Ar egzistuoja ryšys tarp kunigų celibato ir pedofilijos?

Ar kunigų celibatas paaiškina Katalikų Bažnyčioje vykstančius lytinius piktnaudžiavimus? Kiekvieną kartą, kai ši tema iškyla viešoje erdvėje, vėl paliečiamas šis klausimas. Praėjusią savaitę visą pasaulį sudrebino žinia apie pastaruosius septyniasdešimt metų Prancūzijos Katalikų Bažnyčioje vykusių pedofilinių atvejų mastą. Šio tyrimo rezultatai vėl verčia klausti, ar dvasininkų celibatas lemia potraukį vaikams?

Prancūzijoje veikusi Nepriklausoma komisija dėl seksualinio išnaudojimo Bažnyčioje (toliau NKSIB) po daugiau nei dvejus metus trukusio tyrimo 2021 m. spalio 5 d. paskelbtoje savo ataskaitoje nedviprasmiškai atsakė į šį klausimą: „Komisijos nuomone, akivaizdu, kad nėra priežastinio ryšio tarp celibato ir seksualinės prievartos“.

„Celibatas pats savaime nėra to, kas įvyko, priežastis“, – „France Inter“ laidoje tvirtino komisijos pirmininkas Jeanas-Marcas Sauvé (Žanas Markas Sovė).

„Mes veikiau nujaučiame, kad tam tikrais atvejais seksualiniai grobuonys pasirinko šią gyvenimo būseną (kunigystę, – red. past.), kad galėtų prieiti prie vaikų“. Jis pridūrė, kad „netinkamai išgyvenamas celibatas gali lemti ne ką kitą, o sistemingą agresiją prieš 11 ar 12 metų amžiaus nepilnamečius“, o NKSIB ataskaitoje primenama, kad „daug seksualinio smurto sukelia vedę vyrai“.

Kunigo ir jo celibato heroizavimo rizika

Tačiau ieškant pagrindinių seksualinio smurto Bažnyčioje priežasčių, ataskaitoje atkreipiamas dėmesys į su celibatu susijusią „kunigo asmens pervertinimo“ riziką. Iš tiesų, „pati Bažnyčia celibatą dažnai vadina kova“. Tačiau su šia gyvenimo būkle susiję „etiniai reikalavimai“ gali sukurti kunigų ir vienuolių „viršenybės“ ir galios padėtį pasauliečių atžvilgiu, o tai kartais skatina seksualinį smurtą. Popiežius Pranciškus tai įvardinęs yra „klerikalizmo“ terminu.

Šią mintį plėtoja savo knygoje „Katalikų Bažnyčia lytinės prievartos prieš nepilnamečius akivaizdoje“ („L’Église catholique face aux abus sexuels sur mineurs“) teologė Marie-Jo Thiel (Mari Džo Til), kurią cituoja ir minėta ataskaita.

Problematiškiau už patį celibatą yra tai, kaip kunigiška gyvenimo būsena yra vertinama, ir kaip suprantamas kunigystės reiškinys. NKSIB ataskaitoje yra įtraukti „Inserm“ tyrimo duomenys, nurodantys, kad „celibato reikalavimas prisideda prie to, kad (kunigai ir vienuoliai, – red. past.) gali tapti „atsisiejusiais“ ar net „pernelyg vyriškais“, gebančiais kontroliuoti vadinamuosius vyrų seksualinius poreikius (kurie, kaip manoma, yra nenumaldomi), uždraustų patenkinti“.

Spalio 5 d., antradienį, duodamas interviu prancūzų laikraščiui „La Vie“, Jean-Marc Sauvé taip pat paminėjo „sunkinančią aplinkybę“, kuria gali būti „požiūris į celibatą“. „Celibatas yra heroizuojamas, o tai padeda kunigą iškelti ant pjedestalo ir skatina priklausomybės santykius“, – aiškino jis.

Kunigas / Cathopic nuotr.

Kunigų seksualinės tapatybės slėpimas

Toks celibato heroizavimas žalingas ir pačiam kunigui. „Kunigo laikymas „atskiru“ žmogumi, priklausančiu „šventumo“ kategorijai, gali sustiprinti beveik „antžmogišką“ savivaizdį, kurio idealas yra toks aukštas, kad vieną dieną, jam žlugus, gali sugriauti visą jo asmenybę“, – pastebi ataskaitoje cituojama Prancūzijos vienuolinių bendruomenių konferencijos pirmininkė Véronique Margron.

„Žmogus gali susikurti savo įvaizdį, kuris pernelyg nutolęs nuo to, kas jis yra iš tikrųjų. Kai įvaizdis žlunga, kai kurie žmonės negali to pakęsti“, – teigė ji straipsnyje „Pedofilija Bažnyčioje: patikimumo atkūrimas“.

