Stebime karą Ukrainoje, analizuojame Ukrainai teikiamą NATO pagalbą. Deja, šalia viešumoje mus pateikiamos rimtos padėties analizės vis labiau vargina propagandiniai parodomieji pasisakymai dažnai kalbančių, bet neturinčių ką pasakyti „ekspertų” ir valdančiųjų. Ukrainiečiai stumia rusų okupantus iš savo šalies. Jie tai daro be deramos, NATO standartus atitinkančios, aviacijos paramos ir , dėl sunkiai suprantamų priežasčių, be negaunamos toliašaudės artilerijos pagalbos. Jie mūšio lauke daro tai, ko turbūt niekas kitas iš NATO šalių negalėtų padaryti.
NATO šalys stengiasi daryti savo darbus. Tik tas darymo greitis kartais ne toks, kokio reikėtų, o sprendimai dažnai nepakankami. Ne vienam kyla klausimas – kaip jie to nesupranta? Taigi, norint pasiekti aiškaus veiksmų plano agresoriui nugalėti, reikia aiškaus suvokimo, ką daryti. Kas tam kliudo?
Kad geriau suprastume, kas darosi kitur, pažvelkime į save. Deja, po 30 nepriklausomybės metų Lietuvoje vyksta daug nedžiuginančių dalykų. Chaosas, blaškymas, peraugantis į „trizniavimą“, bravūra valdžios sprendimuose ir jau pradedantis varginanti parodomasis patriotizmas – tai tapo mūsų kasdienybe. Kodėl taip yra? Atsakymas, manau, aiškus, ir daugelis jį jaučia.
Atsakykime į klausimą, ar jaustumėtės ramūs, jei patikėtumėte prižiūrėti savo vaikus ar anūkus žmonėms, kurie nuo pat ryto spręstų, kas jie tokie yra, abejotų dėl savo tapatybės? Tikriausiai ne. Bet kažkodėl mes nebijome tokiems politikams patikėti valdyti šalį ir mūsų likimus. Ar galima tikėtis iš jų išmintingų sprendimų?
Atsakykime į klausimą, ar jaustumėtės ramūs, jei patikėtumėte prižiūrėti savo vaikus ar anūkus žmonėms, kurie nuo pat ryto spręstų, kas jie tokie yra, abejotų dėl savo tapatybės? Tikriausiai ne.
Iš gydytojų ir mokytojų reikalaujame kvalifikacijos, o iš šalį valdančiųjų? Tai gal galėtume pradėti nuo vidinio filtro savyje sukūrimo. Šis filtras stabdytų mus nuo noro balsuoti už tuos, kurie viduje blaškosi. Anksčiau Vakarų visuomenėje panašus filtras buvo, žmonės žymiai didesnį dėmesį kreipė į kandidatų asmenines savybes. Juk akivaizdu, kad savęs suvokimo problemų nekankinami politikai stabiliau tvarkytųsi valstybėje.
Deja, Lietuvoje, Vakarų visuomenėje į asmenines renkamųjų savybes vis mažiau kreipiamas dėmesys, rinkimai vis labiau panašėja į trumpalaikį pasirodymą. To pasekmės liūdnos – išmirštančios demokratinės valstybės, tvirtų lyderių stoka, vertybinis chaosas, kylantis pavojus religijos laisvei ir net prigimtinio pasaulio suvokimo išstūmimas iš viešo gyvenimo. Tai daroma pasitelkiant 18 amžiuje sukurta komunistine ideologija, kuri dabar paskelbta šiuolaikine.
Ji griauna krikščioniškų vertybių pagrindu sukurtą Vakarų visuomenę, didina visuomenės vidaus susiskaldymą. LGBT aktyvas savo nuostatų įgyvendinimui naudoja ir gausius pinigus, ir aktyviai pritaiko teisinę sistemą, daro spaudimą tarptautinėms institucijoms ar ciniškai siūlo priimti šias nuostatas mainais į finansinę pagalbą vargingesnėms trečio pasaulio valstybėms, kariaujančiai Ukrainai.
Teisinė valstybė vis labiau tampa ideologinės prievartos sistema. Visuomenėje įtampos auga ir tai tikrai neprisideda prie žmonių noro daugiau padėti Ukrainai. Turime gana komišką, bet labai pavojingą „vaizdelį“. Ukrainiečiai vyrai ir moterys kovoja už savo ir mūsų laisvę ir prašo mūsų pagalbos, o žymi dalis mūsų Vakarų lyderių (?) kone tiesiogiai mums ir ukrainiečiams sako: „Mes Jums padėsime, bet pradžioje mums svarbiau kas kartą nuspręsti, ar aš šiandien vyras ar moteris“… V. Putinui tikrai smagu tai girdėti.
Nuo išorinės Rusijos agresijos mus saugo NATO, jos skydas skirtas mus apginti nuo smurtinio mūsų sunaikinimo. O kas mus saugo nuo „švelnaus“ mūsų gyventojų skaičiaus sumažinimo, kuris užprogramuotas LGBT ideologijos įsigalėjime?
Nuo išorinės Rusijos agresijos mus saugo NATO, jos skydas skirtas mus apginti nuo smurtinio mūsų sunaikinimo. O kas mus saugo nuo „švelnaus“ mūsų gyventojų skaičiaus sumažinimo, kuris užprogramuotas LGBT ideologijos įsigalėjime? Lietuvoje paskutiniu metu gimsta žymiai mažiau žmonių nei miršta – palyginimui 2021-2022 metais tai net daugiau, nei dabar tarnauja jaunuolių Lietuvos kariuomenėje… Kitose valstybėse demografine situacija ne ką geresnė.
Deja, kokio nors NATO skydo prieš šį vidinį priešą neturime. O gal galime sukurti? Gal pradžioje nustokime, bent Lietuvoje, bijoti, nusižeminę pataikauti „madai“ ir imkime drąsiai sakyti, kad tokia ideologija yra ne tik kvaila, bet ir pavojinga, todėl mums netinka? Juk į Sibirą, kaip anksčiau, mūsų neišsiųs, Lietuvoje toliausiai į rytus nutolusi yra Ignalina, o ten – kurortas… Galbūt gali nukentėti mūsų karjera, bet ar mūsų vaikų ir anūkų ateitis nėra verta šios rizikos?
Jeigu čia, pas mus, to nedarysime, jeigu neveiksime išvien su krikščionimis ir žmonėmis, kuriems žmogaus prigimtinės teisės yra pamatinės ir nekintančios, neatimamos, teisingos, universalios, sunku bus tikėtis efektyviai padėti ir sau, ir Ukrainai. Kurkime tokį savotišką aljansą už tvarią pasaulio ateitį. Galų gale, juk nenorime, kad viduje gyvybiškai nusilpusios, susiskaldžiusios, bet dar turtingos, Vakarų valstybės būtų masalas įvairaus plauko „putinams“ ar kitiems nusikaltėliams.
