REIKALINGA JŪSŲ PARAMA

Niekas neturi galios kito asmens sąžinei

ŠaltinisMAGNIFICAT

Klusnumo įžadas iš esmės negali būti siejamas su dvasiniu gyvenimu, nes yra nukreiptas į veiksmus, o ne vidinį asmens gyvenimą. Dėl to galima įtvirtinti fundamentalų principą, kuris nepripažįsta jokių išimčių: joks asmuo neturi valdžios kito asmens sąžinei, nes bandydamas į tai pretenduoti, jis pradėtų varžytis su Dievu. Vatikano II Susirinkimo tekstas, kurį perėmė Katalikų Bažnyčios Katekizmas, pateikia šio teiginio paaiškinimą:

Savo sąžinės gelmėse žmogus atranda įstatymą, kurio nėra pats sau paskelbęs, bet kuriam privalo paklusti ir kurio balsas nuolat jį ragina mylėti ir daryti gera, o vengti bloga; ten, kur reikia, jis girdimas širdimi (…). Tai žmogaus širdyje Dievo įrašytas įstatymas (…). Sąžinė yra intymiausia ir slapčiausia vieta žmoguje, jo šventovė, kurioje jis lieka vienas su Dievu ir Jo balsas aidi žmogaus širdyje.1

Vadinasi, šis įstatymas įrašytas mumyse, nes esame sukurti pagal Dievo paveikslą. Žmogus negali norėti blogio dėl blogio, net rinkdamasis visišką blogį jį renkasi todėl, kad šis jam atrodo kaip gėris. Kitas nepajėgumas, t. y. tai, kad be priežasties jis negali įvykdyti sąmoningų veiksmų2, rodo esminę sąmonės orientaciją gėrio link. Tai rodo, kad sąžinės centre esama paslaptingo įstatymo, „sielos žiburio“, ir kad tame centre paveikslas, tai yra mes, atsistojame savo modelio, [pagal kurį esame sukurti], akivaizdoje. Vadinasi, tik Dievas turi teisę į sąžinę, bet ne kaip išorinė valdžia, diktuojanti savo įstatymą, o kaip būties šaltinis, ypač laisvos būties, kas yra žmogus. Sąžinė yra esminio ryšio su Dievu vieta, todėl yra neliečiama.

Jokia žmogiška valdžia neturi teisės kištis į žmogaus sąžinę. Sąžinė liudija asmens transcendentalumą net visuomenės atžvilgiu, todėl negali būti liečiama […]. Neigti visišką žmogaus sąžinės laisvę, ypač laisvę ieškoti tiesos arba bandyti jam primesti tam tikrą tiesos supratimo šabloną prieštarauja jo svarbiausiai teisei.3

Tačiau tai nereiškia, kad sąžinė yra neklystantis orakulas. Iškrypėlis taip pat turi sąžinę, kuri jam nepriekaištauja, nes šis ją deformavo arba uždusino. Vadinasi, reikia klausyti savo sąžinės, bet ir klausti savęs: kokia ji? Ar šventojo, ar užkietėjusio nusidėjėlio?

Vadinasi, neužtenka žmogui sakyti: visuomet klausyk savo sąžinės. Reikia iškart pridurti: paklausk savęs, tavo sąžinė sako tiesą ar ne, ir stenkis be perstojo ieškoti tiesos.4

Neilgame straipsnelyje tėvas Servais’as Pinckaersas aiškina nelabai žinomą skirtumą tarp sąžinės ir sąžinės žiburio, kuris buvo pavadintas syneidesis, sąžinės šviesa ir sielos šerdis.

Syneidesis yra tiesioginis dalyvavimas Dievo šviesoje, spindinčioje mumyse, kurie esame sukurti pagal Dievo paveikslą. Syneidesis apšviesta sąžinė bus Dievo šviesos atspindys, kai reikės vertinti savo veiksmus […]. Syneidesis leidžia pažinti pirminius gėrio ir blogio principus; gebėjimo mąstyti dėka sąžinė, samprotaudama, ieškodama ir vertindama mūsų pačių veiksmus – turinį, tikslą ir aplinkybes – pritaiko šiuos principus; sąžinė įvertina būtinus atlikti ar jau atliktus veiksmus, tai išreiškiama pareigos, draudimo ar sąžinės graužaties forma. […]. Dėl nežinojimo, už kurį ir patys galime būti atsakingi dėl savo aplaidumo, gali nutikti, jog tuo nuoširdžiai įsitikinę, vertinsime kaip gera tai, kas nėra gera, arba laikysime blogiu tai, kas yra gera ar neutralu, pavyzdžiui, ar krikščioniui dera valgyti stabams paaukotą mėsą.5

Sąžinę nušviečianti šviesa yra nekintama ir „[šventasis Tomas] mano, kad syneidesis, aiškinama kaip prigimtinė žmogaus širdies šviesa ir leidžianti pažinti, kas yra gera ir bloga, negali nei klysti, nei nusidėti, ją galima tik užgesinti.“ 6 Sąžinės priimamas sprendimas nėra neklaidingas, nes mūsų ribotumas, nežinojimas, mūsų tingumas ir nuodėmės suformuoja šviesą dengiantį daugiau ar mažiau peršviečiamą tinklą. Pasak puikios tėvo Pinckaerso formuluotės, sąžinė yra „tiesos ieškotoja“ ir, būtų galima pridurti, tiesos, kas yra gėris, ieškotoja. Ji nenuilsta ieškoti tikrojo gėrio. Ji yra ieškotoja, bet ne orakulas.

Tačiau dėl ko tada reikia visuomet paklusti savo sąžinei, net jei ji klysta? Apšviesta šio slaptingo įstatymo arba šviesos, ją siejančios su Dievu, kuris yra vienintelis geras, sąžinė negali sąmoningai klysti, ji sako tik tai, kas jai atrodo gera. Atsitraukti nuo jos reikštų sąmoningai pasirinkti tai, kas, mūsų manymu, bloga.7 Todėl labai svarbu formuoti ir taurinti savo sąžinę, kaip aukso rūdą, kuri turi būti išgryninta.

Buvo būtina apie visa tai pasvarstyti, siekiant kuo geriau suprasti, dėl ko niekas negali valdyti kito sąžinės. Jei žmogiška valdžia nori, net jei tai būtų ir gėrio labui, nurodinėti kito sąžinei, savo pačios šviesa ji pridengia syneidesis, o to jokiu būdu negalima daryti. Asmuo, patiriantis tokį spaudimą, gyvens nuolatiniame konflikte tarp dviejų „dieviškų“ balsų. Kurio jis turi klausyti? Jei klauso iš išorės ateinančio balso, kuris tvirtina kalbantis Dievo vardu, jis turi užgesinti sielos kibirkštį, kuria reiškiasi slaptingas, bet labai intymus ryšys su Dievu. Tuomet asmuo liausis veikęs žmogiškai, nes jau nebėra laisvas ir nebėra savo veiksmų šeimininkas. Bet juk tik būdamas laisvas ir atsakingas už savo veiksmus žmogus yra Dievo atvaizdas. Tas, kuris siekia valdyti kito sąžinę, nesielgia su juo kaip su žmogiška būtybe, kad ir kokių gerų intencijų turėtų.

Vadinasi, niekas negali prisiskirti – arba būti paskirtas – dvasios tėvu, o laisvai pasirinktas dvasinis palydėtojas negali veikti kaip įsakymus duodanti valdžia.

Nors šios dvi situacijos labai panašios viena į kitą, vis dėlto negalima jų sutapatinti. Pirmuoju atveju Vyresnysis, kaip dvasinis palydovas, yra priskiriamas regulos pagrindu arba pats priima tokį sprendimą. Valdžia, teisėta bendruomenės gyvenime, panaudojama atimant iš asmens teisę pasirinkti dvasinį vadovą. Šiuo atveju kalbama apie klusnumo, privalomo vyresniajam, ribų pažeidimą. Negalima vertinti vien tik tiesioginių valdžios veiksmų, nes spaudimas gali būti ir netiesioginis – kvietimas, raginimas, priekaištavimas dėl pasitikėjimo trūkumo ir panašiai, siekiant perduoti jau girdėtą žinią: tu esi laisvas, bet jei to nedarai, nesi geras vienuolis. Toks atvejis parodo, kaip sumaišoma for interne [vidinis forumas] ir for externe [išorinis forumas], o abiejų atskyrimas, jei to paisoma, paprastai padeda išvengti tokių sunkumų.

[Pagal Vatican News: „Forum internum – vidinis forumas“ yra kanonų teisėje perimta romėnų teisės sąvoka. „Išorinis forumas“ liečia asmens ir bendruomenės (visuomenės, valstybės, Bažnyčios bendruomenės) santykius, o „vidinis forumas“ yra tas, kuriame asmuo atsistoja pats prieš save ir prieš Dievą. Juridinis teisingumas veikia „išoriniame forume“, o vidiniame asmuo leidžiasi būti vertinamas ir „teisiamas“ savo sąžinės, kurioje kalba ir Dievas. Tai sąžinės erdvė, kurioje subrendę sprendimai nėra „juridiškai saistantys“, tačiau yra fundamentalios vertės asmenų gyvenime. Vidinis forumas, sąžinės erdvė yra sakrali, ji priklauso tik pačiam asmeniui ir niekam kitam.]

Tačiau gali susiklostyti ir kitokia situacija, kai dvasios tėvas, manipuliuodamas dvasinio palydėjimo ryšiu, veikia kaip turintis įgaliojimus sąžinės atžvilgiu. Šiuo atveju yra dvasinis piktnaudžiavimas tikrąja žodžio prasme, nesvarbu, turi jis for externe [išorinę] valdžią ar ne.

Didžiausias dėmesys turi būti skiriamas ne veikiantiems asmenims, bet jų tarpusavio ryšiams. Dvasinio palydėjimo ryšys visiškai skiriasi nuo valdžios ryšio ir pavojus kyla tada, kai į dvasinio palydėjimo sritį perkeliama valdžios funkcionavimo sistema. Kadaise buvo kalbama apie sąžinės vadovą, – tai skambėjo dviprasmiškai ir sukeldavo nemažai piktnaudžiavimo atvejų.

1. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, § 1776, 1; taip pat žr. Gaudium et Spes, n. 15.

2. Kaip priešprieša automatiniams [nesąmoningiems] veiksmams.

3. Jono Pauliaus žinia Pasaulinės taikos dienos proga, 1991 m. sausio 1 d. Jean ­Paul II, „Message pour la Journée de la Paix“, in: La Documentation catholique, Nr. 2020, 1991, p. 54.

4. Jonas Paulius II, Visuotinė audiencija, 1983 m. rugpjūčio 17 d. Jean ­Paul II, Audience générale du 17 août  1983, in: La Documentation catholique, Nr. 1860, 1983, p. 937.

5. Pinckaers S., „La conscience et l’erreur“, in: Communio, Nr. 109–5, 1993, p. 31–32. Taip pat KBK, § 1778: „Sąžinė yra proto sprendimas, kuriuo žmogus suvokia konkretaus ketinamo atlikti, atliekamo ar jau atlikto veiksmo dorinę vertę.“

6. Ibid., p. 31.

7. Thomas Aquinas, Summa Theologiae, I, II ae, q. 19, a. 5.

Dysmas de Lassus knygos „Vienuolinio gyvenimo pavojai ir nukrypimai“

Knygą galima įsigyti internetu: „Magnificat“ leidiniai https://www.magnificat.lt/prekiu-kategorijos/el-knygynas/knygos/ arba katalikiškuose knygynuose.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte