Koks yra žmogaus gyvenimo tikslas? Tai klausimas, kurį uždavė visų laikų ir civilizacijų žmonės.
Žmogaus gyvenimas yra nuolatinių paieškų grandinė. Žmogus užsibrėžia sau tikslą, kurį pasiekęs jis tariasi, kad suras laimę ir pajaus pilnatvę, tačiau ir šį tikslą pasiekus žmogaus širdis pasilieka nerami, ir jis toliau leidžiasi į paieškas. Šventasis Raštas mums aiškiai sako, kad yra tik vienas tikslas visai žmonijai, ir tas tikslas yra toks pat ir kiekvienam žmogui, paties Kūrėjo nustatytas.
Pasak Šventojo Rašto gyvenimo tikslas – pažinti Dievą, užmegzti bendrystę su juo, kitaip tariant – matyti Dievą. Gyvenime jei turime kažkokį tikslą, tuomet pasirenkame atitinkamas priemones jam pasiekti. Pavyzdžiui, jei norime kažkur nukeliauti, galbūt pakaks pėsčiomis nueiti, o jei atstumas didesnis, tuomet prireiks dviračio, arba automobilio, lėktuvo, o gal net kosminio laivo, jei ketiname pasiekti Mėnulį.
Lygiai taip pat yra ir su galutiniu mūsų gyvenimo tikslu: mums reikia „transporto priemonės“ jam pasiekti. Iš Šventojo Rašto žinome, kad norint matyti Dievą, reikalingas šventumas. „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“ (Mt 5, 8).
Čia galima klaidingai pagalvoti, kad tokiu atveju ankstesnėms žmonių kartoms būtų pakakę, o ir mums patiems pakaks imtis griežto gyvenimo būdo, dorybės žygdarbių bei teisumo darbų ir žmogus savo jėgomis pasieks dangų. Tai būtų grubi klaida, nes tokiu atveju Jėzaus Kristaus atėjimas į Žemę ir jo misija neturėtų prasmės. Jėzus mums aiškiai pasakė: „Be manęs jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5).
Ar tai reiškia, kad Dievas nubrėžė žmogui nepasiekiamą tikslą? Jokiais būdais. Reikia prisiminti pirmuosius Šventojo Rašto puslapius, Pradžios knygą. Dievas sukūrė žmogų, apdovanojo jį savo ypatinga malone ir padarė artimu bičiuliu. Žmogus gyveno glaudžioje bendrystėje su Dievu ir jam nereikėjo jokių didelių pastangų, kad toji draugystė klestėtų. Tačiau žmogus atmetė tą draugystę, ir nuo to laiko tarp žmogaus ir Dievo išaugo siena, kurią pastatė žmogaus nuodėmė.
Be abejo mes visi turėjome draugystės patirtį. Galbūt, patyrėme, kaip draugystės gali iširti dėl draugų išdavystės, o galbūt patys esame ne kartą apvylę draugus ir jiems atsukę nugarą. Akivaizdu, kad išduotas ir įskaudintas draugas jau neprivalo savo buvusiam draugui siųsti dovanų, nes teisingumas reikalauja, kad pats skriaudikas žengtų pirmą žingsnį ir atsiprašytų.
Tačiau Dievas nelaukė, kad pas jį sugrįžtų jo draugystę atmetęs žmogus, jis pats pirmas žengė žingsnį mums atsiųsdamas savo Sūnų kaip vieną iš mūsų, su mūsų žmogiškuoju kūnu. Šitaip Jėzus tampa mums keliu, tiesa ir gyvenimu, kad galėtume be vargo sugrįžti į bendrystę su Dievu, o, pasibaigus mūsų gyvenimo kelionei, galėtume regėti jo veidą.
Ką reiškia, kad Jėzus yra mums kelias, tiesa ir gyvenimas?
Jėzus yra Tiesa
Pirmas ir pagrindinis žmogaus poreikis – sužinoti tiesą apie save ir Dievą. Įsikūnijęs Dievo Sūnus mums atskleidžia tris pamatines tiesas: tiesą apie pasaulį, tiesą apie žmogų ir tiesą apie Dievą.
Pagrindinė tiesa apie pasaulį yra ta, kad gyvenimas yra sudėtingas dalykas. Dažnai tai pamirštama. Išties, vos tik užgimus Gelbėtojui, tuojau prasideda jo persekiojimas: karalius Erodas pasiunčia kareivius išžudyti kūdikių Betliejuje ir jo apylinkėse. Ir toliau, viso savo žemiškojo gyvenimo bėgyje Jėzus patyrė persekiojimus, nesupratimą, artimojo žmogaus – vieno iš Dvylikos išdavystę, galiausiai kančią ir kryžių.
