Išskirtiniame interviu naujienų portalui „Remix News” olandų politikos apžvalgininkė ir teisininkė Eva Fladingerbruk įspėja europiečius, kad jie turi pasipriešinti greitiems demografiniams pokyčiams, arba taps mažuma savo gimtosiose šalyse.
Daug kalbėjote apie baltųjų teises ir baltųjų apkeitimą. Bet, žinoma, tai tarsi atveria kelią kaltinti jus rasizmu. Taigi, kaip konservatoriai sprendžia šį neišvengiamai dileminį klausimą – nenorą būti apkeistais savo gimtojoje šalyje, ir tuo pat metu nenorą būti užsipultais šiuo žodžiu?
– Negalite jo išspręsti. Taip ir yra, kad negalite. Taigi turite pasirinkti pusę. Žinoma, būsite užsipultas, jei sakysite: „Ei, šiame žemyne, Europoje, visą istoriją vyravo baltaodžiai, o dabar staiga, vienos kartos trukmės laikotarpiu keli biurokratai prieš žmonių valią nusprendė, kad mes staiga turime tapti mažuma. Kodėl mes su tuo sutinkame arba kodėl leidžiame, kad taip atsitiktų?“ Jei taip sakysite, jus užsipuls.
Tačiau vienintelė kita galimybė, kurią turite, yra nieko nesakyti ir leisti, kad taip nutiktų, taigi tai jūsų pasirinkimas, o aš jau pasirinkau. Manau, kad yra daugybė būdų, kaip galima apsiginti nuo šio, žinoma, absurdiško užsipuolimo, todėl esu įsitikinusi, kad jie vėl apie mane sakys, jog esu baisi rasistė. Ne, tai netiesa. Nemanau, kad kuri nors rasė yra pranašesnė už kitą. Tiesiog manau, kad manoji taip pat nėra prastesnė už kitas.
Taigi manęs nereikia laikyti visokeriopo blogio šaknimi, kaip tai daro neomarksistinė kritinė rasių teorija. Man nereikia tapti mažuma savo šalyje, kaip kad sakė Džo Baidenas (Joe Bidenas), lyg tai būtų „geras dalykas“, lyg tai būtų „mūsų stiprybė“. Ne, iš tiesų, kodėl? Kas čia buvo rasistas? Paaiškinkite man, kodėl mes neturime teisės egzistuoti, kodėl mums neleidžiama būti dauguma žemyne, šalyse, kuriose nuo amžių buvome dauguma? Paaiškinkite man tai. Apsukite klausimą.
Daugelis dešiniojo sparno partijų čia noriai kalba apie nelegalią imigraciją, bet nenori spręsti legalios imigracijos problemos. Kai kurios konservatyvios partijos netgi skatina legalią imigraciją. Ką manote apie tokią raidą?
– Na, problema, žinoma, yra ta, kad jei vyksta daug nelegalios imigracijos, o paskui uždedate jai etiketę „legali“, niekas nepasikeičia. Per pastaruosius kelerius metus matėme, kad nelegali imigracija tam tikra prasme paversta legalia, todėl kai kuriems žmonėms tapo labai lengva atvykti į Europą, o kitiems – ne taip lengva pereiti įprastą sistemą. Manyčiau, kad ši problema tam tikru mastu egzistuoja ir Amerikoje, kur gana sunku legaliai imigruoti į Jungtines Valstijas, tačiau nelegaliai per Meksikos sieną tai padaryti nėra jau taip sunku.
Per pastaruosius kelerius metus matėme, kad nelegali imigracija tam tikra prasme paversta legalia.
Taigi, jei kalbame apie imigracijos problemą, manau, kad reikia taip pat atsižvelgti į demografinius pokyčius. Štai kodėl šiandien scenoje sušokau šį šokį. Turime pažvelgti į realybę, o ne terminą, kuriuo jie apibūdina imigraciją. Ar sutinkame su tuo, kas čia vyksta? Su šiais sparčiais mūsų demografinės sudėties pokyčiais? Jei atsakymas yra „ne“, tuomet reikia kažką keisti. Tai labai paprasta.
Maždaug prieš metus atsivertėte į katalikybę. Kaip katalikybė paveikė Jūsų politiką, jei apskritai paveikė?
– Tai turėjo įtakos mano politikai ta prasme, kad mano tikėjimas tapo tokia didele mano gyvenimo dalimi, kad dar labiau nei anksčiau jaučiu, jog būtų visiškai nesąžininga ir neteisinga, jei savo tikėjimo neįtraukčiau į savo politines žinutes. Taigi, kai jis daro tokią didelę įtaką man kaip asmeniui, manau, kad žmonės pastebi, jog savo kalbose ir pasisakymuose leidžiu jam prasiskverbti daug labiau nei anksčiau. Jis tiesiog įkvepia mano idėjas ir gebėjimą lipti ant scenos. Prieš lipdama ant scenos meldžiuosi Dievui. Prieš kelerius metus to nedarydavau, bet mane iškart nuramina, kai tiesiog prašau Dievo vadovavimo ir pagalbos, žinote, kad suteiktų man jėgų vykdyti Jo valią scenoje.
Prieš lipdama ant scenos meldžiuosi Dievui.
Ką manote apie tai, jog dauguma Šiaurės Europos dešiniųjų partijų savo partijos platformoje vengia religinių minčių? AfD, Švedija, demokratai, daug olandų partijų laiko tai antrame plane, galbūt todėl, kad žmonės palieka bažnyčią, ir daug jaunų žmonių palieka bažnyčią. Taigi, kaip konservatoriai pasiekia jaunimą Šiaurės Europoje, išlaikydami savo įsitikinimus?
– Mano manymu, kad yra didelė klaida neįtraukti religijos ir krikščioniško tikėjimo į savo politinius pranešimus, ypač jei norite pasiekti jaunimą. Manau, kad mums buvo išplautos smegenys, kad tikėtume, jog jei skelbsime Evangeliją, jei savo kalbomis šauksimės Viešpaties, jei išdidžiai ir atvirai kalbėsime apie tai, kad esame krikščionys, tai atbaidysime jaunimą. Galvoju, kad iš tikrųjų yra priešingai.
Galvoju, kad yra moralinis vakuumas, kurį arba užpildys klimato beprotybė, arba „nubudusiųjų“ nesąmonės ar kokia nors kita griaunanti kairiojo sparno ideologija, arba jis bus užpildytas Šventosios Dvasios. Taigi, jūs turite du pasirinkimus, ir aš manau, kad žmonės ieško tiesos. Žmonės ieško atsakymų, o geriausia dovana, kurią galite kažkam padovanoti, yra nukreipti juos tiesos kryptimi, o ne šokti aplink ją ar apibarstyti ją cukrumi, ką, manau, jau seniai darome Šiaurės Vakarų Europoje. Ir pažiūrėk, kur tai mus nuvedė.
