Algimantas Rusteika. Lietuvos šeimų sąjūdis: propaganda ir tikrovė

Vargu ar yra Lietuvoje organizacija, apie kurią būtų prikurta daugiau liberalkonservatorių propagandos, kuri būtų labiau už Lietuvos šeimų sąjūdį apspjaudyta valstybingumo ir tautiškumo naikinimo ideologų nuodais. Dabar, kada už šeimos, tautos ir krikščioniškas vertybes kartu su Krikščionių sąjunga telkiame žmones į naują politinę jėgą, tas propagandinis, jau dalinai pamirštas brudas vėl keliamas į paviršių. Todėl laikas, kaip nebūtų bjauru, vėl kalbėt apie liberalkonservatorių melą, vėl priminti faktus. Tiesiog faktus. Ir atsakyti į “kaltinimus”.

Pirmasis “kaltinimas” – jūs esate “maršistai”, “celofanai” ir “prorusiški vaitkai”. Taip kalbančios LRT “kriaušių patalogoanatomės” makaraitytės ir Co sąmoningai apsimeta nesuprantančiais, kad visos tautos Didysis šeimų gynimo maršas 2021 buvo ne kokia nors organizacija ar partija, o paprasčiausias masinis renginys, kuriame dalyvavo įvairių partijų ir nepartiniai piliečiai, neabejingi Lietuvos likimui. Žmonės susivienijo prieš valdžios sumanymą sugriauti konstitucine šeimos samprata bei šimtamete krikščioniškąja tradicija pagrįstas prigimtinės šeimos vertybes.

Visais ruporais buvo skleidžiamas kasdieninis melas apie “Rusijos ranką”, kuri atseit finansavo Šeimų gynimo maršą. Nors iš tikrųjų aukojo Lietuvos ir užsienio lietuviai, nedidelės įmonės, net senelių prieglaudos, nepasiturintys žmonės, po kelis eurus atitraukę nuo šeimos. Kada Raimondas Grinevičius susitikime su Jo Eminencija kardinolu Sigitu Tamkevičiumi parodė banko sąskaitos išrašus, kur šimtuose puslapių mirgėte mirgėjo paprastų lietuvių aukos po 5, 7 ar 10 eurų, abiejų vyrų akyse susikaupė ašaros.

Valdžios dieną naktį ujami ir viešai niekinami, buvome dėkingi už bet kokį prisidėjimą prie renginio sėkmės ir kiekvienas savanoris, atėjęs su pagalba, buvo laukiamas ir priimamas. Renginio organizavime dalyvavo labai įvairių pažiūrų, politinių įsitikinimų piliečiai, dažnai netgi nelabai vienas kitą pažįstantys žmonės iš visos Lietuvos.

Antanas Kandrotas, turintis didelę auditoriją feisbuke, totalios žiniasklaidos blokados ir skleidžiamos dezinformacijos sąlygomis prisidėjo prie Didžiojo šeimų gynimo maršo informacinės sklaidos. Profesorius Eduardas Vaitkus, buvęs ir Nacionalinio susivienijimo nariu steigėju, buvo tiesiog žinomas žmogus, pasakęs kalbą viename mitinge. Tačiau tuo šių žmonių dalyvavimas ir baigėsi. Lietuvos šeimų sąjūdžio, kuris buvo kuriamas tam, kad prasidėjęs prigimtinės šeimos gynimo darbas būtų tęsiamas jau organizuotai, steigiamasis suvažiavimas įvyko beveik po 3 mėnesių, rugpjūčio 7-tąją. Minėti asmenys nebuvo ir nėra asociacijos Lietuvos šeimų sąjūdis nariais, jokiuose asociacijos renginiuose ir veikloje nedalyvavo. Visos prokonservatoriškos žiniasklaidos spekuliacijos šia tema yra paprasčiausias, primityvus melas.

Kitas “kaltinimas” – jau atspėjot, ar ne? – Lietuvos šeimų sąjūdis yra “prieš Ukrainą”. Gerai pamenu tą naktį, kai paryčiais pamačiau telefono ekrane pasaulinį tinklą mirgant nuo leidžiamų raketų ir transliuojant V. Putino kalbą. Kiekviena save gerbianti organizacija, įvykus valstybei itin svarbiam įvykiui, paskelbia oficialų pareiškimą, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai išsako visuomenei savo poziciją. Lietuvos šeimų sąjūdis paskelbė pareiškimą pirmąjį karo rytą, kai dar nei viena partija ar organizacija nieko nebuvo paskelbusi.

Jame aiškiai pasakėme – karas Europoje prasidėjo ir jis nepateisinamas jokiais argumentais, jokiais tikslais ir jokiais interesais, išbandymų valandą esame su ukrainiečių tauta. Įspėjome Lietuvos valdžią elgtis atsakingai ir daryti viską, kas įmanoma, valstybės ir visuomenės konsolidavimui, sustabdyti bet kokius visuomenės skaldymo ir supriešinimo veiksmus, patyčias, priešų paieškas ir panieką pilietinei visuomenei žiniasklaidoje, planus didinti ar įvesti naujus mokesčius, nesinaudoti esama situacija visuomenės laisvėms ir teisėms suvaržyti ir imtis kitų priemonių įtampai visuomenėje sumažinti.

Ką padarė valdžia? Ogi visa tai, ko raginome nedaryti dėl visuomenės susitelkimo pavojaus valstybei akivaizdoje. Pareiškimą galite paskaityti čia, tačiau nežinodami šios nuorodos, o tik pavadinimą, jo Google paieškos sistemoje nerasite. Google Lithuania, vadovaujama A. Kubiliaus sūnaus Vytauto, nepasidrovėjo nuorodos į BNS paskelbtą pareiškimą iš paieškos pašalinti, nors ją galima laisvai rasti kitose paieškos platformose. Taip pas mus “kovojama” už žodžio laisvę.

Stengėmės padėti ukrainiečių, karo pabėgėlių šeimoms su vaikais, surinkomer daug adresų iš žmonių, sutinkančių suteikti jiems pastogę ir perdavėme ukrainiečių bendruomenėms Lietuvoje. Dar kartą tą deklaravome pirmaisiais karo metais įvykusiame Didžiajame šeimų gynimo marše 2022, tūkstančiai į valdžios uždraustą Vilniuje renginį susirinkusių Kauno rajone žmonių pritarė rezoliucijai, kurioje smerkiama Rusijos agresija Ukranoje. Marše kalbėjo ir karo pabėgėlis iš Ukrainos, 4 vaikų tėtis. Tačiau “didžioji” žiniasklaida to ir toliau “nepastebėjo”, šmeižto ir dezinformacijos kampanija tęsiama iki šiol. 

Trečias, naujausias “kaltinimas” – tai bauginimas Krikščionių sąjungos nariams, kad visas Lietuvos šeimų sąjūdis sugužės į partiją ir “maršistai”, ją “užvaldys”. Iš tikrųjų Lietuvos šeimų sąjūdis kaip visuomeninė organizacija niekur “negužės”, asociacija toliau išliks ir, tikrai tikiu,  nuveiks dar daug gerų darbų Lietuvai. Į partiją įsilieja tik politiškai aktyvių mūsų narių dalis, kurie nori ne tik stabdyti neteisėtus, tautai ir visuomenei žalingus valdžios veiksmus, bet ir prisidėti prie sunkaus, nedėkingo, daugelio žmonių niekinamo politinio darbo, be kurio iš esmės pakeisti valstybę paprasčiausiai neįmanoma.

Kodėl jungiame pajėgas su Krikščionių sąjunga? Mes jau antrus metus neviešai stengiamės suvienyti visas opozicines partijas, ne kartą ir ne du kalbėta ir susitikta su jų vadovybe. Gerai prisimenu pirmąjį partijų vadovų pasitarimą Kaune: visi pritarė, darom, to reikia, kitaip neįmanoma… Susitarėm parengti pareiškimą visuomenei, bendrą deklaraciją ir susitikti po poros mėnesių galutiniam sprendimui. Ir, turbūt vėl atspėjot, kas atsitiko? Taip, jokio antro susitikimo nebeįvyko. Į skambučius niekas arba neatsakydavo, arba pažadėjo, bet neatvyko, arba atsirado neatidėliotinų reikalų… Būti liliputinės, nieko nereiškiančios ir mirštančios partijėlės vaduku juk daug svarbiau, negu dalyvauti dideliame žygyje, kur vadu gal ir netapsi.

Į partiją įsilieja tik politiškai aktyvių mūsų narių dalis, kurie nori ne tik stabdyti neteisėtus, tautai ir visuomenei žalingus valdžios veiksmus, bet ir prisidėti prie sunkaus, nedėkingo, daugelio žmonių niekinamo politinio darbo, be kurio iš esmės pakeisti valstybę paprasčiausiai neįmanoma.

Tačiau man asmeniškai Krikščionių sąjunga tapo priimtina ne vien dėl to, kad partijos vadovai nuosekliai ir visą laiką rėmė opozicinių jėgų vienijimosi būtinybę, visada laikėsi duoto žodžio. Tam, kad priimčiau, atleisčiau tai, kas praeityje buvo nepriimtina ir įsileisčiau į savo širdį, man reikalingas žmogus.

2022 metų spalio 22 d., mitingas Katedros aikštėje “Apginkime Lietuvos Respublikos Konstituciją”. Sėdime palapinėje už mitingo scenos, šalta, šildomės arbata. Eilės kalbėti laukia Konstitucijos kūrėja Zita Šličytė, Nepriklausomybės akto signataras Jonas Šimėnas, Krikščionių sąjungos valdybos narys. Už palapinės lango plaikstosi Lietuvos vėliavos, stovi iš visos šalies atvykę žmonės. VRM kiemelyje ir aplink – specialiosios pajėgos su šarvais, pasirengę pulti, ant šaligatvio bortelių ir vėl, kaip visada, paslaugiai kažkieno rankomis padėta akmenų.

Visi žinojom, kad Jonas nepagydomai serga ir jam tai paskutinės dienos ar savaitės. Ir jis žinojo, kad mes visi žinom. Šnekučiuojam neskubom, apie tai, kaip gyvenam, ką galim ir ko ne, kas buvo ir kas bus, ar dar yra vilties. Jonas kalba vienas pirmųjų, po to nelaukia mitingo pabaigos – jam nelengva buvo ir ateiti, ir kalbėti, nes laikosi tik ant vaistų. Atėjo savo noru, į jokias kalbas, kad negali, iš vakaro paskambinus jam telefonu, net nesileido.

Pakalbėjus žmonėms ateina į palapinę atsisveikinti. Dar dabar matau tą jo juodą puspaltuką ir pilką šaliką, juodą kepurę ant galvos, švelnią šypseną ir giedras, šviesias akis. Tokios akys būna tik tada, kai atsisveikini visiems amžiams. Paspaudžiau didelę, stiprią ranką ir abu žinojom, kad tai mūsų pirmas ir paskutinis susitikimas šiame pasaulyje.

Po to mačiau, kaip lėtai, sunkiai jis eina pro minią namo, pro specialiųjų pajėgų šarvuotus automobilius, nutolsta mieste ir pradingsta iš mano gyvenimo. Tai buvo paskutinis Signataro susitikimas su savo Tauta. Paskutinė vieša kalba, Testamentas, jeigu norite to žodžio, ir jis tą žinojo. Po kelių mėnesių jis išėjo. O aš tą šaltą spalio savaitgalį pajutau ir supratau, kad su šia partija galima turėti reikalų.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

9 KOMENTARAI

  1. Alio, fondačiulpiai! Ko nelojate, kad Rusteka KGB (ir nečiulpiant tikriems kagėbistams baumiloms)? Ogi jums dar nesumokėjo 30 norveginių. Fondačiulpiai be “atlygio” nieko nedaro.

    • Taigi jie patys KGB-stai, ko gero. Arba kvaili, nes nežino kad Lietuvos šeimų sąjūdis ir asmeniškai Rusteika jau antri metai teikia seimui peticijas dėl KGB sąrašų išslaptinimo.

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

Nijolės Sadūnaitės knyga
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte