REIKALINGA JŪSŲ PARAMA

Dr. Egidijus Vareikis. Konstitucija ir visokie išsisukinėjimai

1791 m. gegužės 3 d. Abiejų Tautų Respublikoje paskelbtas Valdymo įstatymas – pirmoji rašytinė Konstitucija Europoje ir apskritai antroji pasaulyje. Skamba tikrai gražiai. Beje, Konstitucija su Dievu ir „krikščioniškomis šaknimis“ tekste, jei kas dar neskaitė, paskaitykite. O ir Lietuvos joje kur kas daugiau nei kokiuose Gedimino laiškuose…

Jei mylėtume savo istoriją, turėtume labai džiaugtis ir Konstitucija, ir jos paskelbimo diena, nes, kaip rimtai sako istorikai, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ji buvo svarbesnė, nei Lenkijos Karūnai, ir lietuvių tarpe susilaukė didesnio palaikymo nei tarp lenkų. Bet nutiko taip, kad susipykome ne tik su lenkais, bet ir su savo valstybės raida. Kai kurie istorijos mokytojai ir „mokytojai“ dar ir šiandien yra linkę veikiau niekinti kelis šimtus mūsų Didžiosios Kunigaikštystės istorijos metų, nei jais didžiuotis. Net vietoj Lietuvis vardo sako LDK. Lyg ta didžiųjų kunigaikščių pastatyta valstybė su visomis pergalėmis prieš Moskoviją, su visomis Radvilų barboromis ir net Šventuoju Kazimieru būtų kažkoks blogis.

Tad ir turime visokių istorinių baimių kur kas daugiau nei istorinės laimės. Pasidairykite ir pamatysite, kiek daug kalbų ir tekstų, apie tai, kokie esame maži, kaip mums reikia kažkaip suktis ir išsisukti, kad aplink tik visokie agresoriai ir klastūnai. Ir kiek mažai visko apie tai, kad esame didi atsakinga tauta ir patys turime rašyti ir kurti savo – laimingos šalies istoriją. Be jokių išsisukinėjimų prisitaikymų ir „kailio vertimų“.

Ana minėta konstitucija turėjo būti pirmasis žingsnis į tai, ką vadiname gražiu žodžiais žodžiais – demokratija ir pilietinė bendruomenė. Istorijos ir politologijos žinovai bei „žinovai“ moko, kad demokratija visada geriau nei „tvirta ranka“ ar kiti panašūs dalykai. Neseniai rašytoje knygoje apie karą (ji vadinasi „Skaistyklos evangelija“) skaitytojų klausiau, ar Trojos karas būtų pasibaigęs kitaip, jei tą Troją būtų valdęs liaudies išrinktas parlamentas, o vyriausias kariuomenės vadas būtų civilis?

esame didi atsakinga tauta ir patys turime rašyti ir kurti savo – laimingos šalies istoriją.

Iš skaitytojų girdėjau įvairių nevienareikšmiškų komentarų. Girdėjau ir tai (negaliu nesutikti), kad Antrajame pasauliniame kare Vakarų sąjungininkai nugalėjo Hitlerį ne todėl, kad buvo tobulai demokratiški (tikrai ne!), o buvo tiesiog kariškai stipresni. Stalinas buvo gal net baisesnis nedemokratas už Hitlerį, bet laimėjo, nes turėjo daugiau įbaugintos „patrankų mėsos“. Tad ar karą laimi demokratija ar karinė jėga? Klausimas ne šiaip sau ir dabarties kontekste, kai matome, kad mums – Vakarams – dėl Ukrainos reikalų kur kas sunkiau demokratiškai apsispręsti, nei įbaugintiems maskvėnams be diskusijų vykdyti diktatoriaus nurodymus. Taigi, demokratija yra didis gėris, bet jeigu ji neinvestuoja į politikos „fizinį pasiruošimą“, gali būti visai nekaip. Istorija žino nemažai tokių pavyzdžių įskaitant ir jau minėtą.

Parašyti gerą konstitucijos tekstą ne taip jau ir sunku, bet jis ir liks tik tekstas, jei nesugebėsime jo įgyvendinti ir apginti, ypač nuo tų, kurie tokių „konstitucinių“ tekstų neskaito ar iš viso nemoka skaityti. Dar prieš kelis metus Briuselio Europa garsiai džiaugėsi, kad nestatys jokių „fizinių sienų“, nes pastatė „teisines“. Šiandien stato realias tvoras, nes įspėjimų apie teisinę sieną migrantai tiesiog sąmoningai neskaito.

O grįžtant į Gegužės 3-sios Konstitucijos reikalus pasakysiu, kodėl viskas čia man taip susidėliojo. Tarp gausybės refleksijų apie Konstituciją perskaičiau tokį (lenkišką, beje) tekstelį apie tai, kad 1791 metais Abiejų Tautų Respubliką reikėjo veikiau ginti, nei plėtoti mintijimo pliuralizmą, reikėjo investuoti į patrankas, o ne į „arklus, lyras ir knygas“… Juk iš esmės tai netekome valstybės ne todėl, kad jos neapgynėme, bet todėl, kad dorai iki galo ir negynėme. Gal manėme, kad kariauti ne(be)apsimoka? Skaičiai rodo, kad buvome santykinai turtinga, raštinga, švari ir sveika valstybė. Tokia pat santykinai šviesi valstybė buvome ir Antrojo pasaulinio karo pradžioje, bet ir vėl savo valstybės negynėme. Diplomatijos ir karybos istorija byloja, kad stengėmės „kaip nors išsisukti“, nusileidome vienam dėl Klaipėdos, iš kito kruvinų nagų (at)gavome Vilnių. Kad tik nereiktų kariauti…

Šiandien girdžiu politikus šnekant, kaip čia mums reikia suktis, lankstytis, laviruoti, blefuoti, kalkuliuoti, „stumti“ interesus ir eiti į kompromisus su savo tautine ir istorine sąžine. Jei tikrai taip, tai gali susidaryti vaizdas, kas esame čia kažkokia netikusi valstybė, kažkokie nereikalingi ir nenatūralūs geopolitiniai inkliuzai? Jei nesame, tai žinokime, kad mūsų istorinė misija yra ne pasipriešinti, o laimėti. Žinau, kad kai kam pareiga laimėti skamba labai baisiai, nes pergalės pigios nebūna.

O kaip Post scriptum, (čia nebus jokia politinė reklama, nes nesakau, už ką balsuoti) pasakysiu, kad pasiklausius prezidentinių rinkiminių debatų, liko kartėlis – beveik visi sakė, kad kovai už laisvę skirs kažkiek, bet ne per daug, nes daug reikia visiems kitiems dalykams, nes esame ne karo, o kažkokių kitokių „demokratinių gėrybių, vertybių“ šalis, kurią ginsime, jei bus už ką… Žodžiu, turėsime gynybai, kiek liks, o ne kiek reikės, jei neužteks, tai ir nereikės… Nes dar turime rašytinę teisę būti nepriklausomi… Pridursiu, kad šį tą karuose išmanau ir tikrai žinau, kad jokie BVP procentai neišgelbės. Reikės tiesiog kariauti neskaičiuojant.

Ir tų paralelių su Abiejų Tautų Respublika nebesinori vadinti atsitiktinėmis. Tad su Konstitucijos Diena, mielieji skaitytojai.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte