Juozas Dapšauskas. Kas didesnė „korona“: COVID-19 ar lėtinės neinfekcinės ligos?

Praėjusią savaitę teko kelioms valandoms pagulėti Santaros klinikose būnant donoru vienai agresyvia kraujo vėžio forma sergančiai anoniminei ligonei donuojant limfocitus, prieš kelis metus teko donuoti kaulų čiulpus. Esu kraujo donoras, Sveikatos apsaugos ministro raštu suteiktas „Nusipelniusio donoro vardas”. Gerbiu pasišventusių gydytojų darbą, solidarizuojuosi su sergančiais. Nuo šių dalykų pradedu todėl, kad suprastume, kad tai, ką čia rašysiu, nereiškia susipriešinimo su vyraujančia medicina, tačiau atkreipsiu dėmesį į esminius sisteminius iškrypimus.

Šiandien ypatingai akcentuojamas COVID-19 užkratas ir mirtys tų žmonių, kurie mirė turėdami šią infekciją. Bet nedviprasmiškai reikia pasakyti: žmonės Lietuvoje daugiausia mirė, miršta ir ateityje mirs nuo lėtinių neinfekcinių ligų. Ir kovidas taip pat paskatina mirtis ir sunkesnes ligos formas būtent tiems, kurie serga tomis vyraujančiomis ligomis. Neneigiant, kad būna ir išimčių. Tik kažkaip keistai skamba: jei mirė žmogus praėjus kuriam laiko tarpui po skiepo, tai sakoma, kad tikrai mirė ne nuo skiepo, o jei žmogus šį pasaulį paliko turėdamas sunkių lėtinių ligų, bet ir su kovido užkratu, tada jau mirė nuo kovido, bet turėjo ir gretutinių ligų.

Praėjusiais metais Lietuvoje nuo kraujotakos sistemos ligų mirė 22 835 žmonės. 2019 m. – 20 861. Nuo piktybinių  auglių – 8181, o nuo išorinių mirties priežasčių, tokių kaip nuskendimai, traumos, savižudybės, apsinuodijimai alkoholiu ir pan. –  2272 Lietuvos piliečiai 2020-aisiais didžiaisiais pandeminiais koroniniais metais paliko šį pasaulį. Ar apie juos buvo pranešama kasdien?

Ir dar klausimas, kodėl pasiskiepijimo rodikliais esame panašioje padėtyje ar net pirmaujantys, bet mirtingumas su kovido užkratu žymiai didesnis pas mus nei kitose šalyse? Ar ne todėl, kad didžiausias diskriminacines priemones taikydami skiepijame ne tą amžiaus grupę? Oficialiai skelbiama, kad mažiausias paskiepytų žmonių procentas yra tarp esančių virš 80-ties. Tada manipuliuojant pranešama, kad iš atitinkamo skaičiaus mirusiųjų nuo kovido, akivaizdžiai didžioji dalis buvo nepasiskiepijusi… Bet juk ir paprastam žmogeliui akivaizdu, kad ir mirtingumas esant tokio amžiaus yra didžiausias – ar jie būtų su kovidu ar be jo.

Rugpjūčio mėnesio mirtingumo nuo COVID-19 rodikliai / Johns Hopkins universiteto duomenys

Kai prasidėjo kovido banga, ne jos išsigandau, bet to, kad bus visiškai palaidotas sveikos gyvensenos aktualumas mažinant lėtinių neinfekcinių ligų mastus. Šiaip žmonės ligas įsivaizduoja kaip užklumpančias, siaučiančias, ištinkančias likimu, bet jokiu būdu ne nuo mūsų gyvenimo būdo priklausančias. Taip patogiau. O kai viešojoje erdvėje tą fatališkumą užakcentuoja, žmogus dar labiau save guodžia, kad nuo jo čia mažai kas priklauso. Nebent priklauso tiek, kad reikia pasiskiepyti ar užsidėti kaukę.

Kai prasidėjo kovido banga, ne jos išsigandau, bet to, kad bus visiškai palaidotas sveikos gyvensenos aktualumas mažinant lėtinių neinfekcinių ligų mastus.

Pasidomėkime kiek 40 – 60-mečių miršta nuo kraujagyslių ligų, vėžio ir pan. Ar tai ne tragedija? Ar apie tai kiekvieną dieną pranešama pagrindinėse žiniasklaidos priemonėse? O kad su kovido užkratu mirė per 80 ar 90 metų senolis – didžiausia tragedija. Galime prisiminti posakį, labai derantį kovido ir lėtinių neinfekcinių ligų mirčių santykio tema: vieno žmogaus mirtis yra tragedija, o tūkstančių – tik statistika.