Jėzaus gyvenimas ir patirtis mums yra veidrodis ir pamoka: Dievas nepažadėjo apsaugoti tikinčiųjų ir dorųjų nuo bet kokio vargo ir priespaudos. Tačiau nereikia nusiminti, mat išmėginimai turi prasmę mūsų gyvenime, kaip jie buvo prasmingi ir mums išganingi paties Kristaus gyvenime. Kita tiesa apie pasaulį: nors regime daug blogio ir neteisybės, tačiau reikia prisiminti Jėzaus žodžius: „Jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33). Šviesa stipresnė už tamsą: „Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1, 5).
nereikia nusiminti, mat išmėginimai turi prasmę mūsų gyvenime, kaip jie buvo prasmingi ir mums išganingi paties Kristaus gyvenime.
Jėzus apreiškia mums tiesą apie žmogų. Jėzus tapo žmogumi, vienu mūsų, turinčiu širdį ir jausmus. Dievas mums tampa sektinu pavyzdžiu Jėzuje, nes jis, naujasis Adomas, mums parodo, koks turi būti žmogus, koks turi būti jo santykis su kitais žmonėmis – ypač su vargšais, atstumtaisiais ir nusidėjėliais, ir, kita vertus, kokia turi būti jo laikysena Dievo atžvilgiu.
Jėzus mus moko sūniško santykio su Dievu. Taigi iš vergo ar samdinio laikysenos mes turime tapti Dievo vaikais, sūnumis ir dukterimis, kurie paklūsta Dievo valiai iš meilės, o ne iš baimės. Be to, iš palyginimo apie vynmedį ir šakeles, Jėzus mums aiškiai pasako, koks glaudus ryšys žmogų sieja su Dievu, gyvybės ir viso kas gera, šaltiniu. „Be manęs jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5), vadinasi reikia nuolankiai pripažinti, iš kur mumyse kyla koks nors geras sumanymas ar darbas.
Jėzus apvertė aukštyn kojom mūsų palaimos supratimą, paskelbdamas, kad tikrieji palaimintieji yra vargdieniai dvasioje, romieji, tyraširdžiai, taikdariai, alkstantieji ir trokštantieji teisybės (Mt 5, 3s). Savo pavyzdžiu Jėzus parodė, kad žmogaus gyvenimo prasmė neatsiejama nuo nesavanaudiško savęs dovanojimo, nes palaimingiau duoti negu imti.
Jėzus apreiškia mums tiesą apie Dievą. Jeigu mes skaitytume tik Senąjį Testamentą, kiltų rizika susidaryti Dievo Teisėjo ir Keršytojo įvaizdį. Išties, Senajame Testamente aptinkame tokių kreipinių: „Jei klausysi mano žodžių – gyvensi, jei ne – mirsi“. Taigi žmogus sunkiau pamatys Dieve Tėvą, bet veikiau pamatys jame Šeimininką. O Jėzus tuo tarpu mums parodė tikrąjį Dievo Tėvo veidą: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9)
Jėzus mus įvesdina į Švenčiausiosios Trejybės slėpinį: jis aiškiai mums kalba apie Tėvą (savo asmenyje ir darbuose jį parodo) ir apie Šventąją Dvasią. Jėzus atskleidžia Dievą kaip žmonių bičiulį: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).
Pati Jėzaus laikysena nusidėjėlių ir paprastų žmogelių atžvilgiu nukelia uždangalą nuo Dievo širdies pats Dievas rodo iniciatyvą, išeina pasitikti žmogaus ir prisiima jo vargą. Niekur kitur taip aiškiai nepamatysime Dievo, kaip tik žiūrėdami į Jėzaus veidą.
Jėzuje matome ne troškimą išaukštinti save, pademonstruoti savo visagalybę, išskirtinį ryšį su Dievu bei jo pažinimą, – taigi regime ne troškimą pažeminti žmogų, kiek norą nusižeminti vardan žmogaus. „Jis apiplėšė pats save … “ (Fil 2, 7). Taigi Jėzuje matome ne įspūdingą galios demonstravimą, kiek tos galios slėpimą ir malonės parodymą jos nenusipelniusiems.
Savo visagalybę ir šlovę Jėzus pademonstravo visiškoje savęs dovanoje už mus, nusidėjėlius, iš meilės paklusdamas valiai Dievo, kuris nori kad visi žmonės būtų išgelbėti (1 Tim 2, 4).
Jėzus tampa mums Keliu
„Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). Ėjimas, kelionė – tai gyvenimo simboliai. Leisdamiesi į piligriminę kelionę, pavyzdžiui į Camino Lituano, iš nepatyrimo mes galime prisidėti į kuprinę daug nereikalingų daiktų. Jei iš pradžių žygiavimas bus lengvas ir entuziastingas, vėliau pajusime kelionės nuovargį ir kuprinės naštą. Tada, tikriausiai, mes atsikratysime nereikalingo balasto, kad galėtume pasiekti kelionės tikslą.
Taip ir kelionėje su Kristumi. Jėzus nepažadėjo rožėmis kloto kelio, bet anaiptol, jis sako: „Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7, 14). Vis dėlto nereikia bijoti sunkumų. Priešingai, juk sakoma, kad lengvos pergalės nevertinamos. Galbūt, kaip aukščiau minėtame žemiškos piligriminės kelionės atveju, mes kelionėje su Kristumi pasiimsime daugybę dalykų – leistinų, neleistinų prisirišimų, nuoskaudų, ydų, nuodėmių ir panašiai.
Jeigu našta su laiku darosi sunki ir nepakeliama, kreipkimės į Jėzų, kad mums padėtų atsikratyti to, ką nereikalingo nešiojamės su savimi. Jėzus visuomet mus pasitiks ten, kur esame, prisiderins prie kiekvieno mūsų žingsnio ir palaipsniui, su visa pedagogo kantrybe, pamokys mus, ką daryti, kad našta būtų lengva, o jungas švelnus. Išties, Jėzus mums duoda vidinės ramybės raktą: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mt 11, 29). Jėzus pažadėjo mums atsiųsti Dvasią Guodėją, kuri visuomet pasiliks su mumis.
Gali būti, kad gyvenimo kelionėje mes pamesime kelią dėl takelio, manydami, kad jis greičiau nuves mus į palaimą arba suteiks paguodos. Prisiminkime Gerojo Ganytojo vaizdinį. Jis ant pečių parneš paklydėlę avį. Trumpai tariant, visa, kas gyvenimo kelionėje nutinka, tiek malonūs, tiek skausmingi dalykai, yra Dievo malonė, kuri gali mus priartinti prie Dievo.
Jėzus yra mūsų Gyvenimas
Tai aiškiai suvoksime iš palyginimo apie vynmedį ir šakeles. Suprasdami šį glaudų ryšį su Jėzumi, turime savęs klausti, kas jį sukuria ir palaiko. Pirmiausia, Jėzus tapo mūsų gyvenimu krikšto metu, nes mes tapome įskiepyti į Kristų ir mūsų venomis dabar teka „dieviškasis kraujas“, t. y. jo malonė. Gavę šią dieviškąją liepsną savyje, turime ją išsaugoti ir kurstyti. O tai galima padaryti per asmeninį santykį su Jėzumi maldos dėka bei švento Rašto skaitymu.
Šventumas nėra kas mus apiplėšia ir suvaržo, bet tai kelias į laisvę ir tapimą tikru žmogumi. Jėzus neuždėjo ant mūsų pečių nepakeliamos naštos ir neapribojo mūsų laisvės daugybe paliepimų. Mat Dievo paliepimų vykdymas dar nereiškia, kad žmogus geras ir šventas.
Prisiminkime Jėzaus palyginimą apie fariziejaus ir muitininko maldą šventykloje (plg. Lk 18, 10s). Jėzus mums sako, ko Dievas tikisi iš mūsų: „Noriu gailestingumo, o ne aukos“ (Mt 9, 13). Vadinasi, kad ir koks vingiuotas būtų mūsų gyvenimo kelias ir nesvarbu, kiek kartų mes drauge su sūnumi palaidūnu valgėme kiaulių jovalą tolimoje šalyje, jei tik mūsų širdyse nebuvo užgesęs gailestingumas artimui ir joje neviešpatavo kitų smerkimas dėl jų silpnumų bei nuodėmių, tuomet galime viltis, kad nebūsime pasmerkti, nes pasakyta: „Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista“ (Lk 6, 37).
Šis tekstas yra paskaitos Žemaičių Naumiesčio parapijos jaunimui, santrauka.
