REIKALINGA JŪSŲ PARAMA

Tomas Viluckas. Norite kritikuoti popiežių? Penkios sąlygos, kaip tai padaryti

Paskutiniuose metu pokalbiuose su tikėjimo broliais ir sesėmis tikrai dažnai tenka išgirsti kritiškus žodžius dabartinio pontifiko atžvilgiu. Diskusijose popiežius neretai vadinamas leftistu, globalistu, Naujosios Pasaulio tvarkos adeptu. Sutikime – ne patys maloniausi apibūdinimai.

Interneto erdvėje pasirodantys išsireiškimai seniai jau nieko nestebina, tačiau net daug metų aktyviai dalyvaujant socialiniuose tinkluose tenka nustebti nuo išraiškų kietumo. Pavyzdžiui, feisbuke neseniai aktyviai buvo dalinamasi vaizdo įrašu pavadinimu „Liuciferio Šventykla – Vatikano viduje. Antikristas. Popiežius“, kuriame popiežius Pranciškus yra vaizduojamas kaip vienas iš didžiausių pasaulio piktadarių.

Prisipažinsiu, aš asmeniškai ne viskam popiežiaus Pranciškaus veikloje pritariu. Nesutinku su popiežiaus pozicija migracijos klausimais, dideliu dėmesiu klimato kaitos politikai; kelia abejones ir jo nekritiškas požiūris į valstybių siūlomus sprendimus pandemijos akivaizdoje (viešų liturginių veiksmų suspendavimas, palaikymas „žaliajam pasui“, entuziazmas masinei vakcinacijai).  

Eilinį kartą tenka prisiminti, kad negalime painioti popiežiaus kaip politinio ir Kristaus vietininko žemėje autoritetų. Tikėjimo ir moralės klausimais popiežius neklysta, ir žinome, kad šia teise pontifikai naudojasi itin retai. Tuo tarpu, kaip administratorius, mąstytojas ar visuomenės veikėjas, popiežius nėra apdovanotas neklaidingumu. Iš Bažnyčios istorijos žinome, kad dažniausiai Romos vyskupai klysdavo būtent politinėje plotmėje.

Todėl katalikas nėra papūga, kuri kartoja su pataikūniška gaidele viską, ką popiežius viešai sako. Tačiau išlaikant sveiką, kartais kritišką poziciją, labai svarbu atkreipti dėmesį, kaip tai daroma.

Neseniai jėzuitas t. Thomas Reese atkreipė dėmesį į šv. Ignaco Lojolos „Dvasinėse pratybose“ aprašytus penkis būdus kritikuoti Bažnyčią. Šis autorius siūlo, kad toks metodas gali būti taikomas ir popiežiaus atveju. Bandykime peržvelgti šias kritikos sąlygas ar būdus.

Pirmas – kalbėk pagarbiai. Neturime pamiršti, kad popiežius nėra eilinis krikščionis ar dvasininkas, bet Dievo pateptasis. Bažnyčioje neturėtų būti vietos neapykantai vienas kitam, ką jau kalbėti apie autoritetą, kuris kyla iš paties Dievo. Deja, tokios sąvokos kaip eretikas, antipopiežius, antikristo pirmtakas nepuošia krikščionių net ir tuo atveju, kai kalbama apie nepriimtinus sprendimus.

Antras – jei nesutinki su popiežiumi, nepamiršk pabrėžti ir gerų darbų, kuriuos jis daro. Net aršiausi popiežiaus kritikai turėtų sutikti, kad Pranciškus Bažnyčiai atnešė gaivaus vėjo. Pamažu iš Bažnyčios traukiasi formalumas, uždarumas, atsiranda dialogo ir kalbėjimosi apie įvairius iššūkius atmosfera. Tam turėtų pasitarnauti ir jo sušauktas sinodinis kelias, kuriuo dabar Bažnyčia pradeda eiti.

Trečias – popiežiaus pozicija turi būti išdėstyta aiškiai ir be iškraipymų – neprikurk nebūtų dalykų, kurie leistų iš degtuko priskaldyti vežimą malkų. Puikiu pavyzdžiu galėtų būti pontifiko pozicija homoseksualumo klausimu. Vis bandoma jam prilipdyti LGBT advokato etiketę, nors jis ne kartą gender ideologiją yra pavadinęs „kolonijine“. Jo pastoraciniai susitikimai negali būti traktuojami kaip Bažnyčios mokymo keitimas, ką patvirtino ir šių metų Tikėjimo mokymo kongregacijos dokumentas, kuriame dar kartą patvirtinta, kad Bažnyčia nelaimina vienalyčių sąjungų.

Ketvirtas – niekada nekritikuok pagautas emocijų. Kritika popiežiui turi būti pasverta, paremta loginiais argumentais, o ne asmeninių preferencijų matu. Visuomet derėtų laikytis skyrimo, kuomet kritikuojame popiežiaus veiklą politinėje, visuomeninėje plotmėje, kuomet iškyla dvejonės dėl dogmatinio lygmens.

Penktas – pagalvok, kaip kalbėtum su sau brangiu asmeniu. Vienas popiežiaus titulų yra Šventasis Tėvas. Juo pabrėžiama tėvystės dovana tikintiesiems. Ji nesiremia žmonėms įprastomis kategorijomis, o kyla iš paties Dievo kaip Tėvo. Taip, senas, gyvenimo nuvargintas tėvas gali atlikti veiksmus ar pasakyti žodžius, kurie bus nepriimtini, ar pasirodys vedantys į niekur.

Lieka pareiga melstis ir kantriai suprasti motyvus, kurių vedinas popiežius vienaip ar kitaip elgiasi.

Tačiau visada lieka dėkingumas, meilė, atjauta, tai ką galėtume vadinti mūsų santykių pamatu. Pagaliau, lieka pareiga melstis ir kantriai suprasti motyvus, kurių vedinas popiežius vienaip ar kitaip elgiasi.

Apibendrinant, norisi pabrėžti, kad Bažnyčia yra šeima, o joje būna visko – nesutarimų, ginčų, vienas kito nesupratimo, bet aukščiau visko turėtų vyrauti troškimas mylėti, girdėti, suprasti. Šiuos principus galėtume taikyti ir bažnytinėse diskusijose, vertindami popiežiaus ar hierarchų elgesį, kalbas ir pasirinkimus.

Savo ruožtu ir Bažnyčios vadovybė turėtų priimti pastabas ar kritiką ne kaip negatyvius reiškinius, maištus ar priešiškumą, o kaip brolišką, seserišką pataisymą, kurio tikslas – visų mūsų gėris.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

35 KOMENTARAI

REKOMENDUOJAME

Nijolės Sadūnaitės knyga
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte