Nepasitenkinimas nesąmonėmis, noras viską, kas tikrai bloga, pakeisti, neapykanta menkystoms ir veidmainiams, kurie tyčiojasi iš visiems brangių dalykų – normali normalių žmonių reakcija.
Bet kas atsitinka, kada tai užvaldo visą žmogaus esybę? Tampa vyraujančia, kasdienine, kasminutine ir beveik vienintele būsena ir visus vertinimus, visą pasaulio supratimą lemiančia jėga? Nes tai jėga destruktyvi, griaunanti ir žmogų, ir tautą, ir valstybę.
Yra žmonių, kuriems neapykanta tapo egzistencine nuostata, maitinimosi terpe, be kurios nebeįmanoma gyventi. Kada neapykanta kaip dozė, be kurios prasideda kančia. Todėl reikia dar ir dar apsisvaiginti, kad tik kančia atitoltų.
Tai apriboja ir suprimityvina. Nieko nebematai, tik priešą. Nieko nebejunti, tik juodą pyktį, kuris ardo tave iš vidaus. Nieko nebegirdi, tik save ir savus. Ir bet kuris, pasakęs ką nors kitaip, tuojau pat tampa priešu.
Užsidarai savo pasaulėlyje, kur esi nelaiminga, dėl nieko nekalta, už nieką neatsakanti AUKA. Ir visi, kurie yra už jo sienų – svetimi. Net jei jie savi. O jei kas nors pabandytų tau nuplėšt raištį nuo akių, praverti langą į gyvenimą ir įsileisti gaivaus oro – tai juk svetimas!
Nes juk taip nesinori suprasti to, ką puikiai supranti ir išstumi gilyn į rūsį – tu prisitaikai prie jų. Jie to nori, kad neapkęstum ir draskytumeis, jie specialiai, apgalvotai ir nuosekliai, kasdien sėja tą sėklą.
O tu augini jiems vaisius? Žaidi jų sugalvotą žaidimą, kur visada būsi pralaimėtojas, pagal jų parašytas taisykles? Kovoji su jais įsitikinęs, kad to reikia tavo teisumui, nors iš tikro – tavo nieko nedarymui, vienišumui ir jų išlikimui?
Kuo labiau esame teisūs, tuo daugiau tai neteisinga ir nenaudinga. Tai kelias į brolių susipriešinimą ir pilietinį sielų karą, kur nėra pasigailėjimo. Tikriesiems priešams toks mūsų susipriešinimas – džiaugsmas ir ateities viltis.
