Gegužės 12 d. organizuojamas privalomasis referendumas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 str. pakeitimo kelia diskusijų ir teorinių bei praktinių klausimų viešojoje erdvėje. Referendumo iniciatoriai ir idėjos šalininkai šį referendumą pristato kaip referendumą dėl pilietybės išsaugojimo, kitiems jis labiau asocijuojasi su plačiu daugybinės pilietybės įteisinimu.
Visgi jau ne viename pasisakyme išgirdome ir viešų asmenų pasipiktinimų, kad referendumo balsavimo biuletenis tarsi neatitinka komunikuoto referendumo tikslo, net savo tvirtą įsitikinimą dėl balsavimo referendume susiformavusiems piliečiams įėjus į balsavimo kabiną gali pasidaryti nebeaišku ką reiškia jų balsas žymint “TAIP“ arba “NE“. Kiekvienas neaiškumas tokiu atveju kelia riziką referendumo sėkmei, turint omenyje, kad keičiamas Pirmo Konstitucijos skirsnio straipsnis, kam būtinas daugiau nei pusės visų turinčių balso teisę piliečių pritarimas.
Svarbu pabrėžti, kad šis komentaras nėra skirtas kuriai nors nuomonei dėl pasirinkimo referendume palaikyti, bet pasidalinti mintimis apie tam tikrus Konstitucijos keitimo ir konstitucinio pilietybės instituto aspektus, ypač kiek tai susiję su Konstitucijos teksto reinterpretavimu po galimo Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo.
Pirmiausiai norisi priminti kelias pagrindines oficialiosios konstitucinės doktrinos tezes apie pilietybės institutą, kurios neturėtų keistis net ir po Konstitucijos pakeitimo. Konstitucinis Teismas ne viename savo baigiamajame akte yra pažymėjęs, kad pilietybė yra nuolatinis ir nepertraukiamas teisinis ryšys tarp asmens ir valstybės. Taip pat galima pridurti, kad šio juridinio ryšio nepertraukiamumas lemia tai, kad išskirtinės teisės ir pareigos, kurias vienas kito atžvilgiu turi įgyvendinti pilietis ir valstybė, nenutrūksta, net tuo atveju, jeigu pilietis išvyksta iš valstybės, joje praktiškai nebegyvena. Svarbu nepamiršti, kad pilietybė savo esme išreiškia teisinę narystę ir priklausomybę pilietinei (politinei) Tautai. Su tuo siejama ir teisė dalyvauti priimant svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus (Konstitucijos 9 str. 1 d.). Tik kai kurios pilietinės konstitucinės teisės siejamos ne tik su pilietybe, bet ir su nuolatiniu gyvenimu Lietuvoje, priesaikos ar pasižadėjimo ryšių su užsienio valstybėmis neturėjimu. Pavyzdžiui, teisė būti renkamam Seimo nariu ( Konstitucijos 56 str. 1 d.).
Paminėtina, kad Konstitucija daro skirtumą tarp pilietinės Tautos ir lietuvių Tautos. Pilietinės Tautos nariu gali būti įvairių tautybių žmonės, bet lietuvių Tautos, kaip titulinės Tautos, kuri prieš daugelį amžių sukūrė Lietuvos valstybę, nariai turi ypatingą konstitucinę garantiją įtvirtintą Konstitucijos 32 str. 4 d. (“kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje“). Ši konstitucinė nuostata lemia, kad lietuviai nepraranda teisės apsigyventi Lietuvoje, net tada kai neturi Lietuvos Respublikos pilietybės, nes gyvenantys užsienyje ir net būdami kitų valstybių piliečiais lietuviai yra neatskiriama lietuvių Tautos dalis.