Lėtinės neinfekcinės ligos seniai yra ne epideminio, bet pandeminio lygio, ir sergamumas bei mirtingumas tik jaunėja. Kodėl valstybės neskelbia pandemijų, ekstremalių padėčių, karantinų? Kodėl LR Vyriausybė ir atskiros ministerijos nesiima uždavinio, neskiria finansų, neskelbia ribojimų mažinant šią pandemiją?

Pažiūrėkime į šią problemą kaštų ir naudos analizės aspektu. Tai kiek kitu kampu sukritikavo ir advokatas Ignas Vėgėlė. Pavyzdžiui, kiek lėtinės neinfekcinės ligos kainuoja socialinei apsaugai, kai skiriamos trumpalaikės ir ilgalaikės išmokos? O kiek kainuoja inovacijų, ekonomikos, ūkio ir krašto apsaugos ministerijoms, kai mažėja sveikų, darbingų žmonių, kurie nesukuria visuomenei ir jos ūkiui produkto? Kiek kainuoja gydymo sistemai, kai ji apkraunama, kai žmonės nebegauna elementarių gydymo paslaugų be siaubingų eilių ar kyšių? Ir ligos išlaidos ne vienkartinės, o vienam asmeniui besitęsiančios keletą dešimtmečių. Kokie milžiniški pinigai! Ir valstybė kažkodėl nenori šių problemų spręsti iš esmės.

Lėtinės neinfekcinės ligos kainuoja milijardus ir jų didžiąja dalimi galima išvengti. Tai nėra kokių šarlatanų, „ne mokslo“ nuomonė. Tai yra tos pačios Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO), kuri apibendrina mokslininkų duomenis, teiginys. Apie tai pasauliniu mastu, kaip naują grėsmę žmonijai, nedviprasmiškai prakalbo ir Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2011 m. pavasarį savo deklaracijoje. Ar bent kažkas rimtai sureagavo? Ar buvo paskelbtos šalyse ekstremalios „karantininės“ situacijos, kad radikaliai pasikeistų situacija? Ar sumažėjo sergamumas ir išlaidos šioms ligoms gydyti?

PSO jau seniai teigia, kad nuo medicinos priklauso tik apie 10 proc. žmogaus (individualiu atveju skirtingai) sveikatos, o didžiąja dalimi – nuo paties žmogaus gyvenimo būdo, visuomeninės tvarkos, psichinės, dvasinės situacijos.

Gydytojas / Unsplash nuotr.

Sveikatos ar ligų gydymo sistema?

Ne vieną esu papiktinęs pasakymu, kad Lietuvoje nėra sveikatos sistemos, o tik ligų gydymo sistema. Sveikatos sistemos net nebandoma sukurti.

Viešuosiuose pirkimuose ar versle visada yra esminis principas – išspręsti problemą, sukurti produktą optimaliausiu kainos ir rezultatyvumo, efektyvumo santykiu. Tai, kaip šiandien valstybiniu mastu yra sprendžiamas žmonių sveikatos klausimas, susijęs su lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis, į jokias logiškas skaičiavimo ribas netelpa. „Sistemai“ norisi, kad problema nebūtų išspręsta, kad ji būtų tęstinė, lėtinė. Nes tada ją spręsti galima vėl ir vėl, įsisavinant skiriamus naujus, labai didelius, pinigus.

Kai kokiame mažesniame projekte neefektyviai vykdomas procesas, sakome, kad tai baisi korupcija ir pan. Tačiau kai taip daro valstybė, mums atrodo visai normalu, nors tai yra neįsivaizduojamo masto korupcija – „pastangos“ nespręsti problemą, kad tai sistemai visada reikėtų pinigų, būtų galima parodyti poreikį.

Lietuvoje nėra sveikatos sistemos, o tik ligų gydymo sistema.

Tiesi kelią, bet specialiai vingiais, kad tik galėtum daugiau įsisavinti pinigų. Ir, kaip žinia, šio finansinio poreikio reikia vis daugiau, nes medicininės technologijos tobulėja, brangsta, žmonės nenori būti gydomi kokiu pasenusiu vaistu ar aparatu. Taip ši valstybinė, tarptautinė korupcija tik dar labiau auga. Ir reikia aiškiai pasakyti: dabartinė gydymo (sveikatos) sistema nėra nei efektyvi ar solidari, kas labai akcentuojama. Ji itin palanki plataus masto subtiliai korupcijai, bet ne žmonių sveikatai.

Bet jokiu būdu nenoriu supriešinti gydymo ir sveikatos (sveikatos stiprinimo, sveikatingumo) sistemų. Tarp savęs jos gali būti konkuruojančios ir bendradarbiaujančios – esmingai prisidedančios prie žmogaus sveikumo dvasine, psichine, fizine ir visuomenine prasmėmis. Bet nedviprasmiškai pirmenybė turi būti skiriama visuminiam sveikatingumui – tai efektyviausia ir rezultatyviausia.

