Lietuvos kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys paragino sukurti geras sąlygas į Lietuvą atvyksiančioms Vokietijos karių šeimoms, sakydamas, kad politikai tai įsipareigojo prašydami Berlyno dislokuoti brigadą.
„Mes visi sutartinai sakėme, kad Vokietijos brigada turėtų būti čia dislokuota (…). Tai visi mes, sakydami A, įvardijome, kad tos sąlygos bus sudarytos. Todėl dabar reikia ieškoti būdų, kaip jos bus sudarytos, nes tai yra mūsų tautos ir visos valstybės interesas, kad jie (vokiečiai – BNS) čia būtų“, – laidai „BNS Akiratyje“ sakė V. Rupšys.
Vokietija dislokuoti brigadą Lietuvoje žada per kelis artimiausius metus, kitąmet dėl to žadama pasirašyti tarpvalstybinę sutartį. Planuojama, kad Vokietija Lietuvoje dislokuos tankų, du manevro, artilerijos ir logistikos batalionus.
Vilnius ir Berlynas šiuo metu derasi, kokią infrastruktūrą Lietuva turės įrengti atvyksiantiems Vokietijos kariams. Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistorius yra sakęs, kad Lietuva turės parengti ne tik karinę, bet ir vadinamąją socialinę infrastruktūrą, pavyzdžiui, mokyklas, darželius, laisvalaikio erdves.
Pasak V. Rupšio, netg nutikus taip, kad Vokietijos karių šeimos turės geresnes sąlygas nei dalis Lietuvos gyventojų, visuomenei tai reikėtų suprasti, o prie paaiškinimų teks prisidėti ir Lietuvos kariuomenei.
„Reikia aiškinti visuomenei, kuo mūsų valstybė yra įsipareigojusi ir ką mes turime duoti tiems, kurie ateina su pačia sunkiausia gyvenimo užduotimi, tai yra ginklu ginti mūsų valstybę, mūsų žemę su didžiausia rizika, kad teks aukoti savo gyvybę arba sveikatą“, – sakė generolas.
V. Rupšys interviu BNS davė Lietuvos kariuomenei šią savaitę minint 105-ąsias atkūrimo metines.
Kitos interviu temos:
* Ar prasidėjo Trečiasis pasaulinis karas?
* Divizijos atsiradimo greitis priklausys nuo gynybos finansavimo
* „Negeltonsnapiai“: Vokietijos brigados Lietuvoje sudėtis
* Visuotinis šaukimas gali tapti nebeaktualus
* Kariuomenės vado žinia mokantiesiems valdyti ginklą
* Tebegyvena sūnaus bute, bet „butpinigių“ negauna
– Antrasis pasaulinis karas prasidėjo 1939 metais, kai Vokietija, o po to ir SSRS įsiveržė į Lenkiją. Tačiau pirmą kartą Antrasis pasaulinis karas Antruoju pasauliniu karu buvo pavadintas 1941 metais, kai tai padarė JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas. Kaip jūs manote, ar šiandien jau prasideda Trečiasis pasaulinis karas?
– Aišku, įdomi paralelė, tačiau nemanau, kad galima pavadinti Trečiuoju pasauliniu karu. Bet tai yra ženklas, kad jeigu nesielgsime atsakingai, jeigu nebus savo laiku teisingų sprendimų, tai gali išaugti ir iki Trečiojo pasaulinio karo.
Tarptautinė bendruomenė yra įsitraukusi į (Ukrainos ir Rusijos) karą, padėdama demokratinei Ukrainai nugalėti agresorių, bet tiesiogiai nedalyvauja tame kare. Net žiūrėdami į Izraelio karą Gazos ruože, dabar taip pat matome, kad visas demokratinis pasaulis pilnai remia Izraelį, remia politiškai, palaiko įvairiomis formomis, taip pat ir materialiai, ir karine forma. (…)
Yra tokia situacija, kai tikrai negalima pasakyti, kad čia yra Trečio pasaulinio karo pradžia. Tai nėra to masto karas. Bet tai aiškiai rodo, kad siekdamos išvengti karo, didesnio arba globalaus, arba didžiųjų valstybių konflikto, (…) Vakarų valstybės turi būti tiek stiprios, kad tas karas nekiltų.
– Lietuvoje pasirengimas galimam konfliktui yra labai plati tema, apima ir piliečių dalyvavimą, ir profesionalios kariuomenės pasirengimą, ir sąjungininkų priėmimo klausimus. Dalykai, apie kuriuos dabar turbūt kalbama daugiausiai viešojoje erdvėje, yra gynybos finansavimas, Vokietijos brigados priėmimas Lietuvoje ir Lietuvos kariuomenės divizija. Ar dabartinis krašto apsaugos sistemos finansavimo lygis leidžia ir sukurti diviziją, ir priimti brigadą?
