Mieli bičiuliai, bendražygiai, brangūs Lietuvos žmonės,
Justino Marcinkevičiaus poemoje Karalius Mindaugas, susižerdamas rankomis sudužusios „Lietuvos“ šukes po savim, skausmingai šaukė:
O mano Lietuva!
Ką jie padarė!
Viso amžiaus triūsą
Sudaužė ir suskaldė…
Kas dabar
Suvienys ją ir sulipdys?
Tėvyne,
Brangioji mano!
Pamenate Baltijos kelią? Mūsų Tautą jungusią vienybę, kurią vainikavo atkurtasis valstybingumas ir Lietuvos nepriklausomybė? Tuomet, degančios meilės Lietuvai ir neapsakomos drąsos neišgąsdino net ir Sausio 13-osios automatai ar tankai. Tuomet turėjome aiškų tikslą ir siekį – atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvą, kurioje būsime orūs ir laisvi, drąsūs kalbėti net ir nepatogias tiesas, kurioje nebus persekiojama ar žeminama, kurioje visi būsime lygūs. Vylėmės išnaikinti sovietinį politkorektiškumą, valdžios kišimąsi į asmens ar mūsų šeimų privatų gyvenimą. Svajojome apie teisingumą ir lygybę prieš įstatymą, apie daugumos remiamą, demokratinę valdžią, kurią gerbsime, nes ji rūpinsis ir klausys Tautos balso.
Ar pamenate emociją, kai tuometė Aukščiausioji taryba atkūrė nepriklausomą Lietuvą?
Virpėjo visos Lietuvos žmonių širdys. Mes, kaip politinė Tauta, pasiekėme savo tikslą – iš pradžių formaliai, vėliau – realiai. Bet nesustojome. Kūrėme naujus tikslus net ir toliausiuose horizontuose. Siekėme tapti visateise Vakarų pasaulio dalimi. Tapome stipriausio Vakarų gynybinio aljanso – NATO – nariais. Įstojome į Europos Sąjungą. Iš šalies prašytojos tapome šalimi donore. Mūsų miestai pasipuošė naujais takais, kilo naujų pastatų sienos, nuo automobilių užsikimšo gatvės, kaip ir prekybos centrai prieš šventes.
Bet pradėjo griūti tiltai. Vienas po kito. Nepadoriausia tilto griūtis – naktį prieš pat centrinės valdžios vizitaciją rajone. Kaip ir daugeliu atvejų, apsiribota lozunginiais komentarais – jokių realių veiksmų, išskyrus sugriuvusio tilto uždarymą raudonomis juostomis ir atitvarais.
Griūvantys tiltai mūsų valstybėje. Tai simbolis nutrūkusių ryšių tarp Tautos ir jos išrinktos valdžios. Raudonos juostos ir geležinės atitvaros, kaip aną Vasario 16-ąją, atskyrė valdžią nuo Tautos tokiu atstumu, kad sumažinti atskirties nebepadeda mūsų santūriai Tautai neįprasti megafonai ar streikai. Būrelis sąžinę pametusių ir asmeninės naudos bet kokia kaina siekiančių asmenų, naudodamiesi valstybės resursais bei galia, visomis priemonėms siekia išlikti valdžioje. Iš „drąsios šalies“, kuria skelbiamės esą, beliko įžūlus, nesiskaitantis su žmonėmis politinis elitas. Besipuikuojantis arogancija, žongliruojantis manipuliacijomis, kad žemintų, priešintų ir skaldytų. Tapome nuvaldyta šalimi.
Problemų sąrašas:
1. Lietuvoje gyventojų mažėja taip sparčiai, kad pagal šį rodiklį užimame antrą vietą pasaulyje. Nebeliko pagarbos motinystei ir tėvystei, emigracijos mažinimo ar išeivių susigrąžinimo programos tėra šūkių rinkiniai biudžeto pinigams įsisavinti.