Šiandieninė moderni ir milžiniškais šuoliais tobulėjanti ir, kaip sakoma, daranti stebuklus medicina, sprendžia žmogaus gyvybių, sunkių ligų atvejus. Ir tai neįkainojamas žmonijos pasiekimas. Tačiau lėtinių neinfekcinių ligų augimas tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose šalyse (kuriose anksčiau jos nebuvo tiek aktualios), šiandien yra milžiniškas iššūkis, apie kurį prakalbo ir Jungtinės Tautos, bet jų balsas buvo visai neišgirstas. Suprantama kodėl: žmonės nori gyventi bet kaip, gydymo sistema nori turėti klientų, būtent taip ir judama link sveikatos – gydymo paslaugų išpūtimo ir jų neefektyvumo.

Vykdant visokias gydymo sistemos reformas iš jos įstaigų pavadinimų dingo žodžiai „gydymas“, „medicina“, viskas buvo apvilkta žodžiais „sveikata“ ir „sveikatos“. Kauno medicinos universiteto nebeliko, jis tapo sveikatos, o ligoninės ir ambulatorijos taip pat persivadino sveikatos centrais. Šios įstaigos yra tam, kad, kalbant moksliniais terminais, žmogų išvestų iš ligos į poligę, kad pats žmogus galėtų stiprinti savo sveikatos išteklius, imunitetą. Ir pati tariamoji Sveikatos apsaugos ministerija vadinasi ne gydymo ar medicinos, o „sveikatos“! Galima įtarti, kad ir Valstybinė ligonių kasa prie SAM tikriausiai taip pat bus pervadinta „Sveikatos kasa“, nors finansuoja tik gydymą, o ne sveikatingumo, sveikatos išsaugojimo priemones.

Todėl aiškiai reikia „sustatyti“ terminus, kur yra sveikata, o kur liga, ligos gydymas, pirminė ir antrinė prevencija. Kokius milžiniškus pinigus kainuoja gydymas, kiek žymiai pigiau yra prevencija, sveikos gyvensenos įdiegimas! Ar solidarumas yra atimti pinigus iš sveikų žmonių, kurie stengiasi nesusirgti ir atiduoti tiems, kurie piktybiškai naikina savo sveikatą ir tikisi aukščiausio lygio gydymo? Ar tai ir yra solidarumas? Ar iškrypusios sistemos korupcinis funkcionavimas? Ir vėl, mokestis vadinamas ne „ligų gydymo“, bet „privalomuoju sveikatos draudimu“, kuris yra labai didelis ir naudojamas pasibjaurėtinai neefektyviai ir neteisingai.

Kad ir kaip paradoksalu, bet sveikatos ir gydymo sistemos yra ir skirtingos, nors ir panašios savo tikslu, bet metodas, procesas visiškai skirtingas – tiek kainos, tiek rezultatyvumo prasme. Idealiai sakant, gydymas turėtų būti tik vienas iš sveikatos sistemos aspektų. Ir jis gali būti įvairus, priklausomai nuo paciento būklės, ligos stadijos: štai Lietuvos sveikatos mokslų universitetas rengia „gyvenimo būdo medicinos“ magistrantus, tačiau kokį realų vaidmenį jie turi visoje gydymo sistemoje?

Reaguojant į kovos su korona priemones. Ar jos nėra brangesnės sveikatos ir gyvybių prasme? Kai ribojamas fizinis aktyvumas, žmonės nervingi, įbauginti, supykdyti. Ar tada labiausiai ir nesilpsta bendrasis imunitetas? Beje, ir cholesterolio perteklius organizme tik 30 proc. priklauso nuo maisto, o didžioji dalis nuo jausmų, nuotaikos, minčių ir emocijų. Kiek tos drastiškos, prievartaujančios „galimybių paso“ ir skiepijimo priemonės atėmė sveikatos sveikai gyvenantiems žmonėms?

Vaistai / Unsplash nuotr.

Mokslas, farmacija ir lobizmas

Pasiskiepijau nuo COVID-19 dar pavasario pabaigoje, kai nebuvo agresyvaus prievartavimo, ir nesu joks antivakseris. Nei buvo kokių komplikacijų ar mažiausių reakcijų į skiepą, nei miriau. Bet jo nesureikšminu: nei jis mano gyvybę atėmė, nei jis išsaugojo mano gyvybę.

Sveikatos šaltinių, bendrojo imuniteto stiprinimo reikia ieškoti visai kitur. Bet tokios prievartinės, diskriminacinės ir net absurdiškos priemonės, kai dabartinė valdžia siekia visus paskiepyti šia vakcina, yra vertai keliančios pasipiktinimą, kuris ir išreiškiamas protesto mitingais. Tokios idėjos ir projektai, kaip galimybių paso įvedimas visuomeniniame transporte, sveikų žmonių nušalinimas nuo darbo – būtent tai nuo skiepijimosi atgraso abejojančius. Žmonės, jausdami tokį prievartavimą, dar labiau tampa imlūs visokioms sąmokslo teorijoms.

Pasakyti, kad pasiskiepijau – tai pavojus neįtikti nei vieniems, nei kitiems. Nemaža dalis visuomenės nori suabsoliutinimų, kraštutinumų, o aš siekiu visus būtent paraginti jų vengti, girdėti skirtingą nuomonę bei argumentus, kad ir dalinę tiesą, ir ieškoti darnaus sugyvenimo visiems.

Vienas iš dabar viešai komentuojančių pandemiją profesorių virusologų mokslinėje konferencijoje (joje dalyvavau ir aš) savo pranešimo pradžioje pateikė savotišką viešųjų ir privačiųjų interesų deklaraciją: prisipažino, kad gauna finansavimą iš farmacijos bendrovių, bet tai, anot jo, neturi įtakos jo moksliniams tyrimams. Pavyzdžiui, politikoje reikia ne tik deklaruoti, bet ir nusišalinti. Mokslo srityje, viešai komentuojant procesus – kitokios taisyklės? Čia jau mūsų tikėjimo klausimas: turi ar neturi įtakos mokslui pinigai?

Ar reikia be kritiškumo tikėti ir PSO? Ji nėra vienas mažas šventųjų biuriukas – tai nemaža organizacija su skirtingais profiliais ir skyriais. Ar joje nesilanko verslo interesų grupių atstovai ir lobistai? Ar jie tik po šalių vyriausybes ir parlamentus zuja? Manau, suprantame, kad čia taip pat vykdomos stiprios sprendimų priėmimą veikiančios akcijos. Į tai dėmesį atkreipė ir Advokatų tarybos pirmininkas prof. Ignas Vėgėlė.

Sąmokslo teorijos, bendrasis ir specifinis imunitetas

Sužinoję, kad esu paskiepytas nuo COVID-19, gal kai kas ir nebeskaito šio straipsnio, manydami, kad jau esu „čipuotas” ar manyje įrašyta automatiškai klaidinga informacija. Bet susikalbėjimo labui tarsiu kelis žodžius apie įgimtąjį, bendrąjį ir specifinį imunitetą.

Bendrasis, įgimtasis ir specifinis imunitetas yra gana tampriai susiję, bet kiek skirtingi dalykai. Nesu istorikas, tačiau viena iš mėgstamų domėjimosi sričių yra istorija: pasaulio, kultūrų, religijų, visuomenių kaitos, žmonių ir pan. Tad nepripažinti vakcinacijos laimėjimų bent kiek besidominčiam istorija žmogui būtų nesusipratimas. Visgi, kviečiu matyti ir mokslinius faktus, tyrimus, pavyzdžius, kad rimtomis, kryptingomis sveikatingumo pastangomis ir priemonėmis sustiprinę bendrąjį imunitetą, galime bent dalinai apsieiti ir be kai kurių specifinio imuniteto skiepų. Šiam klausimui būtinas rimtas vertinimas bei platesnės studijos.

Sportuojantis žmogus / Unsplash nuotr.

Kokių priemonių ėmėsi vyriausybė dėl COVID-19, tokių imsis ir dėl lėtinių neinfekcinių ligų „koronos“?

Mano iniciatyva surinkus per 300 nevyriausybinių organizacijų parašų po memorandumu „Dėl Lietuvos žmonių sveikatos išsaugojimo“, Seimas paskelbė 2013-iuosius Sveikatingumo metais. Bet sveikatingumu užsiimančioms nevyriausybinėms organizacijoms pačioms buvo palikta rūpintis šių metų turiniu, o finansavimas neskirtas. Seime surengta ne viena konferencija, kurioje pristatyti sveikatingumo pavyzdžiai ir modeliai įvairiems žmogaus amžiaus tarpsniams.

Ar buvo kažkas padaryta sistemiškai, kad įveiktume lėtinių neinfekcinių ligų epidemiją ar pandemiją? Alkoholio kontrolės srityje įvyko esminis lūžis, kuris akivaizdžiai pasirodė ir sumažėjusiame sergamume tiesiogiai su alkoholiu susijusiomis ligomis. Tačiau platesniame sveikatingumo diegimo, savanoriškame asmenų skatinimo ir sisteminiame kontekste neįvyko jokių rimtų pokyčių. Kol galiausiai iškilo neapibrėžta koronos problema, prieš kurią tariamai nublanko tūkstančiai pirmalaikių mirčių nuo lėtinių neinfekcinių ligų. Tai galiausiai tiek dėmesio, priemonių skyrusi dėl COVID-19 vyriausybė efektyvių veiksmų imsis ir dėl lėtinių neinfekcinių ligų „koronos“?

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis