Iš pradžių bandykime sutarti dėl sąvokų. Tenesupyksta garbūs lietuvių kalbos sergėtojai, tačiau vardan tikslesnės semantikos toliau bus vartojamas žodis pletkas. Apkalbos – per švelniai skamba. Per daug nekaltai.
Kiekvieno psichiškai sveiko asmens buvimas pasaulyje formaliai gali būti skirstomas į dvi dalis: privatų ir viešą gyvenimą (tiesa, esama dar tokio sunkiai nusakomo tarpsluoksnio, tačiau jis šiuo atveju nėra svarbus).
Privataus gyvenimo esmė – turėti kažką, kas yra tik tavo ir tų žmonių, su kuriais laisva valia daliniesi. Nesmagu, kai kažkas neprašytas veržiasi link jūsų su kamera, dar nesmagiau, kai lendama į šeimyninį guolį. Apatinio trikotažo spalva taip pat yra mano reikalas. Daug turiu savų reikalų ir dalykų, kur svetimiems, kas jie bebūtų, ne vieta.
Privataus gyvenimo esmė – turėti kažką, kas yra tik tavo ir tų žmonių, su kuriais laisva valia daliniesi.
Viešajam gyvenimui priklauso daug kitų „gyvenimų“: darbas, pilietinė veikla, buvimas įvairių bendruomenių, organizacijų nariu ir t. t. Viešumas neatsiejamas nuo buvimo politiku, kokiu nors itin valstybiškai atsakingu asmeniu ar tiesiog influenceriu, kuris bene vienintelis gali pats sau nustatyti ribą tarp privataus ir viešo gyvenimo.
Ribų trynimas, „kova už ką nors“ nūnai yra labai madingas dalykas, tad nenuostabu, kad riba tarp privataus ir viešo taip pat nyksta. Tai ypač jaučiama socialiniuose tinkluose. Esu gavęs ne vieną pastabą dėl to, kad savo paskyrose neatskleidžiu, kas yra mano žmona, kiek ir kokių vaikų turiu ir šiaip kur ir kaip gyvenu. Kam reikia – tas žino.
Su pletkizacija sietinas ir dar vienas labai svarbus pokytis viešojoje erdvėje. Kiek rimtesnės medijos vis periodiškai pakalba apie „žurnalistinę atsakomybę“, „kritinį protą“, „piliečių pareigą domėtis“, o ypač apie „populizmą“. Visa tai labai svarbu, tik ne XXI amžiuje. Tai praeito amžiaus bėdos.
Dabar tiesos vargu bau ar kam reikia (gal retam intelektualui, rimtai tikinčiam ar mokslininkui tyrėjui). Populizmas ir yra tiesa. Iš tamsiausių informacinės erdvės pašalių atsiradusi pletkizacijos visata pasiglemžia viską. Tiesa ir teisybė praranda ne galimybę prasimušti per netiesos miglas, net ne savo pačios svarbą. Ji nyksta per se (liet. savaime). Nes yra atgyvena.
Šiuos procesus be vargo galima stebėti politikos srityje (kalbi bet ką, žadi kuo daugiau, vis vien visi pamirš), medijų pasaulyje (dominuoja klikus generuojantys fakteliai) ir net Bažnyčios noras skleisti pasauliui tiesą susiduria ne su priešiškumu, bet abuojumu. Neįmanoma pasauliui skleisti to, ko jis iš esmės nebepajėgus suvokti.
Nesigilinant į teisines peripetijas, smurto prevenciją ir etiką, teisėkūros vektorius aiškus — mažinama privati asmens erdvė.
Šis teiginys nėra fatališkas. Viltis išlieka. Pletkizacijos vėjas visuomet užkliūna už privataus gyvenimo burių. Turėjimas kažko nuosavo, ne tik materialaus, bet ir dvasinio gyvenimo srityje, yra nežmoniško didumo vertybė dabarties pasaulyje.
Regis, pagrindinės įtampos aptinkamos ten, kur dar stovi privatumo bastionai.
Pateiksiu tik du elementarius pavyzdžius kaip bandoma juos griauti. Tarkime, grynieji pinigai. Puikiai suprantu, kad algos vokeliuose, pinigų plovimas ir panašios bėdos yra didis ekonominis blogis valstybei. Tačiau perspausti – nevalia. Pilietis turi turėti teisę pasirinkti kaip mokėti: viešai (negrynaisiais) ar privačiai (banknotais).
Antroji, garsiai nuskambėjusi, iliustracija: bandymas teisiškai reguliuoti sutikimą lytiškai santykiauti. Nesigilinant į teisines peripetijas, smurto prevenciją ir etiką, teisėkūros vektorius aiškus — mažinama privati asmens erdvė.
Tam būtina priešintis.
