Ugandos rytuose esančios privačios islamiškos mokyklos direktorius patyrė trečiojo laipsnio nudegimus ir buvo atleistas iš darbo po to, kai jo kolegos išgirdo, kad direktorius meldžiasi Jėzui Kristui.
Yusufu Mwanje (Jusufas Mvanjė) vadovavo Ibunbazo pradinei mokyklai Bugirio mieste. Mokyklai įrangą tiekęs krikščionis verslininkas melsdavosi jo kabinete, kartu su direktoriumi diskutavo apie krikščionybę, kol metų pradžioje direktorius įtikėjo Kristų.
„Norėjau išlaikyti tai paslaptyje. Pradėjau praleidinėti penktadienio maldas, bet dalyvavau vakarinėse maldose bažnyčioje”, – pasakojo direktorius. – Kai kurie mokytojai musulmonai tai pastebėjo ir pranešė mokyklos valdybai”.
Susitikime su mokyklos valdyba Mwanje buvo paklausta, kodėl jis nedalyvauja mečetėje vykstančiose pamaldose.
„Pasakiau jiems, kad meldžiuosi iš savo namų”, – sakė dabar jau buvęs mokyklos direktorius. Valdyba nusileido, bet labai nenoriai.
Vieną dieną Mwanje atsibudo 3 val. ryto melstis Kristaus vardu, kaip buvo išmokęs iš tiekėjo mokykloje.
„Nežinojau, kad maldas kažkas ne tik girdi, bet ir įrašinėja”, – sakė jis, turėdamas omenyje šalia jo namų gyvenantį mokyklos darbuotoją. – Meldžiausi iki 4.30 val. ryto, o tada ruošiausi eiti į mečetę, nes norėjau apsaugoti savo darbo vietą.”
Kai kitą dieną jis anksti prabudo ir vėl meldėsi, darbuotojas jau buvo surinkęs kitus mokyklos mokytojus, kad šie jo pasiklausytų, sakė Y. Mwanje.
„Kai 4.45 val. baigiau maldas ir pradėjau ruoštis eiti į mečetę melstis, išgirdau beldimą į duris, – pasakojo jis. – Kai atidariau duris, už jų stovėjo žmonės. Jie pradėjo šaukti: „Allah akbar [džihadistų šūkis „Dievas yra didis”]! Allah akbar! Allah akbar! Tai kafiras [netikintis], tai kafiras”.
Jie sugriebė mane ir nusivedė į mečetės vidų, ėmė smarkiai mušti ir kaltinti, kad vadovauju musulmoniškai mokyklai, tačiau esu atsivertęs į krikščionybę. Kiti šaukė: melagis, melagis, melagis… Jis nusipelno mirties bausmės”.
Užpuolikai toliau jį mušė.
„Prisiminiau, kaip [tiekėjas] man sakė, kad persekiojimo metu turėčiau šauktis Jėzaus vardo”, – pasakojo Mwanje. – Kai tyliai ištariau Jėzaus vardą, vienas užpuolikas pasakė: „Azab Azab”, kas arabiškai reiškia „bausmė”. Tuoj pat du islamo mokytojai atnešė du kanistrus, apipylė, uždegė ir ėmė mane deginti. Tai buvo pernelyg skausminga. Aš praradau sąmonę.”
Įsikišo pagyvenęs islamo mokytojas Alhadži Bruhanas ir liepė jiems jo nežudyti, nes Alachas jį nužudys, pasakojo Mwanje.
„Jis liepė kai kuriems nuvežti mane į mokyklos kliniką, kad mane pagydytų”, – sakė jis. – Tada supratau, kad Jėzus atėjo manęs išgelbėti”.
Klinikoje jis gavo vaistų nuo skausmo. Tada mokyklos vadovybė sušaukė susirinkimą ir atleido jį iš darbo mokykloje.
„Neišsinešiau jokio turto, išėjau tuščiomis rankomis”, – sakė jis.
Mwanje paskambino krikščionių tiekėjui, kuris atvyko į jo namus ir nuvežė jį į bažnyčios patalpas, kur jis buvo gydomas penkias dienas, kol buvo perkeltas į ligoninę. Ten jis toliau buvo gydomas dėl trečiojo laipsnio nudegimų ant kojos ir antrojo laipsnio nudegimų ant nugaros, kuri yra pūslėta ir patinusi.
Šis užpuolimas buvo paskutinis iš daugelio Ugandos krikščionių persekiojimo atvejų, kuriuos užfiksavo „Morning Star News”.
Ugandos konstitucijoje ir kituose įstatymuose numatyta religijos laisvė, įskaitant teisę skleisti savo tikėjimą ir atsiversti iš vieno tikėjimo į kitą, tačiau krikščionių persekiojimai yra dažni.
