„Mano mama sakydavo: iš visko, kas baisu, išeis kažkas gero”, – neseniai verslo grupės „Business Roundtable” nariams sakė JAV prezidentas Joe Bidenas (Džo Baidenas). – Manau, kad tai suteikia mums nemažai galimybių padaryti realių pokyčių”, – tęsė jis, turėdamas omenyje pasaulinio „pertvarkymo” galimybes.
Iš tikrųjų, J. Bidenas nuomone, visas pasaulis yra „lūžio taške”, kurį jis apibūdina kaip galimybių ir naujo apibrėžimo laikotarpį, pasitaikantį per krizę kas tris ar keturias kartas.
Vladimiras Putinas greičiausiai sutiktų. Filosofas Aleksandras Duginas, bene artimiausias V. Putino patarėjas politikos klausimais, kartais vadinamas „Putino smegenimis”, apie karą su Ukraina yra pasakęs: „Rusijai lemta laimėti … Mes neturime kito pasirinkimo. Tai mums kelia egzistencinę grėsmę, todėl pergalė yra vienintelis mūsų pasirinkimas”.
Jis mano, kad kova dėl Ukrainos yra kova prieš „Amerikos hegemoniją (dominavimą) ir pasaulinį liberalų elitą, kuris bando užvaldyti pasaulį”. A. Duginas, ir, galima numanyti, V. Putinas tai laiko nauju totalitarizmu, kuriam reikia pasipriešinti.
Tačiau atsakymas yra ne vieno despotizmas, kaip ir ne keletos elitizmas.
Šis žvilgsnis vėl atvedė mus į kritinę epochą, kai ant kortos pastatyta pati civilizacija.
Atidus istorijos studijavimas rodo, kad kaip didingame muzikos kūrinyje, taip ir baigtinio laiko opuse (Markas Tvenas jį pavadino „rymančiu” laiku) yra motyvų. Vienas iš istorijoje pasikartojančių motyvų yra naikintojo-išganytojo motyvas.
Kiekvienoje kartoje, rodos, iš niekur iškyla naikintojas, kurio tikslas – užkariauti pasaulį ir iš naujo nustatyti jame tvarką. Tačiau atsiranda išvaduotojas, kuris stoja į kovą su griovėju.
Rašydamas knygą „Dievas ir Čerčilis” kartu su sero Vinstono Čerčilio anūku Jonathanu Sandysu (Džonatanu Sandisu) geriau supratau, kaip Čerčilis vertino jo epochos civilizacines problemas: tai buvo arba fašistinės pasaulėžiūros perėmimas, arba pasilikimas prie judėjų-krikščionių civilizacijos laisvės ir įsitikinimų, kuriuose, kaip sakė Čerčilis, „glūdi visa, kas daro žmogaus egzistenciją vertingą”.
Civilizacija, kaip rodo šio žodžio etimologija, sukasi aplink savo miestus. Pasak pranašo Izaijo (Iz 14), Liuciferis-Babilono karalius – didžiausias naikintojas – nori sugriauti miestus. Jeremijas taip pat įžvelgė miesto reikšmę ir sakė, kad žmonės turėtų siekti miesto, kuriame gyvena kaip vietiniai ar atvykėliai, gerovės, nes jo gerovė – visų gerovė (Jer 29, 7).
Civilizacijos yra trapios, rašė Christopheris Dawsonas (Kristoferis Dousonas). Malcolmas Muggeridge’as (Malkolmas Mugeridžas) teigė, kad jos „kinta ir nyksta”, o „pasaulis pilnas praeities civilizacijų nuolaužų”. Jis ėjo tiesiai į dvasinę problemos esmę: „Žmogui ir viskam, ką jis sukuria, būdinga žūti, ir taip turi būti visada”.
Arnoldas Toynbee’is (Arnoldas Toinbis) atsekė devyniolikos istorinių civilizacijų, kurios atėjo ir išnyko, raidą ir žlugimą. Visų jų etapai buvo šie: genezė, augimas, neramumų metas, visuotinė būsena ir galiausiai – žlugimas.
Atrodytų, kad dabar kovojama dėl „visuotinės valstybės” kūrimo ir valdymo. Ar tai bus J. Bideno įsivaizduojamas „liberalusis” stebuklas, ar pasaulinė sistema, kurioje dominuos naujoji Rusijos valstybė, Putino vadovavimo dėka atgavusi šlovę.
Tačiau jei bus siekiama, kad pasaulis taptų naujos, žmonių sukurtos pasaulio tvarkos „šlovės” dalimi, karai bus neišvengiami.
Ir J. Bidenas, ir V. Putinas tvirtina tikintys Biblijoje apreikštą Dievą – ir abu į Jį kreipiasi. Pasaulis būtų saugesnis, jei jie perskaitytų kito tikinčiojo, šv. Augustino, darbus, ypač jo knygą „Dievo miestas”, kurioje jis rašo: „Neprotingų gyvūnų kūnai palinkę į žemę, o žmogus sukurtas vaikščioti stačias, nukreipęs akis į dangų, tarsi primindamas, kad jo mintys turi būti nukreiptos į tai, kas aukštybėse”.
Daugelis mano, kad V. Putinas ieško išeities iš pelkės, kurią sukūrė savo išpuoliais prieš Ukrainą, o J. Bidenas siekia naujos „liberalios pasaulinės tvarkos”. Abiem reikia pakelti akis į Dievą, kurį jie sako, kad išpažįsta.
Vienintelis būdas tvarkyti žemiškuosius reikalus yra žvelgti iš dangaus perspektyvos. Tai galioja ir vargšams, ir prezidentams, ir visiems kitiems. Tik iš šios didingos perspektyvos vadovai gali įgyti jėgų atsispirti nuolatinei chaoso ir tamsos valdovo daromai traukai žemyn.
Valdžia yra pagrindinė pagunda. Didžiausias spaudimas Adomui ir Ievai sode buvo siekis užgrobti valdžią savo pačių gyvenime maištaujant prieš Dievo įsakymą. Tai pakartojo pamatinį Liuciferio bandymą išstumti Dievą iš Visatos sosto (Izaijo 14) žmogiškuoju būdu. Valdžia ir jos siekis pritraukia demonus. Todėl ten, kur yra galios centras, telkiasi demonai.
J. Bidenui ir V. Putinui šiuo pavojingu momentu reikia stipraus maldos užnugario. Jiems asmeniškai reikia „pakelti akis” į Dievą, kuriuo, kaip jie sako, tiki.
Tai būtų nuostabus kelias į viršų, kuris vestų palaimintu keliu pirmyn.
Ir gražiai patvirtintų J. Bideno motinos tikėjimą, kad „iš visko, kas baisu, atsitiks kažkas gero” (Rom 8, 28 parafrazė).
