Mano vaikystės pasaulyje, tais senais, labai blogais ir prakeiktais laikais žmonės žinojo, kas yra daina. Susirinkdavom Vilniaus gatvėje, trečiajame aukšte, nusiaudavom batus ir susėsdavom už stalo didžiajam kambary, už kurio lango buvo vandens bokštas rudenio danguj.
Per šventes būdavo kartu visi tie, kurie vienas kitam brangūs. Išgerdavo ąsotį kitą namie pasidaryto alaus. Moterys apsirengdavo geriausiais rūbais, mama – tą juodą satino suknelę su gėlėmis, ir vaikai sėdėdavo tėvams ant kelių.
Ir dainuodavo visi, ir kiekvienas atėjęs būdavo brolis. Galit juoktis ir iš tų dainų šaipytis, modernieji fariziejai, kurie tarp jų nepabuvot. Nematėte to akių švytėjimo, ilgesio ir nepajutote jų širdžių bendrystės.
Kai sunkiame, pritemusiame ir pavojingame pasauly žmonės susirenka – jiems būna gera kartu. Ir jie dainuoja. Taip, jie nebuvo šventieji, ir mes tokie nebuvom. Ir išduodavo vienas kitą. Ir pasiduodavo, ir Dieve, kokie būdavo neteisūs!
Kai sunkiame, pritemusiame ir pavojingame pasauly žmonės susirenka – jiems būna gera kartu.
Bet štai jų sugrubę nuo darbo rankos ima duoną, dalina vienas kitam maistą ir paliečia vienos kitą. Štai jos kelia taurę ir priglaudžia vaikus. Štai vėl ateina vakaras ir dabar jūsų kambariai prisipildo šviesos.
Juk prisimenat, ar ne? Bendra daina yra širdies kalba, kurią pamiršom ir nebemokam kalbėti. Meilės kalba, kurią reikia paniekinti, nes nebemokam mylėti. Argi dar mokam dalintis, džiaugtis, būti kartu ir šviesti? Nejaugi tamsa jau mūsų namai?
Juk juntam – jie su mumis, jie yra mes ir bus mūsų pasaulis. Nes suprato, nujautė be žodžių, kas ateis ir dabar bus.
Kažkodėl tikiu – mus jie savaip matė. Išsinešė tas vasaros dienas ir žiemos naktis su savimi ir dar girdžiu jų dainas. Ir matau jų užrašus ant sienos.
