Šiandien, kada pasaulis sprendžia egzistencinio šuolio į naują postkapitalistinę erą problemas, yra bendruomenė, kuri gyvena kitokį gyvenimą. Jie niekur neskuba, yra nepaprastai vieningi, visiškai nesinaudoja šiuolaikine medicina, įskaitant ir visus žinomus skiepus. Jiems draudžiama jungtis prie elektros tinklų, nes, jų nuomone, tai sukuria priklausomybę. Jie nesinaudoja televizija, internetu ir mobiliaisiais telefonais, nes taip yra indokrinuojamos netinkamos vertybės jų vaikams.
Ši bendruomenė yra išsaugojusi autonomiją ir yra sunkiai paveikiama iš išorės. Visi jos nariai užsiima arba žemdirbyste, arba amatais. Žemė apdirbama tik arklių pagalba. Nepaisant to, jų produkcija puikiai konkuruoja su stambių ūkių – latifundijų produkcija, kurie naudoja brangią pasėlių apdirbimo techniką ir daug chemijos. Jų bendruomenė yra puikus pavyzdys, kad galimas ir kitas žmonijos vystymosi kelias, kuris išsaugo bendruomenėse daugiau darnos ir žmoniškumo bei neveda į susinaikinimą ar baisius socialinius eksperimentus, kuriais buvo pažymėtas visas XX-asis amžius.
Suprantama, kad toks bendruomenės gyvenimo būdas, civilizacijos bėgiais lekiančio traukinio perspektyvoje, atrodo regresyvus, bet jei nors sekundei pabandytume įsivaizduoti, kad mūsų sukurta civilizacija jau kuris laikas lekia atitrūkusi nuo bėgių ir yra nesvarumo būsenoje, tai jie atrodytų kaip tie, kurie tam tikrame traukinio judėjimo etape nusprendė jį saugiai palikti. Ar jie neprimena Nojaus, kuriam buvo atskleista didžiojo tvano paslaptis?
Pradžia
XXI-ame amžiuje, kuomet dažnai sakoma, kad gyvename tik vieną kartą ir iš gyvenimo turime pasiimti viską, šios bendruomenės gyvenimo būdą suprasti sunku: į parduotuvę ar darbą vyksta arklių tempiamomis karietomis, vilki vienodus drabužius, gyvena be elektros ar kitų technologijų bei griežtai laikosi XVIII-ojo amžiaus taisyklių. Tačiau jie yra laimingi.
Tai krikščionių bendruomenė, atsiradusi XVII-ojo a. pabaigoje Šveicarijoje, bet šiuo metu ji egzistuoja tik JAV (27 valstijos) ir Kanadoje (1 valstija). Didžiausios bendruomenės įsikūrusios Ohajo, Pensilvanijos ir Indianos valstijose. Iš viso 1920 m. pasaulyje buvo 5000 amišų, 2020 m. – 350 tūkst. Amišų bendruomenė padvigubėja kas 20 metų.
Nenoras eiti tuo pačiu keliu
Amišai išsiskiria savo gyvenimo ir aprangos paprastumu bei nenoru priimti daugelio šiuolaikinių technologijų ir patogumų. Jakobo Ammano pasekėjų judėjimas Europoje kilo 1693 m., tačiau tuomet dauguma amišų buvo priversti bėgti nuo persekiojimo ir emigruoti į Ameriką, o likusieji Europoje pamažu susijungė su menonitais.
Amišų doktrina remiasi pažodiniu ir griežtu Biblijos aiškinimu. Kaip ir kiti anabaptistai, jie leidžia krikštytis tik sulaukus sąmoningo amžiaus (16-25 metų), o ne kūdikystėje, jie pasisako prieš bet kokią prievartą ir prieš bet kokią karinę tarnybą. Dauguma amišų bendruomenių nestato maldos namų, o melstis renkasi vieni pas kitus, neužsiima misionieriavimu ir retai priima naujus narius iš išorės. Pamaldos trunka 3-4 valandas, o pastorių išsirenka iš savo tarpo. Jų nuomone, išorinis pasaulis yra visiškai priešingas krikščioniškoms vertybėms ir jie nenori dalyvauti nuodėmėje.
Drabužius amišai siuvasi namuose, iš paprastų audinių, ir dažniausiai jie būna tamsių spalvų. Amišų drabužių stilius rodo atsiribojimą nuo pasaulio, ir tai yra praktinė jų tikėjimo išraiška. Žiemą vyrai nešioja juodas veltines skrybeles, o vasarą – šiaudines. Moterys nekerpa plaukų ir visada dėvi baltas kepuraites. Nešioti papuošalus yra nepriimtina.
Galiausiai, vyrams barzda yra privaloma, o ūsus turėti – draudžiama. Amišų vyrai po vestuvių nesiskuta barzdos ir tai esą parodo jų vyriškumą bei kartu nuolankumą. Ūsai yra draudžiami. Jie laikomi puošmena, o amišai negali išsiskirti vieni iš kitų. Be to, ūsai amišams asocijuojasi su kariuomene, o jų bendruomenė – pacifistinė, smerkianti bet kokius karus ar prievartą.
Dievas ir šeima
Jau nuo mažų dienų savo vaikus amišai pratina prie sunkaus darbo. Laisvalaikio amišai turi labai mažai, nes reikia daug dirbti. Visa šeima keliasi 4 valandą ryto ir dirba iki vėlaus vakaro. Kiekvienas turi atlikti jam paskirtus ūkio ar namų ruošos darbus. Taip pat amišai moko vaikus mylėti Dievą. Pačios svarbiausios amišų vertybės yra Dievas ir šeima. Vaikai turi likti gyventi su savo šeima iki kol susituokia.
Amišų religinės grupės siekia tam tikros izoliacijos nuo likusios visuomenės. Amišai prioritetą teikia tikėjimui ir šeimai. Jie vertina kaimo gyvenimą, rankų darbą, kuklumą ir paprastumą. Sunkiose situacijose jie mieliau pasikliauja šeimos ir bendruomenės pagalba, o ne valstybės ar draudimo bendrovėmis.
Kiekvieną sekmadienį važiuojama į amišų Mišias, o atsiradus šiek tiek laisvesnio laiko bendruomenės nariai kartais žaidžia kortomis, skaito knygas, aplanko kitas amišų šeimas, žvejoja.
Daugelį kartų amišai tuokiasi tik su bendratikiais (kartais su menonitais), todėl jie sudaro genetiškai uždarą žmonių populiaciją, netipišką šiuolaikiniam pasauliui. Dėl giminingų santuokų santykinai mažoje pradinėje populiacijoje daugelis amišų bendruomenių vis dažniau pasireiškia tam tikrais paveldimais bruožais, o kartais ir paveldimomis ligomis.
Amišų šeimos anksčiau ir dabar dažniausiai vis dar turi daug vaikų ir yra įsipareigojusios laikytis tradicinio kaimo gyvenimo būdo. Dėl didelio gimstamumo ir mažo kūdikių mirtingumo amišų populiacija yra viena greičiausiai augančių pasaulyje. Nuo 1992 iki 2017 m. amišų skaičius Jungtinėse Valstijose išaugo 149 %, o visų JAV gyventojų skaičius išaugo tik 23 %.
Buitis
Amišai yra darbštūs ūkininkai, tačiau dažniausia jie turi tik aštuonių klasių išsilavinimą. Bendruomenės turi savo aštuonmetes mokyklas, kur paprastai mokytojauja netekėjusios moterys, pačios teturinčios tą patį aštuonių klasių išsilavinimą. Mokomasi tik trijų dalykų: rašymas, skaitymas ir aritmetika.
Po mokyklos yra profesinis parengimas ir mokomasi tik to, kas padeda išgyvenimui. Amišų vaikai renkasi tarp žemės ūkio ir amatų. Visa kita – velnio gundymas. Jie gyvena iš savo užaugintos produkcijos. Kur įmanoma, jie nenaudoja elektrinių prietaisų (šaldytuvo, televizoriaus, telefono) bei modernių susisiekimo priemonių (motociklų, automobilių ar lėktuvų).
Elektra kartais naudojama, jei tai būtina verslui (pavyzdžiui, naudojami šiuolaikiniai pieno saugojimo bei apdorojimo įrenginiai). Tačiau naudojama elektra turi būti pagaminta pačiame ūkyje, jungtis prie elektros tinklų draudžiama. Namams apšviesti naudojamos žibalinės lempos ar žvakės.
