Popiežių Pranciškų sausio 14 d. rytą aplankė gausi ir mišri vaikų bei jaunuolių grupė. Per aštuoni šimtai jaunimo iš Italijos ir kitų kraštų, tarp kurių daug neįgaliųjų, yra popiežiaus Jono XXIII šeimų namų asociacijos augintiniai. Italo kunigo O. Benzi įsteigtos asociacijos šeimos jiems dovanoja meilę ir gyvenimo viltį, kurių gyvenimas pašykštėjo nelengvoje, o kartais net sunkioje vaikystėje.
Vaikai ir jaunuoliai popiežiui padovanojo stambų savo kūrybos paveikslų ir laiškų albumą, kurio puslapiuose atsispinti šeimų namų ir šeimos gyvenimas, praeities skauduliai ir nesėkmės, lūkesčiai ir viltys, įskaitant karo baimę, o popiežius Pranciškus kai kurių vaikų pavaizduotas kaip ypatingas didvyris. Laiškuose jaunimas dėstė įvairias mintis ir uždavė klausimų popiežiui.
Kreipdamasis į jaunuolius popiežius visų pirma padėkojo už aplankymą ir jam atsiųstus laiškus su klausimais, sakė, kad už tokią gražią ir didelę popiežiaus Jono XXIII asociacijos šeimą padėkoti reikia jos steigėjui, prieš penkiolika metų mirusiam kun. Oreste Benzi.
Popiežius sveikinimo kalboje patikino, kad visi esame nepakartojami žmonės, kiekvienas su savo vardu ir veidu, ir kad tai patinka Dievui, kuris žino kiekvieno mūsų vardą. Savaime suprantama, kad esame su savo ribotumais, o kai kurie iš mūsų prislėgti iš tiesų sunkių ribotumų. Tačiau tai neatima iš žmogaus jo vertės. Esame nepakartojami, Dievo vaikai, Jėzaus broliai ir seserys, pažymėjo popiežius.
visi esame nepakartojami žmonės, kiekvienas su savo vardu ir veidu, ir kad tai patinka Dievui, kuris žino kiekvieno mūsų vardą.
Anot Pranciškaus, krikščioniška bendruomenė, kuri priima asmenį tokį, koks yra, padeda jį matyti taip, kaip mato Dievas. O Dievas mato meilės žvilgsniu. Dievas mus mato pagal Jėzaus atvaizdą ir per savo meile mums padeda mums vis labiau panašėti į jį.
Pranciškus sakė, kad 1968 m. popiežiaus Jono XXIII šeimų ir šeimų namų asociaciją įkūręs O. Benzi buvo kunigas su Jėzaus akimis ir širdimi. Italijoje jo įsteigtos, vėliau kitur pasaulyje išaugusios namų šeimos pasižymi tuo, kad į namus priimti asmenys tampa krikščioniškos meilės iš naujo pagimdytais tikrais šeimų vaikais. Motina ir tėvas, atveria namų duris, kad suteiktų šeimą tiems, kurie jos neturi.
„Tai tikra šeima – ne darbinė profesija, o gyvenimo pašaukimas!“ – sakė popiežius.
Joje yra vietos visiems – vaikučiams, neįgaliesiems, senoliams, italams, svetimšaliams, visiems, trokštantiems atsparos taško, nuo kurio pajudėtų pirmyn, šeimos, kurioje gyventų.
Šeima, sakė popiežius, yra vieta visų išgydymui – tiek tų, kurie priimami į šeimą, tiek tų, kurie priima, nes šeima yra atsakymas įgimtam santykių poreikiui, kurio reikia kiekvienam žmogui.
