Žmonijos istorijoje daugybė blogų dalykų buvo daroma prisidengiant Dievo, to meto autoritetų vardais, ar tuo metu buvusiais madingais lozungais. Nors didelė dalis tų autoritetų net arti to negalvojo, kad jų idėjos, pasakymai bus taip iškreipti ir jų vardu bus daromi tokie dalykai.
Žmonijos istorijos ratu keliaujant galima aptikti daug gėdingų etapų: Viduramžių inkvizicijos, prisidengdamos Dievo vardu identifikuodavo „raganas“, eretikus, kitaminčius. Dievo vardu juos kankindavo ir nuteisdavo – dažnu atveju – skausminga mirtimi.
Žmonių trėmimai į tolimas, atšiaurias vietas todėl, kad jie priklausė „neteisingai klasei“ ar tiesiog buvo „liaudies priešai” (tikslas pateisina priemones). Rezervatų kūrimas, rasinė segregacija. Teisių ribojimas dėl lyties.
Antro Pasaulinio karo metu vokiečių armijos kareivių diržų sagtyse puikavosi užrašas „Got mit uns“ (Dievas su mumis).
Koncentracijos stovyklų budeliai (jie save buvo įvardiję kaip „darbuotojai“) ramia sąžine grįždavo į namus, parnešdavo „iš darbo“ savo mylimiems šeimos nariams „dovanų“: auksinių pakabukų, žiedų, kitų papuošalų ir daiktų, vaikams – žaislų.
Holokaustas buvo vykdomas irgi remiantis „gražiomis“ idėjomis, skambiais šūkiais.
Alacho vardu islamo valstybės (IS) kovotojai naikino Pasaulio kultūros paveldo objektus, vykdė teroro aktus.
Visus išvardintus (ir dar daugiau neišvardintus atvejų vienijo vienas veiksnys – dauguma vykdančių tiesioginį ar paslėptą smurtą buvo įsitikinę, kad jie daro tai vardan kilmingo tikslo, atlikdami savo pilietinę, tarnybinę ar ten dar kažkokią pareigą.
Po Antrojo pasaulinio karo, kuris sukrėtė visą žmoniją, buvo kilusi viltis, kad daugiau tai niekad nepasikartos. Mokslo pažanga, nauji valdymo ir problemų sprendimo būdai suteikė viltį, kad žmonija įžengė į naują savo raidos etapą. Etapą, kuriame galėsime oriai spręsti iškilusias problemas.
Žinių ir informacinė visuomenė, šmėstelėjusi kažkur padangėje, mums kuždėjo – iškilusias problemas mes galime išspręsti suvienijus skirtingų sričių specializuotas mokslo žinias – mokslas yra galingas įrankis. Ir iš tiesų specializuotų žinių suvienijimas padėjo išspręsti daug problemų. Mes gėrimės mokslo pasiekimais, jais naudojamės. Neabejoju, kad mokslo žinios padės išspręsti daug problemų ir ateityje bei konkrečiai jau visiems įgrisusį atvejį.
Tačiau, kuo toliau, tuo labiau apima abejonės dėl mokslo termino vartojimo korektiškumo. Mokslas, kaip ir kažkada Dievas (Kristus, Mahometas, Buda), tapo nauja priedanga vykdyti tai, ko jis (kaip ir Kristus, Mahometas, Buda) niekada nėra sakęs.
Stebint vaizdus, skaitant žinias, kurios šiuolaikinių informacinių komunikacinių technologijų pagalba atkeliauja ir į mano kompiuterį vis dažniau suima nerimas, kyla klausimas, kur mes einame?
Prisidengiant mokslo vardu yra daromi sprendimai, kurie sunkiai suvokiami XXI amžiuje – Žinių ir informacinės visuomenės amžiuje, save vadinančiose demokratinėse valstybėse. Norisi pasakyti – STOP! Valdžioje esantys žmonės! Nepainiokite mokslo į kai kuriuos savo sprendimus, kuriuos jūs primate.
Mokslas niekados nėra sakęs, kad reikia areštuoti gatvėje beginklę moterį tik todėl, kad ji nedėvi kaukės. Mokslas niekados nėra pasakęs, kad policijos šunimi reikia užpjudyti kitaip mąstantį žmogų. Mokslas niekad nėra pasakęs, kad reikia priverstinai kažką suskiepyti ar vaikams neleisti socializuotis laisvu nuo pamokų metu.
Mokslas neskatina smurto, patyčių prieš kitaip mąstančius.
Mokslas neskatina smurto, patyčių prieš kitaip mąstančius.
Mokslas nėra kažkokia mistinė būtybė, kuri kaip Delfų (nepainioti su „Delfi”) orakulė, kažkokiems išrinktiesiems pakužda sprendimus.
Mokslas, be kita ko, yra mokslininko vykdomas tiesos paieškos procesas, kurio tikslas yra atrasti mokslinius paaiškinimus, sprendimus, būdus bei priemones ten, kur reikia to mokslinio paaiškinimo, sprendimų, būdų, priemonių.
Skirtingi mokslininkai ieško mokslinės tiesos tam tikrame mokslinės problemos lauke. Žvelgdami iš skirtingų taškų jie bando priartėti prie tiesos. Diskutuoja savo atliktų tyrimų lauke. Kartais nuomonės skiriasi ir netgi prieštarauja viena kitai. Bet tai aptikę mokslininkai gilinasi toliau į pasirinktą problemą jau su naujomis (tarp jų ir oponentų pateiktomis) žiniomis. Taip iriamės link problemos išsprendimo.
Tačiau šiuo metu galima pastebėti negerą tendenciją, kai bet kas, kalbėdamas bet ką, ima dangstytis „mokslo vardu”. Tai nėra teisinga.
Mokslininkas / Asociatyvi Unsplash nuotr.
Mokslo vardu galima ir reikia kalbėti diskutuojant jau atliktų ar atliekamų mokslinių tyrimų kontekste (kuriuose kartais yra gaunami ir labai priešingi rezultatai).
Net jei žmogus turi mokslų daktaro laipsnį ar profesoriaus vardą, ne viskas ką jis kalba yra mokslo tiesa (kuri, beje, yra kintanti).
Jokie „ekspertai” neatstovauja mokslo, jeigu jie teigia, kad reikia taikyti prievartą prieš niekuo nenusikaltusius žmones, riboti žmonių konstitucines teises, skirstyti žmones pagal turėjimą ar neturėjimą kažkokio kodo (nors ir labai skambiai pavadinto), drausti vaikams socializacijos procesą po pamokų ir t. t.
Jokie „ekspertai” neatstovauja mokslo, jeigu jie teigia, kad reikia taikyti prievartą prieš niekuo nenusikaltusius žmones…
Ar tokie „ekspertai” gali turėti savo nuomonę? Žinoma, kaip ir bet kuris kitas žmogus. Tačiau taip turi ir sakyti, kad tai jų asmeninė nuomonė, kuri parodo jų vertybes. Ir jokiu būdu nesidangstyti „mokslas taip sako”.
Mokslas, kaip mokslininko organizuojamas, vykdomas, o vėliau ir skleidžiamas procesas turi stovėti ant labai tvirto vertybinio pagrindo. Tam ir yra mokslininko etikos kodeksas.
P. S. Man šiek tiek keista, kad ir valstybių vyriausybių vadovai, ministrai dangstosi mokslo vardu priimdami vienokius ar kitokius sprendimus. Kodėl jie bijo prisipažinti, kad priima politinius sprendimus, net jei remiasi kai kuriais moksliniais tyrimais? Juk tam jie ir yra išrinkti – jie yra politikai. Jų duona yra priimti politinius sprendimus ir už juos atsakyti (Nors ir kaip būtų smagu pasislėpti už „mokslas teigia”, nes tuomet jei kas ne taip, galima apkaltinti mokslą).
O gal tiesiog „mokslas teigia” pamažu tampa nauju „gott mit uns” (liet. Dievas su mumis)?
