Prieš pat Ispanijoje pasibaigiant Kalėdų šventėms, vyriausybė paskelbė tradiciją paversti Jėzaus gimimo scenas šalies Patrimonio Cultural Inmaterial (nematerialiojo kultūros paveldo) dalimi.
Iš pažiūros toks pareiškimas atrodo taip, tarsi neokomunistai ir socialistai staiga suvoktų Jėzaus Kristaus gimimo svarbą. Tačiau priešingai, tokia gimimo scenos tradicijos apsauga yra jų bandymas apibrėžti religines vertybes kaip kultūrines.
Oficialiame pranešime pripažįstama, kad gimimo scena atsirado dėl „populiaraus religingumo“, tačiau toliau aiškinama, kad „šiandien Kristaus gimimo scena peržengia griežtai religines ribas, kad tilptų į platesnę, kultūrinę dimensiją, paverčiant tai sociologiniu faktu“.
Kultūros ir sporto ministerija nori, kad gimimo scenos tradicija būtų saugoma dėl jos „kultūrinių vertybių“, įskaitant „dalijimąsį visuose Ispanijos regionuose esančiu kolektyviniu identitetu, jos indėlį į populiariosios kultūros, parodančios tradicinius amatus ir būdus, perdavimą“. Ministerija nori pagerbti „specializuotų amatininkų amatų išsaugojimą ir jų ekonominį bei gamybinį aspektą“ ir glaudų ryšį su Kristaus gimimo tradicija.
Tokia gimimo scenos tradicijos apsauga yra jų bandymas apibrėžti religines vertybes kaip kultūrines
Projekte siūlomi trys tradicijos išsaugojimo būdai. Pirma, „muziejinimas“ kataloguojant ir tiriant tradiciją, be esamų gimimo scenų išsaugojimo. Antra, tradicijos išlaikymo įgūdžių mokymas. Trečia, informuoti ir „įjautrinti visuomenės nuomonę apie tai, ką ji atstovauja visuose sektoriuose ir apie grėsmes“, su kuriomis ji susiduria.
Ispanijoje Kristaus gimimo scena yra neatsiejama Kalėdų šventimo dalis tiek privačiuose namuose, tiek viešose erdvėse. Gimimo scenos Ispanijoje, kaip ir daugelyje kitų Europos vietų, paprastai yra įmantrios, vaizduojančios ne tik Kalėdų istoriją, bet ir Betliejaus miestą. Bažnyčios ir viešosios įstaigos, pvz., miesto rotušės, išsaugojo ir su pasididžiavimu demonstravo šimtmečių senumo gimimo scenas, turinčias istorinę ir meninę vertę. Devynioliktame amžiuje namuose daugėjant gimimo scenų kūrimo, atsirado nedidelė figūrėlių, dažniausiai parduodamų Kalėdų mugėse, kūrimo pramonė.
Gali būti per daug prašyti Kultūros ir sporto ministerijos, kad ji propaguotų pamatines dvasines Gimimo scenos vertybes – vertybes, kurios buvo prieš kultūros vertybes, kurias ji siekia puoselėti. Tačiau ar užteks kultūrinių vertybių, kad iš esmės religinė praktika išliktų gyva? Ar gimimo sceną, be dvasinės esmės, verta išsaugoti? Ar kultūrinė gimimo scena negali tapti tiesiog dar vienu komercializuotų Kalėdų aspektu, išsaugomu pirmiausia dėl atmosferos, nostalgijos ir ekonominės vertės?