2. Paramą ir globą šeimoms, auginančioms mūsų ateitį, pakeitė prievarta brukama lytiškumo ir LGBTQ propaganda. Apsimetant tariamu rūpesčiu dėl smurto prieš moteris, Stambulo konvencijos pagalba brukama socialinės lyties su jos 72 lyčių išvesties ideologija. Lietuvoje sparčiai naikinama moralinė atskaitos sistema. Visais būdais ir priemonėmis siekiama išstumti krikščioniškąsias vertybes kaip bendražmogiškuosius sugyvenimo principus – per įstatymų leidybą, teisės aiškinimą teismuose, viešąjį diskursą žiniasklaidoje ar ideologizuotas programas mokyklose. Skepticizmas virsta cinizmu. Bažnyčia nustumiama į viešo gyvenimo paribius prisidengiant konstituciniu valstybės ir bažnyčios atskirumo principu.
3. Lietuvos gyventojų gyvenimo trukmė – viena trumpiausių Europos Sąjungoje. Gydymo paslaugos tolinamos ir vėluoja, mėnesių mėnesiais reikia laukti ne tik planinių gydymo paslaugų, bet laiku nesuteikiamos ir būtinosios sveikatos paslaugos. Valstybė nesirūpina gyventojų sveikatinimu.
4. Akivaizdžiai prastėja Lietuvos švietimo sistemos rezultatai Lietuvoje, o ypač tarp vaikų ir paauglių, sparčiai auga psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas. Nenuostabu, kad matematikos pasiekimai mokyklose vieni žemiausių Europoje: „paveipinus“ su tangentais nekas. <…> Iki šiol nepasiūlyta nei viena efektyvi priemonė užkardyti kvaišalų plitimą. Vietoje to viešoji erdvė užpildyta diskusijų apie narkotikų dekriminalizavimą. Mokytojai – tie didvyriai, ant kurių pečių dar kažkiek laikosi mūsų ateities intelektualinis potencialas, paliekami vieni kovoti su bevertėmis programomis, projektais ir kitokia biurokratija. Pakeitusi programas valdžia nesivargina ne tik jų pristatyti mokytojams, bet negeba laiku išleisti vadovėlių.
5. Lietuvoje viena didžiausių pajamų nelygybių Europos Sąjungoje. Kas penktas Lietuvos gyventojas gyvena žemiau skurdo ribos. Išsiskiriame Europoje maisto produktų kainų augimu. Lietuva – viena brangiausių banko paskolų ir viena didžiausių elektros bei dujų kainų valstybė Europoje. Infliacija per pastaruosius trejus metus „sunaikino“ beveik trečdalį Lietuvos gyventojų santaupų. Mes tapome lyderiais tuose ekonominiuose rodikliuose, kuriuose apskritai gėdijasi save matyti bet kokia valstybė.
6. Pernai užsienio investicijos Lietuvoje mažėjo sparčiausiai per visą nepriklausomybės laikotarpį. Pasirinkome eksperimentinę užsienio politiką, kuri naikina mūsų ekonomiką, neatnešdama jokios realios naudos tikram Lietuvos saugumui. Agresyvia ir neapgalvota retorika bei veiksmais patys sukūrėme konfliktą su Kinija. Sužlugdėme ilgalaikę sudėtingų santykių su Baltarusija strategiją – ją atidavėme Rusijos įtakai. Reali siena su Rusija – jau ne tik Kaliningradas, bet priartėjusi per keliasdešimt kilometrų nuo Vilniaus.
7. Valstybės kontrolė pabrėžia valstybės biudžeto lėšų naudojimą nesilaikant teisės aktų ir mūsų valstybėje net nekyla rimtos diskusijos! Neūkiškumas toks akivaizdus, o valdžiai dar trūksta pajamų – grasinasi įvesti naujus mokesčius – nekilnojamojo ar dovanojamojo turto.
8. Pasitikėjimas valdžia krito į nematytas žemumas. Lietuvoje beveik pusė gyventojų nepasitiki teismais; Lietuvoje vienas žemiausių pasitikėjimo politikais rodiklių Europos Sąjungoje; Ar galime pasitikėti valdžia, kuri leidžia iš dalies privačiam verslui susirinkti 160 milijonų ir sutikti su tuo, jog šis verslas per pirmuosius 8 metus tegrąžins 6 milijonus, o likusius 154 – jau tik nuo 2032-ųjų? Ar galime pasitikėti valdžia, kuri prieš rinkimus deklaruoja skaidrumą ir aukščiausius politinės etikos standartus? Cituoju koalicinės sutarties tekstą: „politinės atsakomybės prisiėmimui pakaks ir moralinių priežasčių“, „reikalausime nulinės tolerancijos korupcijai“. Ir tuo pačiu pirmą kartą Lietuvos istorijoje nuteisus koalicijos politinę partiją už korupcines veikas ir net keletą parlamentarų bei eksparlamentarų nesulaukiame JOKIOS realios valdžios reakcijos net pasmerkimo! Ar galime pasitikėti valdžia, kurios net trys ministrai yra minimi ikiteisminiuose tyrimuose, o finansų ministrė yra grąžinusi galimai neteisėtai paimtus savivaldos pinigus?
Kodėl einu į politiką
Pasirinkdamas gyvenimo kelią siekiau tapti žmonių ir jų teisių gynėju. Tikslingai pasirinkau studijuoti teisę. Dar Nepriklausomybės aušroje, vedamas žymių disidentų, tapau Helsinkio grupės nariu: galėjau betarpiškai prisiliesti prie žmogaus ir Tautos skaudulių. Pasiryžimą girdėti ir ginti žmogų tęsiau per visą tolimesnį savo gyvenimą. Gindamas Nepriklausomybės akto signatarus B. Genzelį, R. Ozolą ir A. Medalinską už neteisėtą jų persekiojimą dėl surengto mitingo. Europos Sąjungos Teisingumo Teisme atstovavau Lietuvos žemdirbiams.– Laimėjus bylą visiems Lietuvos žemdirbiams 10 procentų padidėjo tiesioginės išmokos. Neatlygintinai gyniau paprastą žmogų nuo neteisėtos baudos, skundžiau neteisėtus Lietuvos teisės aktus Europos Komisijai, Europos Žmogaus Teisių Teismui ar nacionaliniams teismams. Prieš dvejus metus pasakiau kalbą. Ne dėl to, kad norėjau būti žinomas ar pastebėtas. Lietuvos advokatūra jau buvo tapusi žinoma ir tvirta žmogaus teisių gynėja, ačiū visiems bendraminčiams, kurie per dvi kadencijas padėjo tai pasiekti. Prabilau todėl, kad nebegalėjau tylėti. Žmogaus žeminimas, jo orumo, teisių ir laisvių paniekinimas tiesiog badė akis. Tais metais žmonių supriešinimas pasiekė neregėtą mastą. Supratau, kad mes – kovojantys – stipriai rizikuojame savo gerbūviu, karjera, šeimos ramybe. Bet kartu suvokiau, kad tik drąsūs ir ryžtingi žmonės gali išklibinti valstybinį totalitarizmą. Būtent taip tuomet atrodė operacijų vadovo ar Vyriausybės vadovo kasdieniai pareiškimai, kas Tautai draudžiama, kada leidžiama ir kaip. Supratau ir tai, kad ir nedidelis būrelis kompetentingų ir drąsių žmonių gali pasipriešinti valdžiai: jai nepavyko visų mūsų marginalizuoti, apšmeižti ar sutrypti.
Džiaugiausi, kad palaikėte Jūs. Prabilote begale skambučių, laiškų, komentarų, užkalbinimų gatvėje ar parduotuvėje. Buvo skaudu matyti kiek daug žmonių jaučiasi svetimi savo šalyje. Turėjau vilties, kad bus pasimokyta iš pandemijos pamokų: valdžia ims girdėti žmogų, nebepriešins, nebeskaldys, atsidės tarnystei su rūpesčiui ir atjauta. Netrukus suvokėme, kad klydome. Pamatėme esminį arogantiškos valdžios tikslą – siekti neribotų galių sau neribotą laiką, trypiant bet kurį, trukdantį kurti visaapimančią baimės atmosferą visuomenėje.
Tikroji lyderystė yra telkianti ir vienijanti. Tai, kas vyksta Lietuvoje, tėra mėgavimasis galia. Tai nėra tarnystė. Tai – galios užvaldymo sistema.
Tai, kas vyksta Lietuvoje, tėra mėgavimasis galia. Tai nėra tarnystė. Tai – galios užvaldymo sistema.
Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka sakė: „Jei teks jums kada rusų valdžia nusikratyti, turėsite dar sunkesnę kovą, kol savo juodųjų nenugalėsite“.
Atėjo laikas veikti. Veikti atvirai ir drąsiai.
Lietuvai šiandien reikia stiprios, drąsios, tačiau atviros Tautai ir visiems žmonėms lyderystės. Lyderystės, kuri nebijo ryžtingai ginti pamatinių mūsų tautos ir valstybės vertybių, siekti teisingumo, Lietuvos saugumo ir taikos, rūpesčio labiausiai pažeidžiamais mūsų bendruomenės nariais. Lyderystės, kuri negaili jėgų ir ryžto bei turi kompetenciją pakeisti ydingą Lietuvos politinę ir valdymo sistemą.
Girdėdamas ir jausdamas daugybės Lietuvą mylinčių žmonių pasitikėjimą, apsisprendžiu dalyvauti ateinančiais metais vyksiančiuose Respublikos Prezidento rinkimuose. Prisiekiu ne žodžiais, o širdimi – sieksiu tapti būtent tokiu šalies vadovu.
Neatstovauju jokiai politinei partijai ar politiniam interesui. Nesu įsipareigojęs jokiam stambiam verslui ar ekonominei grupei. Nesu jokios politinės partijos narys. Tuo labiau – nesu įsipareigojęs jokiai užsienio valstybei ar kokiai nors specialiajai ar saugumo tarnybai.
Pirmieji darbai ir vizija
Kalbos pradžioje minėjau griūvančius tiltus. Atėjo laikas juos atkurti. Atėjo laikas sprendimams, kurie remtųsi visiems suprantama ir aiškia vizija. Kuri atneštų lyderystę ir įžvalgą, leidžiančią vertinti visų mūsų sprendimų reikalingumą, būtinumą ir efektyvumą. Lyderystę, kuri atneštų visus uždegančią ir apjungiančią viltį.
Ta viltis ir vizija – tai mūsų Auganti Tauta. Ne tik demografine prasme, bet ir kultūrine, dvasine, ekonomine, socialine, politine ir visomis kitomis augančios ir stiprios valstybės prasmėmis.
Noriu vėl uždainuoti, kad mes – trys milijonai. Juk tik gausi Tauta gali sukurti gausą visose gyvenimo srityse.
Augančioje Tautoje privalo būti gera ir prasminga kurti šeimą, auginti vaikus.
Turime kurti ekonomiškai augančią valstybę, kurioje neliktų skurdo, būtų panaikinta didžiulė socialinė atskirtis.
Dvasiškai auganti Tauta visų pirma reiškia sugrąžintus moralinius ir kultūrinius mūsų gyvenimo pamatus.
Augančios Tautos prielaida – atkurta Tautos teisė būti išgirstai, reali teisė surengti referendumus ar plebiscitus, atkurtas pasitikėjimas valdžia, įtvirtinant ir įgyvendinant asmeninę teisinę valdžios atstovų atsakomybę.
Auganti Tauta yra ta, kuri gyvena taikoje su tautinėmis mažumomis, savo bendratautiečiais ir kitomis valstybėmis, kuri tikslingai stiprina savo gynybinę galią karo atgrasymo tikslais;
Kartu mes galime sukurti laimingą susivienijusią valstybę, kurioje neliktų susipriešinimo.
Auganti Tauta yra klestinčios valstybės pamatinė prielaida.
Neateinu dalinti pažadų. Nežadėsiu nemokamos duonos, nei iškalbingų skaičių ar menamos gerovės. Bet pasižadu ginti žmogų visomis savo jėgomis ir visa širdimi tarnauti Lietuvai ir jos žmonėms.
Tai – kandidato į Lietuvos Respublikos prezidentus politinė reklama, skelbiama neatlygintinai.