Automobilis aukština socialinį statusą, skatina žmones varžytis tarpusavyje, todėl jų atsisakoma. Pagrindinė transporto priemonė – arklių tempiamas vežimas, vadinamas „Horse and buggy“. Tai yra šios bendruomenės kultūros dalis. Jų manymu, arklio tempiamas vežimas skatina lėtesnį gyvenimo tempą. Prie didesnių prekybos centrų, tokių kaip „Walmart“, netgi yra įrengtos specialios arklių su vežimais stovėjimo aikštelės.
Telefonai mažina tiesioginio bendravimo reikšmę, tuo kenkia bendruomenei, todėl juos tik kartais leidžiama naudoti verslo reikalais ar pastatyti bendro naudojimo telefoną visiems prieinamoje vietoje. Televizija amišui niekada neatrodys priimtina, nes ji bruka į šeimą netikusias vertybes.
Amišai nenaudoja interneto ir skaito tik savo bendruomenės leidžiamą laikraštį. Net vestuviniai žiedai laikomi nereikalingais papuošalais ir nemūvimi; santuokinis statusas atpažįstamas pagal aprangą.
Namuose visi baldai būna pagaminti iš medžio, jokių technologijų ar išmaniųjų prietaisų, kiekviename kambaryje stovi žibalinės lempos ar žvakės, o ant stalo visada yra padėta Biblija. Vienintelis technikos stebuklas – ant sienos pakabinti dideli laikrodžiai, garsiai suskambantys ir pranešantys valandas.
Amišai nemoka JAV valstybei jokių mokesčių, tačiau taip pat ir nieko negauna iš valstybės savo išlaikymui. Amišų vyrai dėl pacifistinių pažiūrų atsisako tarnauti JAV kariuomenėje. Bendruomenė stengiasi neturėti jokių reikalų su valstybe. Visi pajėgiantys dirbti privalo tuo užsiimti nuo pirmadienio iki šeštadienio; sekmadienį nedirbama.
Patys amišai teigia, kad visi šie apribojimai saugo žmogaus asmenybę bei bendruomenės darną.
Šeimose paprastai būna gana daug vaikų. Amišų bendruomenė yra viena greičiausiai augančių pasaulyje – vidutiniškai šeimose yra po 7 vaikus. Amišams tuoktis privaloma. Nors tai nėra draudžiama ar amoralu, dauguma amišų nenaudoja jokių kontracepcijos priemonių. Jie griežtai prieštarauja abortams ir taip pat mano, kad dirbtinis apvaisinimas, genetika, eugenika ir kamieninių ląstelių tyrimai yra „nesuderinami su amišų vertybėmis ir įsitikinimais“. Lytiniai santykiai iki vestuvių yra draudžiami.
Fotografijos ar kitoks jų atvaizdų įamžinimas yra draudžiamas. Amišai teigia norintys, kad aplinkiniai juos prisimintų už tai, kokį gyvenimą nugyveno, o ne dėl fizinės išvaizdos. Nuolankumas yra labai svarbi vertybė amišų bendruomenėje ir jie tiki, kad asmeninės nuotraukos gali pabrėžti individualumą bei atkreipti dėmesį į save. Be to, jie tiki, kad nuotraukos pažeidžia Biblijos nuostatus. Todėl amišų nuotraukos yra daromos tik gamtos fone, nepozuojant, lyg tai žmogus kadre būtų atsitiktinumas ar nereikšminga detalė.
Galimybė palikti bendruomenę
Jaunuolis sulaukęs 16 metų turi tam tikrą teisę (Rumpspringas) iki krikšto, kada jam galima išbandyti amišams draudžiamus dalykus. Jam leidžiama savarankiškai patyrinėti pasaulį, nuvykti į miestą, važiuoti automobiliu, kitaip susipažinti su amišams draudžiamais dalykais. Netgi jaunuoliui leidžiama nusižengti griežtai amišų moralei. Šiuo momentu jaunuolis gali priimti savo gyvenimo sprendimą ateityje palikti bendruomenę. Tokia teise pasinaudoja apie 10 procentų jaunuolių. 90 procentų nusivilia miesto gyvenimu ir tvirtai apsisprendžia tęsti gyvenimą bendruomenėje. Priėmus krikštą, palikti bendruomenę durys užsidaro.
Amišų sveikata daro įspūdį
Amišai nesinaudoja šiuolaikine medicina, todėl faktas, kad amišų vidutinė gyvenimo trukmė yra beveik 85 metai atrodo įspūdingai. Ir tai be jokių skiepų!
Bendras sergamumas vėžiu tarp amišų sudaro 60 % nuo to paties paplitimo visoje Ohajo valstijoje ir 56 % nuo visų vėžio atvejų Jungtinėse Valstijose. Net rūkoriai amišai serga vėžiu rečiau nei dauguma Ohajo ar JAV gyventojų. Su tabaku susijusio vėžio atvejų tarp amišų suaugusiųjų sudaro 37 %, palyginus su suaugusiųjų sergamumu vėžiu Ohajo valstijoje; toks pat rodiklis ne dėl rūkymo sukelto vėžio atveju yra 72 % Ohajo vidurkio. Netgi sergamumas odos vėžiu tarp amišų buvo mažesnis, nepaisant to, kad daugelis jų daug dirba lauke, daug veikiami saulės ir ultravioletinių spindulių.
Amišai turi mažesnę riziką susirgti daugeliu vėžio rūšių tiek dėl savo gyvenimo būdo (labai mažas tabako ir alkoholio vartojimas, ribotas seksualinių partnerių skaičius), tiek dėl tam tikrų genų, galinčių sumažinti polinkį į vėžį, paveldėjimo.
Neseniai atlikto tyrimo rezultatai dėl labai mažo astmos, debeto ir Alzhaimerio ligų paplitimo amišų tarpe tiesiog šokiravo mokslo pasaulį. Mokslininkai paskelbė, kad amišų tarpe rado tam tikrą genų mutaciją, kuri jų tarpe neleidžia plisti šioms populiarioms ligoms, kuriomis sergamumas civilizuotame pasaulyje tik didėja.
Amišų savižudybių skaičius 1980 m. buvo 5,5 atvejo per metus 100 000 gyventojų. Palyginimui, JAV vidutinis savižudybių rodiklis 1980 m. buvo 12,5 atvejo 100 000 gyventojų, o nereligingų gyventojų savižudybių rodiklis buvo 18 atvejų 100 000 gyventojų.
Ir dar….
Prisijungti prie amišų bendruomenės ir gyventi jiems įprastą gyvenimą, jeigu nesi gimęs amišų šeimoje galima, jeigu tik laikysitės visų taisyklių, kuriomis jie gyvena. Bet tai turėtų būti labai sunku civilizacijos išlepintam žmogui. Pirmiausia reikia išmokti vokišką tarmę, kuria kalba Pensilvanijos amišai (kai kurie kalba tik vokiškai), taip pat atsisakyti šiuolaikinių patogumų, kurių amišai tiesiog neturi. Naujasis atsivertėlis apgyvendinamas amišų šeimoje, kad prisitaikytų prie gyvenimo būdo. Po pakankamo aklimatizacijos laikotarpio bažnyčia balsuoja, ar patartina potencialų atsivertusįjį pripažinti kongregacijos nariu.
Pabaigai
Gali būti, kad daug kam susidarys įspūdis, kad kviečiu atsisakyti buitinių patogumų, mokslo pasiekimų ir kitų mūsų kasdienį gyvenimą palengvinančių detalių. Mano noras yra pažadinti jūsų mintis ir paskatinti kelti klausimus bei ieškoti atsakymų į juos.
Šios bendruomenės gyvenimo būdą laikau savotiška desperacijos išraiška, kuri šiuo metu apima vis daugiau žmonių. Ne iš vieno girdėjau prisipažinimą norint bėgti gyventi į užmiestį, sodą, kaimą, vienkiemį ar net mišką. Susipažinus su amišų gyvenimo detalėmis nejučiomis kyla mintis, kad ši bendruomenė ne šiaip sau nutarė neiti mokslo ir pažangos keliu kartu su visu pasauliu. Gali būti, kad jie suprato paprastą tiesą, kad visi mokslo laimėjimai veda tolyn nuo Dievo. O kuo toliau nuo Dievo, tuo arčiau neišvengiamos katastrofos. Juk didžiausios pasaulyje skerdynės vyko mokslo pažangos išdavoje. Pirmas pasaulinis karas, Rusijos pilietinis karas, Antrasis pasaulinis karas… Kas dar laukia žmonijos?