Taigi pagal Konstituciją buvimas lietuvių Tautos dalimi dar savaime nelemia to, kad asmuo būtinai turi būti Lietuvos Respublikos pilietis, kad būtų pripažįstamas jo ryšys su lietuvių Tauta ir jos sukurta valstybe. Pakankamai retai akcentuojama, kad konstitucinei teisei apsigyventi Lietuvoje realizuoti gali būti pasitelkiamas daugiau nei vienas teisinis instrumentas. Šią teisę garantuoja ne tik Lietuvos Respublikos pilietybė, bet ir supaprastinta tvarka gaunamas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje. Visgi rengiamo referendumo atveju mus labiausiai domina būtent pilietybės institutas ir su juo susijęs Konstitucijos keitimas.
Kiekvienas neaiškumas tokiu atveju kelia riziką referendumo sėkmei, turint omenyje, kad keičiamas Pirmo Konstitucijos skirsnio straipsnis, kam būtinas daugiau nei pusės visų turinčių balso teisę piliečių pritarimas.
Galiojančio Konstitucijos 12 str. 2 d. nustato, kad ,,išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Konstitucinis Teismas savo doktrinoje atskleidė, kad tokie atvejai, kai Lietuvos Respublikos pilietis yra ir kitos valstybės piliečiu gali būti tik išimtiniai. Teisinis reguliavimas turi būti toks, kad daugybinės pilietybės atvejai būtų tokios būklės draudimo išimtys. Kai kurie teisės mokslininkai papildomai pažymi, kad daugybinės pilietybės ribojimas yra ne tik šiuolaikinės Konstitucijos, bet ir modernios Lietuvos konstitucionalizmo tradicijos, dalis. Taip yra dabar. O kaip šią situaciją siūloma keisti?
Pirmiausiai, atsiliepiant į kai kuriuos priekaištus dėl neaiškaus balsavimo biuletenio teksto, reikia pasakyti, kad teisinės naujos redakcijos Konstitucijos 12 str. formuluotės pateikimas balsavimui yra neišvengiamas. Žinoma, galima ir turbūt reikėtų ieškoti galimybių rinkėjams pateikti ir lyginamąjį Konstitucijos straipsnio pakeitimo variantą atskirame informaciniame lape. Nors teisininkai žino, kad jokia keičiama norma nėra tarsi pakabinta ore, net vienos konstitucinės nuostatos pakeitimas daro įtaką visos Konstitucijos sistemai. Visgi, manytina, kad tokia priemonė, kuria nebūtų agituojama už vieną ar kitą pasirinkimą, bet pateikiama daugiau informacijos apie pakeitimo esmę, daliai žmonių tikrai padėtų geriau apsispręsti. Dabar referendume balsuojančiam piliečiui siūloma pasirinkti ar jis sutinka su Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimu ir pasiūlyta naujos redakcijos šio straipsnio formuluote. Visų patogumui, šiame komentare toliau pateikiu neoficialų lyginamąjį siūlomo Konstitucijos 12 str. pakeitimo variantą:
“12 straipsnis
Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.
Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.
Konstitucinis įstatymas taip pat nustato Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus ir tvarką nustato įstatymas.“
Atkreipiu skaitytojo dėmesį, kad juodai išryškinti naujai įrašomi žodžiai, o perbraukto teksto yra atsisakoma. Taigi, nauja redakcija dėstomo Konstitucijos 12 straipsnio formuluotę sudaro visas tekstas, kuris nėra išbraukiamas.
Vertinant jį iškart pastebime, kad keičiama įstatymo rūšis, kuriuo nustatomi pilietybės įgijimo bei netekimo pagrindai ir tvarka. Naujoji formuluotė nustato, kad šie klausimai reguliuojami konstituciniu įstatymu, kurį, laikantis Konstitucijos 69 str. 3 dalyje įtvirtintų reikalavimų, gali priimti Seimas. Tai reiškia, kad šio įstatymo priėmimo ir pakeitimo procedūra reikalaus didesnio politinio konsensuso dėl konkrečių šio įstatymo nuostatų. Kartu įvairūs komentatoriai jau atkreipė dėmesį, kad Seimui tarsi be apribojimų pavedama reguliuoti pilietybės institutą, ir nors šiandien jau yra registruotas Pilietybės konstitucinio įstatymo projektas, bet dar nėra aišku, koks bus galutinis jo turinys po projekto svarstymo.
Ir turbūt nereikia priminti, kad konstitucinis įstatymas nėra Konstitucijos sudedamoji dalis, todėl šio naujojo įstatymo konstitucingumas taip pat gali ir neabejotinai dar bus vertinamas ateityje. Taigi nors referendumo iniciatoriai teigia, kad ši Konstitucijos pataisa atveria galimybes išplėsti dvigubos pilietybės atvejus, tačiau ji savaime negarantuoja jokio konkretaus įstatymo turinio. Svarbu nepamiršti, kad paprastai galioja įstatymų atitikties Konstitucijai prezumpcija, bet tik po atskiros konstitucinės patikros (vienos ar kelių), galėsime užtikrintai spręsti, kokią įtaką šis pateikimas padarė konstitucinei doktrinai apie pilietybę.
Dar kartą rimtai pažvelkime į lyginamąjį Konstitucijos straipsnio pakeitimo variantą. Neabejotinai reikšmingiausias šio pakeitimo dalykas yra dabartinės Konstitucijos 12 str. 2 d. normos, kad “išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“, išbraukimas. Nors paprastai esame linkę interpretuoti šią konstitucinę normą, kaip ribojančią dvigubos pilietybės atvejus, visgi, vienas pagrindinių jos tikslų – konstitucionalizuoti dvigubos pilietybės galimybę, kuri, beje, įtvirtinta ypatingai saugomame Pirmame Konstitucijos skirsnyje. Taigi, panaikinus šią normą dėl dvigubos (daugybinės) pilietybės galimybės, Konstitucijoje apskritai neliktų jokios tiesioginės nuorodos į tai, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės piliečiu.
Tai reiškia, kad galėtų kilti abejonių dėl to, ar įstatymų leidėjas apskritai gali (kokia apimtimi gali?) numatyti dvigubos pilietybės institutą, jei Konstitucijoje tokio instituto tarsi nebėra. Todėl čia galime įžvelgti tam tikrą paradoksą, kad asmenys, kurie nori išplėsti dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejų taikymą, referendume raginami balsuoti už naują Konstitucijos 12 straipsnio formuluotę, kurioje apskritai nebeliktų dvigubos (daugybinės) pilietybės instituto. Bet kuriuo atveju, referendume pritarus pakeistam Konstitucijos 12 straipsniui, dvigubos (daugybinės) pilietybės instituto teisinis statusas iš esmės pakistų. Kartu kyla klausimas, jeigu pilietybės reglamentavimas, be jokių išskirtinių konstitucinių ribojimų yra deleguojamas Seimui, kaip turėtume pagrįsti šio naujojo Konstitucijos 12 straipsnio vietą Pirmame Konstitucijos skirsnyje, ypač turint omenyje ypatingą šio skirsnio keitimo procedūrą?
Apibendrinant šiame komentare pateiktas įžvalgas, reikia pasakyti, kad klausimai, diskusijos ir teisminiai konstituciniai ginčai dėl dvigubos (daugybinės) pilietybės Lietuvoje, referendumu priėmus siūlomą Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimą, nesibaigs; tik galutiniam jų sprendimui Konstitucijos tekste būtų palikta mažiau aiškumo. Todėl šiandien nepaprastai sunku prognozuoti, koks dvigubos (daugybinės) pilietybės reglamentavimas ateityje nusistovėtų kaip konstituciškai pagrįstas. Šioje vietoje leisiu sau spėti, kad ilgalaikėje perspektyvoje, dėl čia aptarto neapibrėžtumo, jis netgi galėtų būti artimas tokiam, kuris yra nusistovėjęs šiuo metu.
