Vienas iš pagrindinių diplomatinės karjeros bruožų yra komandiruotės. Pradžioje, prieš vyriausybių centralizaciją ir diplomatijos profesionalizaciją, tarpvyriausybiniai ryšiai buvo paliekami trečiosioms šalims, pavyzdžiui, pirkliams ar dvasininkams.
Galiausiai ši praktika buvo nutraukta, nes diplomatiniai samdiniai ne tik buvo šališki, savanaudiški ir nepatikimi, bet ir dažnai “išvykdavo į užsienį”. Tendencija, kad diplomatai labiau simpatizavo vietinei vyriausybei, o ne savo darbdaviui, tapo tokia paplitusi, kad teko sukurti taisykles šiai problemai pažaboti.
Jungtinėje Karalystėje tiek daug diplomatų susižavėjo Indijos egzotika, kad jie tapo žinomi kaip “baltieji Mogolai”. Portugalijoje rašytojas Venceslau de Moraisas, eidamas konsulo pareigas Kobėje, ėmėsi kraštutinių veiksmų – tapo Japonijos piliečiu, net vedė ir mirė Rytų šalyje.
Ši problema imta vadinti “lokalitu” ir kartais įgaudavo dar dramatiškesnes formas. Rusijos generolas Ungernas-Sternbergas, per Rusijos pilietinį karą dislokuotas Tolimuosiuose Rytuose, planavo atkurti “Motiną Rusiją” kaip Azijos mongolų įpėdinę. Garsusis pulkininkas Kurcas iš filmo “Apokalipsė dabar” (Apocalypse Now) buvo sukurtas pagal romano “Tamsos širdis” (Heart of Darkness) veikėją, kuris Kongo džiunglėse puolė į beprotybę, prarado bet kokį civilizacijos jausmą ir perėmė vietinius primityvius papročius.
Nepaisant šiuolaikinių vyriausybių biurokratizavimo, problema ne tik išlieka, bet netgi paaštrėjo.
Briuselio burbule dažnai kalbama apie “demokratijos deficitą” – terminą, apibūdinantį eurokratų atskaitomybės visuomenei trūkumą. Šis deficitas rodo ne tik nepakankamą atsakomybę, bet ir nepakankamą atstovavimą, o su šia problema susiduria net ir stipriausi valstybininkai.
Geriausiai tai išreiškė “Politico” 2016 m. straipsnyje, kuriame aprašomas Angelos Merkel nusivylimas bendraujant su Vokietijos fukcionieriais: “Incidentas neabejotinai parodė, kam ištikimi ES dirbantys vokiečiai: ne Berlynui, o Briuseliui”.
Panašios nuostatos vyrauja ir eurokratiniuose teismuose, kurių teisėjai savo misija laiko Europos integracijos didinimą, pamindami savo pilietinę patriotinę pareigą.
Iš tiesų, trumpai pažvelgus į ES įkūrėjus, greitai paaiškėja disfunkcijos kilmė. Jeanas Monnet įkūrė Jungtinių Europos Valstijų veiksmų komitetą (ACUSE). Pats pavadinimas priklauso Čerčiliui; tačiau Monė ir jo bendraminčiai pavadinimą pasirinko neatsitiktinai, nes Jungtinės Amerikos Valstijos iš tiesų įkvėpė pokarinę Senojo pasaulio transformaciją.
ACUSE netgi pasiūlė sukurti vadinamąsias federalines apygardas, visiškai pažeidžiant nacionalinio suvereniteto principą.
Monė ir jo bendraminčiai pavadinimą pasirinko neatsitiktinai, nes Jungtinės Amerikos Valstijos iš tiesų įkvėpė pokarinę Senojo pasaulio transformaciją
Nors pokario socialdemokratų ir krikščionių demokratų partijos nominaliai pasisakė už nacionalinį suverenitetą ir valdymą nacionaliniais interesais, istorija rodo, kad jos pirmosios atsisakė nepriklausomybės ir suvereniteto. Trys rodyklės ant SPD emblemos simbolizuoja kultūrinę revoliucinę srovę: priešpriešą ne tik fašizmui ir komunizmui, bet ir monarchizmui bei konservatizmui; taip pat tai ne mažiau patogus simbolis trockistams, internacionalistams ir globalistams.
Tai padėtų paaiškinti, kodėl net tokios institucijos, kaip Jungtinės Tautos, nesunkiai stoja konservatorių pusėn, tačiau Antifa smurtą traktuoja itin atsainiai, o JAV federalinės valdžios institucijos panašiai puola į absurdišką kraštutinumą – 2021 m. sausio 6 d. įvykius lygina su 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristiniais išpuoliais, o BLM masinės žiniasklaidos sukeltoms riaušėms rodo abejingumą ar net atvirą simpatiją.
Davidas Goodhartas (David Goodhart) savo dabar jau žinomoje knygoje “Kelias į kažkur” (The Road to Somewhere) rašė apie “kažkur” ir “niekur” fenomeną, kad apibūdintų didėjančią prarają tarp kosmopolitinių miestų elito ir nacionalistinių šalies masių. Tačiau net ir tai yra klaidingas įvardijimas, nes klaidinga manyti, kad “niekur” yra tikrai nihilistiniai transnacionalistai.
2018 m. Samas Harrisas debatuose su Jordanu B. Petersonu atsidūrė ne savo rogėse būtent dėl šios priežasties: individualistinis internacionalizmas yra labai panašus į vakarietišką – ir šiek tiek protestantišką – refleksą, o logiška prigimtinės teisės išvada – tik tokia, kokią teoriškai pateikė tokie liberalai kaip Johnas Rawlsas. Kaip pasakytų pastarasis, “dalykai, kurių, kaip manoma, racionalus žmogus nori, kad ir ko jis norėtų”. Tuo tarpu normatyvinė įvairovė mūsų pasaulyje yra didžiulė, ir religijos ar nacionalinių sienų pašalinimas iš visuomenės automatiškai nesukelia Rawlso “niekur”.
Iš tikrųjų religija ir sienos atspindi konkrečios teritorijos ir tautos susiformavusias normas. Pašalinus jas, tam tikra politinė sistema vėl įgaus savo pirminį pobūdį, kuris yra konkretus, o ne visuotinis. Pavyzdžiui, kai vokiečiai sukilo prieš katalikybę, jie grįžo prie pagoniškų praktikų – decentralizuoto tikėjimo, tikėjimo galimybe užmegzti nesureikšmintą (o ne liturgijos tarpininkaujamą) ryšį su dievybe ir net moterų kunigyste.
Šiandien Europoje yra daug miestų, kurių interesai imigracijos ar suvereniteto klausimais prieštarauja nacionaliniams interesams. Tai Londonas, Paryžius, Strasbūras, Briuselis, Haga, Frankfurtas, Berlynas, Ženeva, Viena ir kiti miestai. Prie šių miestų lengvai galėtų prisijungti Niujorkas ir Vašingtonas. Šių miestų tarptautinėse institucijose dirba biurokratai, sudarę mišrias santuokas, kurių vaikai mokosi tarptautinėse mokyklose, o jų tautinės šaknys yra sumišusios, pamirštos arba jų gėdijamasi. Jie gimė ir užaugo neturėdami jokios tapatybės ar lojalumo, tačiau mėgaudamiesi prabanga, kurią suteikia užsienyje mokami premijiniai atlyginimai, ir pelnydamiesi iš savo protėvių suteikto kosmopolitinio ir nepotistinio pranašumo.
Jie gimė ir užaugo neturėdami jokios tapatybės ar lojalumo, tačiau mėgaudamiesi prabanga, kurią suteikia užsienyje mokami premijiniai atlyginimai
Taigi pasaulyje atsirado nauja tauta, kuri save laiko savotiška ideologine Hanzos lyga. Kosmopolistanas, kaip mes jį pavadinsime, yra Šiaurės Atlanto miestų tinklas, kurio tikslas – eutanazuoti pasenusias Vakarų nacionalines valstybes ir jų sukurtą tarptautinę Vestfalijos sistemą. Pats jo identitetas yra neatsiejamai susijęs su priešinimusi pačiai tautinės valstybės sąvokai, nes jei nacionalinės vyriausybės grąžintų kompetenciją į savo jurisdikciją, Kosmopolistanas nebeturėtų jokios raison d’être.
TED kalboje Albinas Kurti apibūdino tarptautinių institucijų pastangas Kosove kaip išlaikyti status quo, o ne spręsti problemas. Taip yra todėl, kad technokratinė logika yra procedūrinė, o ne nuosekli. Sprendimas visada yra “daugiau Europos”, o ne mažiau, nepriklausomai nuo viršnacionalistinės politikos veiksmingumo.
Iš tiesų Kosmopolis yra suinteresuotas, kad jo misija išliktų materialiai subjektyvi ir moraliai absoliuti. Kadangi utopija nėra pakeičiama, “integracija”, “demokratija” ir “žmogaus teisės” nėra kiekybiškai įvertinamos ar objektyviai įgyvendinamos. Jei jos būtų įgyvendinamos, Kosmopolistanas būtų susietas su galutiniu terminu, o tikslas yra visiškai priešingas – jo neribotas pratęsimas.
Institucijos jau seniai nebelaiko savęs valstybių instrumentais; vietoj to jos veikia pagal valstybių ir nacionalinių vyriausybių instrumentalizavimo logiką, siekdamos savo pačių tvarumo. Postmoderni “vadybinė revoliucija” nėra pilka, ji yra raudona – o gal rožinė, šiais laikais. Ne partija sukuria Internacionalą, o Internacionalas sukuria partiją.
Ironiška, bet postmodernistinis “lokalumas”, užuot skatinęs civilizacijos pažangą, paskatino būtent visuomenės normų “perkrimityvavimą”. Istorija postmodernizmo epochoje rimuojasi su padidėjusiu lytiškai plintančių ligų, ikivedybinių lytinių santykių ir nėštumų skaičiumi, saugumo mažėjimu kartu su valstybių sienomis arba gyvūnų ir gamtos fetišizavimu. Kosmopolitams barbarizuojant Vakarų likučius, negalima nešuktelėti: “Siaubas, siaubas!”
