Žmonės dažniau besilankantys bažnyčiose, taip pat ir kitų religijų maldinguose susirinkimuose jau įprato prie raginimų melstis už taiką pasaulyje. Prie tokių maldų buvome pratę kaip prie pranešimų apie kitą sustojimą viešajame transporte.
Ir štai Rusijai užpuolus Ukrainą, ir “Hamas” užpuolus Izraelį malda už taiką mums įgijo naują, aštresnį skonį. Turbūt nėra dienos ir šventovės kur neskambėtų toks prašymas. Tik, deja, dažnai jis mus pasiekia su senojo drungnumo prieskoniu. Todėl tikrai nustebau kai Trondheimo, miesto Norvegijos viduryje, vyskupas Erikas Vardenas aiškiai turėdamas omenyje Rusijos karą prieš Ukrainą ragino melstis už teisingumą.
Iš tiesų teologine prasme taika pasaulyje nėra savaime trokštinas dalykas. Dažniausiai tokia taika yra „iš šio pasaulio”. Neretai ji būna neteisinga ir išlaikoma žmonių kančios kaina.
Pagalvokime, ar būtume norėję, kad Pax Sovietica mūsų kraštuose būtų trukusi dar tūkstantį metų? Ar norėtume tokios taikos, kurią atneštų mūsų kraštą branduolinėmis ar kitomis bombomis nušlavęs Russkij Mir? Kai meldžiamės už taiką, turime omenyje daugiau. Prašome teisingos taikos. Tai būtina kiekvieną kartą ištarti garsiai.
Pacifistai yra arba kvailiai, arba šventieji. Tik, deja, pirmųjų yra gerokai daugiau nei antrųjų. Šventasis atsisako ginklu kovoti prieš priešą tikėdamas amžinu gyvenimu ir amžinu teisingumu, ko šioje Žemėje vis tiek neįmanoma pasiekti. Todėl šventasis laukia amžinosios taikos kitame pasaulyje, o šiame siekia tik priimti ir mažinti kančią. Tuo tarpu kvailiai tikisi taikos be aukos ir atsakomybės. Jie tikisi “praslysti į taiką”. Kaip tie, kurie bando tuščiomis praslysti į “kitų suneštų vaišių vakarėlį”. Arba kaip tie, kurie “praslysta” plagijuodami kursinius ir mokslinius darbus.
teologine prasme taika pasaulyje nėra savaime trokštinas dalykas.
Lietuvių kalboje vienai prasmei (lotynų k. pax, anglų k. peace) išreikšti naudojame du žodžius: “taika” ir “ramybė”. Todėl nepastebime, kad linkėdami vienas kitam ramybės, iš tiesų linkime ir taikos. Linkime, kad mums išsiskyrus mūsų artimas nepatektų į karą namuose ar gatvėje.
Ant krikščioniškų antkapių dažnai rašoma: “Ilsėkis ramybėje”. O štai kunigas Jonas Juraitis pamoksle “Depositus in pace legitima” (1974 m. Vėlinės) mini kartą radęs seną antkapio užrašą „Jis ilsisi teisingoje ramybėje!” – Depositus in pace legitima. Pasak kunigo, anas miręs krikščionis norėjo pabrėžti, kad išėjo iš šio pasaulio teisingoje arba teisėtoje taikoje su savo Bažnyčia ir bendruomene. Nesusipykęs nei su savimi, nei su artimu, nei su pasauliu.
Melskimės to sau ir savo artimiesiems.