Galiausiai, nors celibatas pats savaime nėra problema, „celibatas taip pat galėjo prisidėti prie lytinės tapatybės ir lytinio gyvenimo klausimų eufemizavimo ar net užglaistymo, kaip kai kurie kunigai paliudijo komisijai. Celibato laikymasis dar nereiškia seksualinės tapatybės neturėjimo, o tai ilgai buvo painiojama“, – rašoma NKSIB ataskaitoje, kurioje pabrėžiama afektinio, santykių ir seksualinio mokymo seminarijose svarba.

Interviu „France Inter“ teisėjas Antoine’as Garaponas, NKSIB narys, paaiškino: „Mes taip pat pastebėjome didelį kunigų nuovargį ir emocinę vienatvę. (…) Viena iš mūsų rekomendacijų – daugiau dėmesio skirti kunigams, jų afektinei būklei. Seksualumas yra žmogaus, įskaitant kunigus, matmuo“.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

10 KOMENTARAI

  1. Geras klausimas! Manau kad tiesioginis ryšys. Jei palygintumete kiek vedusiu vyrų yra pedofilu… Tas pats ir su gėjais kunigų tarpe gėjų daugiau nei tarp vedusiu vyrų.

    • Goga, bet tas pata tyrimas rašo, kad daugiausiai (ir daugiau nei bažnyčioje) vaikų išnaudojimo vyksta šeimos aplinkoje. Tad prie ko čia celibatas?

  2. Kodėl apie tai klausiama kunigų ir jie cituojami? Panašiai kaip perekupciko klausk ar gera masina, atsakys kad gera. Taigi jie suinteresuoti. Reikia nepriklausomų tyrėjų nuomonės.

  3. aišku, kad į kunigystės luomą lenda pedofilai. Jiems tai labai patogu – ženytis nereikia, vaikų bažnyčiose būdavo, vyskupai dėmesio į netinkamą elgesį neatkreipdavo. Ypač tarybiniais laikais sovietijoj neaiškios orentacijos pats KGB brukdavo į kunigystę. kitose šalyse, manau, irgi buvo panaši tendencija…

  4. šiek tiek gaivaus vėjo. Gal bus pradėtas judinti celibato klausimas. Celibatas nėra dogma. Tai ėjimas prieš normalių vyrų ir moterų (vienuolių) prigimtį.

  5. Nesu ekspertas šioje srityje, nes esu vedęs pasaulietis ir su tokio pobūdžio sunkumais netenka susidurti. Bet kaip kunigai gali patarti pasauliečiams kaip mums gyventi šeimose, taip ir aš drįsiu patarti jiems: celibatas galėtų būti taikomas tik tiems, kurie nori greičiau pasiekti Dievo Karalystę, t.y. nori stoti į greitkelį ir spausti gazą iki dugno. Visi kiti, silpnesni, gali judėti ta pačia kryptimi, bet tik lėčiau. Svarbu, kad kryptis būtų išlaikyta. Celibatas nėra dogma – tai tik drausminanti priemonė, kuri, atrodo, kad nevisada pasiteisina.
    Pasimokykime is mūsų brolių ortodoksų – popai gali kurti šeimas ir dėl to parapijiečiai nenukenčia, kaip nenukenčia ir Viešpats Dievas, turinti begalinę kantrybę mums, netobuliems žmonėms. Dievas niekur neskuba – kodėl skubame mes, norėdami pasirodyti kitokiais, nei esame iš tikrųjų?

  6. O kodėl kunigas stojo ten kur yra celibatas? Juk yra ir kitų krikščioniškų konfesijų be celibato. Problema yra kitur. Problema, kad žmogus sukurtas būti ne vienas, tad reikalinga, labai reikalinga mažoji bažnyčia, t.y. šeima. O čia, jo pasiryžimus pasaulio dvasia lengvai įveikia, nes vienuma neleidžia tobulėti. Pasiryžimai išgaruoja ir… plaukia vandens paviršiumi, kaip stuobrys. Leistis priimti celibatą gali tik jam pasiruošęs žmogus, t.y. jau turintis gilų ir nepajudinamą tikėjimą, pamaldumą ir kt. Šv. Dvasios dovanas. Manau, kad žmogui celibatą „sukuria“ Dievas, kai ateina tam laikas, t.y. žmogus subręsta priimti jį.
    Tad išvada tokia, kad jaunuoliai pasiryžę priimti celibatą, sakydami „aš galiu gyventi vienas, aš galiu viską įveikti“ ir t.t. Yra įstumiami į puikybę, o čia piktoji dvasia prisistato su savo pasiūlymais. Aišku, yra išimčių, kai jaunuolis yra palaikomas maldomis ir užtarimais. O šiais laikais ar daug kas meldžiasi už juos? Atvirkščiai, trumpi sijonukai, gilios iškirptės, apnuoginti pilvukai, karštos akys ir kt. gundymai. Tokius ir kt. gundymus, turint žmoną, kur kas lengviau įveikiama.

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis