: „Didžiausia dovana – malda“, – atsako ir atsisėdęs bažnyčios suole nusistebi, kaip greit prabėgo ketvirtis amžiaus. Šypsodamasis prasitaria, kad vaikystėje gamino lėktuvėlių modelius ir svajojo apie aviaciją. Tačiau užaugus išsigrynino tikrasis kelias – pašaukimas į kunigystę.
Penki basieji karmelitai
Basųjų karmelitų vienuolyne Kauno centre šiuo metu gyvena penki vienuoliai: parapijos klebonas, kunigas Valdas Paura, tėvas Sebastian Chmielewski iš Lenkijos, kunigas Vidas Labanauskas, brolis Arūnas ir brolis Ričardas.
Prieš kun. V. Pauros kunigystės jubiliejų kalbinti karmelitai išskyrė šio kunigo darbštumą, ypač dvasinėje srityje, taip pat romumą, įsiklausymą.
Kunigystės jubiliejų bendruomenės nariai mini melsdamiesi – nuo trečiadienio bažnyčioje vyksta adoracija.
Šventinę dieną kunigas Valdas su savo kurso broliais susitiks Vilkaviškio katedroje, kurioje kartu buvo pašventinti. Į šventę pakviesti vyr. provincijolas, Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, kiti garbūs svečiai. Po šventinių pietų jubiliatą sveikins maldos grupelės, įvairios organizacijos.
„Į Kauną atvykau neseniai, prieš pusmetį. Nors Valdą pažįstu trumpai, bet iškart pastebėjau, kad jis labai dvasingas. Mano tėvynėje Lenkijoje kunigystės sukaktys minimos panašiai kaip ir Lietuvoje: vyksta Mišios, po jų susirenka visi, kas kartu mokėsi kurse. Pasveikinti atvyksta ir draugai. Visi dalyvauja šventinėje vakarienėje, kartu pasidžiaugia“, – pasakojo tėvas S. Chmielewski iš Plocko. Prieš atvykdamas į Kauną jis net 21 m. misionieriavo Argentinoje, šiuo metu su kitais broliais susikalba ispanų kalba.
Gyvenimas basųjų karmelitų vienuolyne sukasi savu ritmu: ryte vienuoliai turi 2 val. tylios maldos, po to vyksta į darbus, tarnystes, per dieną būna du rekreacijos laikai – popiet ir vakare. Jų metu kalbamasi, vykstama aplankyti kitų vienuolynų, neseniai lankytasi Pažaislyje.
Svajojo apie skrydžius
Po linksmo pašnekesio vienuoliai palieka kunigą Valdą Paurą bažnyčioje ir iškeliauja savų darbų dirbti.
Kunigas Valdas sako, kad vienuolyne kaip ir gyvenime – būna visko.
„Kiekvienas brolis – išbandymas. Kaip ir šeimoje, nėra paprasta sugyventi. Bet Šv. Kryžiaus Jonas aiškiai įvardijo, kad tu į vienuolyną atėjai ne patogaus gyvenimo gyventi, bet numirti sau, t.y. atsisakyti ego. Jis sakė, kad šitie broliai bus tavo mokytojais, įrankiais. Vieną dieną reikės grubesnio, kitą – kitokio, esmė – priėmimas. Iššūkis, bet ir didžiulė palaima, malonė toje kelionėje atrasti, kad ne įrankis kaltas, jog skauda, bet tavo reakcijos“, – sakė kun. Valdas.
Trumpam nusikeliame į vaikystę.
„Vaikystėje visi svajojo apie aukštus skrydžius. Mane patraukė aviacija. Lankiau būrelius, kur su vaikais lipdydavome įvairiausius lėktuvų modeliukus. Įnikau į šį hobį, lėktuvai danguje man buvo gražiausias vaizdas!“, – šypsodamasis prisiminė kun. V. Paura. Jis prasitarė, kad vaikystėje buvo sukaupęs nemenką lėktuvų modeliukų kolekciją. Gamindavo juos iš plastmasės, popieriaus ir kt.
Pradėjęs kunigauti Šakių parapijoje jis prisiminė vaikystės hobį. Dienos centre vesdamas būrelį vaikams iš disfunkcinių šeimų mažuosius jis mokindavo gaminti lėktuvėlius ir ragino nenustoti svajoti.
Po kariuomenės – į seminariją
Po nepilnus trejus metus trukusios karinės tarnybos (tuomet kaip tik išėjo Aktas dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo) Sevastopolio laivyne, V. Paura grįžo į Lietuvą. Čia darbavosi, užmezgė ryšius su ateitininkais, apsigyveno Kaune. Iš pradžių studijavo VDU, tačiau netrukus atsidūrė Kauno kunigų seminarijoje.
„Įvyko krizė, lūžis gyvenime. Asmeniškai atradau, kas yra tikėjimas, tuomet radikaliai pasikeitė mano gyvenimo kryptis. Pradėjau pastebėti tam tikrus ženklus ir supratau, kad tapsiu kunigu. Įstojus į seminariją vidus nurimo. Tiesa, mamai mano pasirinkimas buvo netikėtas, tėtei buvo sunkiau priimti… Seminariją baigiau 1999-aisiais“, – mena pašnekovas.
Po kelerių metų kun. Valdas iškeliavo į basųjų karmelitų vienuolyną Ispanijoje. Ten patyrė tikėjimo išbandymus. „Dykumos bendruomenėje nėra interneto, telefonų, gyvenimas atsisuka į tave su kieta realybe, labai stipriai esi išbandoms bendruomene ir atsiskyrėlišku gyvenimo būdu. Tyloje, vienatvėje vidinės žaizdos išnyra visu aštrumu. Turi su tuo kažką daryti“, – sakė kun. Valdas.
Grįžęs jis ėmė darbuotis Kauno Šv. Kryžiaus (karmelitų) bažnyčioje. Čia dirba jau kelis dešimtmečius.
„Kodėl basieji karmelitai? Patraukė knygos apie Šv. Kryžiaus Joną, Šv. Jėzaus Teresę, Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę. To užteko. Palaipsniui užsimezgė bendrystė su basosiomis karmelitėmis Paštuvoje“, – sakė jis. Į svarbių šventųjų sąrašą jis įrašė ir šv. Juozapą, kurio vardą yra pasirinkęs, taip pat Švč. Trejybės Elzbietą ir šv. Arso kleboną.
„Kuo daugiau šitų draugų turi – tuo tvirčiau įsitikini, kad jie niekada neapvils!“, – teigė kun. Valdas, per dieną besimeldžiantis bent tris valandas.
Laimina ką tik gimusius, sunkiai sergančius ir kalinčius
Šiuo metu kunigas V. Paura kapelionu dirba keliose įstaigose: Kauno Krikščioniškuose gimdymo namuose, Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinėje ligoninėje ir Kauno tardymo izoliatoriuje.
Šiose įstaigose jis aukoja Mišias, teikia dvasinę pagalbą. Gimdymo namuose jis lanko ir laimina ką tik gimusius kūdikius, su tėvais pasidžiaugia gimusiu vaikeliu, pabendrauja. Kartais tenka pasimelsti už sunkų gimdymą, kūdikio mirtį.
„Kūdikio mirtis – labai skaudi patirtis. Tėvai išgyvena didžiulį skausmą. Juodžiausią akimirką pabūnu su jais kartu, pasimeldžiu“, – pasakojo kun. Valdas.
Ligoninėje jis daugiausiai susiduria su įvairias traumas patyrusiais žmonėmis, sunkiais ligoniais. Suteikia jiems Ligonių sakramentą, kuris sustiprina.
„Ligoninėje susiduriu su ateistinėje aplinkoje augusiais žmonėmis. Jie sako: ką, tu, man gali papasakot, kaip gali mano gyvenimą pakeist, jeigu aš nuo vaikystės šitaip augęs? Bet žmonės kalbasi. Džiugu, kad vis labiau atsiveria ir vyrai. (…) Norisi keisti stereotipą, kad jei kunigas atėjo į palatą – reiškia jau laukia atsisveikinimas. Ne, mes laiminame žmogų, suteikiame Ligonių sakramentą, kad kaip tik daugiau jėgų, stiprybės Dievas jam suteiktų šiame išbandyme“, – kalbėjo kun. Valdas.
Ketvirtadieniais pašnekovas lanko tardymo izoliatorių. Jam įsiminė vieno kalinčiojo istorija.
„Koplyčioje manęs laukė verslininkas, pasakojo, kad pasodino jį, žmoną ir visas verslas nuėjo šuniui ant uodegos. Bet kiek pamąstęs jis tarė: „Svarbu, kad aš atradau Dievą tarp šitų sienų!
Verslas atsistatys, pelnas vėl bus, su žmona kartu vėl būsim. Bet jei prarasčiau šitą artumą su Dievu – čia jau būtų neįtikėtinas praradimas“ – Ir išties, Dievas nesiveržia į žmogaus gyvenimą, čia galioja laisvos valios principas. Bet kai jo šauksiesi – būk tikras, Jis išgirs ir išklausys tave“, – teigė kun. Valdas.
Nuo baimių nusisukti į Dievą
Kunigas Valdas ragino nepasiduoti negatyvioms nuotaikoms, riboti laiką prie ekranų, pasak jo, taip bus mažesnė tikimybė, kad persiimsi baimių.
„Baimė yra blogas patarėjas. Baimės neleidžia aiškiai suvokti tikrovės. Malda yra ta vieta, kur žmogus nurimsta, atsiveria Dievo tikrovei, ir svarbiausia, gyvenimo tikrovei, pamato realų savo gyvenimą. Būdamas baimėje jokio teisingo sprendimo nepadarysi. (…) Vyksta karas – jį išgyvensime. Yra sunkumai – juos išspręsime. Atėjo išbandymai – gyvenimas visada duoda atsakymus, jie visada yra čia pat, žmogaus aplinkoje. Bėda ta, kad žmogus nemato jų dėl savo baimių, įtampų, nusivylimų. Bet jei tik žmogus atsigręžtų į Dievą – atrastų atsakymus neįmanomiausiose situacijose“, – jau tūkstantį kartų įsitikino kunigas Valdas Paura.