– (…) Brigados dislokavimas Lietuvoje nėra koks nors epizodas ar atsitiktinis dalykas, tai yra bendro gynybos plano sumanymo dalis, kad vienos pajėgos yra iš anksto dislokuojamos, kitos pajėgos, dar didesnės ateina per atitinkamą laiką, bet taip pat prieš konfliktą. Šitos pajėgos, kurios yra čia, yra tokia logika, kad sudaro sąlygas didesnėms pajėgoms ateiti. Neatskleidžiant paties sumanymo detalių, būtų ne vienas sąjungininkų pajėgų dislokavimo Lietuvoje ir mūsų regione srautas ir tuo pačiu ne tik sausumos elemento kaip brigados. (…) Tai nėra tas vienetas, kuris yra lemiantis veiksnys kare su Rusija. (…)
– Vade, bet kad nekalbėtume apie ABC. Suprantama, kad tai, ką sąjungininkai dislokuos Lietuvoje, nebus viskas, daugiau dalykų yra. Grįžtant: bus Vokietijos brigada, kurią reikia priimti iki 2027 metų visą, ir divizija Lietuvos kariuomenėje, kurios kūrimas apima krūvą ginkluotės pirkimų, įskaitant tankus, kas bus labai brangu. Finansavimas gynybai kitais metais bus 2,71 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), ar bus didesnis, ar mažesnis vėliau – nežinia. Ar galima ir priimti brigadą, ir sukurti diviziją pagal terminus su dabartiniu finansavimu?
– Dar noriu sukonkretinti – taip, brigada plius divizija ir gali būti dar papildomi (sąjungininkų – BNS) vienetai, bet tikrai už tos brigados stovi dar divizijos, kurios ateitų čia.
Mūsų sumanymas Lietuvoje vystyti diviziją yra išmokta pamoka iš Ukrainos karo. Kad turėtume privalumą kariaudami su Rusija, mums reikia panaudoti divizijos dydžio vienetus – pasiekti ugnies sutelkimą, ugnies nuotolį, gylį, efektyvumą. Todėl yra toks karinių ekspertų vertinimas, kad reikia turėti tas divizijas.
Kalbant apie finansavimą, aš manau, viskas įmanoma. Tik vadovaujuosi arba galiu pakartoti, ką sako valstybės vadovai, kad valstybė turi rasti būdų, kaip užtikrinti visus priimančiosios šalies įsipareigojimus – priimti ne tik brigadą, bet ir dar didesnius vienetus. (…) Dar nepamirškime, kad turime amerikiečius, turime oro policiją, kuri gali konvertuotis rotaciniu modeliu į oro gynybos vienetus, (…) pakrančių apsaugos vienetus ir taip toliau. Ir, aišku, turime vystyti savo ginkluotąsias pajėgas, kad su jomis galėtume kariauti ir būti viena iš kolektyvinės gynybos sudedamųjų dalių.
– Bet jeigu sakote, kad dabartinio finansavimo užtektų, tai kam tada tie 3 proc., apie kuriuos čia nemažai kalbama?
– Su dabartiniu finansavimu sukursime ir diviziją, ir pajėgumą, bet tai nusitęs laike, o laikas nėra mūsų sąjungininkas. Pasibaigus karui po Ukrainos pergalės, Rusija tikrai turės galimybę perdislokuoti dalį arba didžiąją dalį savo pajėgų į Rusijos Vakarų regionus ir galbūt į Baltarusiją, todėl tas grėsmės lygis iš karto sukils. Antras dalykas, reikia įvertinti vieną aspektą, kad Rusijos karinė pramonė dabar yra gerai užsikūrusi ir jie gamina, remontuoja bei tiekia ginkluotosioms pajėgoms didžiulius kiekius įprastos ginkluotės, technikos, amunicijos, ir tai nesustos. (…)
Taigi, laikas tikrai nėra mūsų sąjungininkas, turime paspartinti savo pajėgumų vystymą, kad būtume pasirengę tiek atgrasymui, tiek gynybai.
– Ar teisingai suprantu, kad dabartinis finansavimas leis priimti Vokietijos brigadą 2026–2027 metais, o diviziją Lietuvos kariuomenėje baigti kurti planuojama 2033–2035 metais? O jei finansavimas būtų 3 proc. BVP, divizija galėtų būtų suformuota 2030 metais? Teisingi terminai?
– Yra aiškūs politiniai sprendimai, kad brigados priėmimui, infrastruktūros vystymui (…) finansavimas yra atskiras nuo skiriamų asignavimų (…). Šiai dienai mes ilgalaikius vystymo planus planuojame vertindami biudžetą, kad bus skiriama ne mažiau kaip 2,5 proc. BVP.
(Vyriausybė kitais metais krašto apsaugai planuoja skirti 2,71 proc. BVP. Iš šių lėšų 2,52 proc. sudaro įprasti biudžetiniai asignavimai, o likusią sumą – bankų laikinai mokamas solidarumo įnašas – BNS).
– Tai 2,52 proc. leidžia 2033–2035 metais sukurti divizijos pajėgumą Lietuvoje?
– Taip. Aišku, kaip mes vertinsime tą diviziją, bet manyčiau, kad iki to laiko. (…) Mes turime aiškų planą, kad turėtume išvystyti valdymo ir vadovavimo elementą su ryšiais ir su galimybe, jeigu bus priskirti divizijai sąjungininkų vienetai, kol nebūsime jų išvystę, su aiškia sąlyga, kad sugebėsime užtikrinti valdymą, vadovavimą, duomenų perdavimą ir kitas karines procedūras, kurios numatytos.
– Kokius vienetus sąjungininkai priskirs divizijai?
– Tų, kurių mes neturime. Gali būti tolimosios artilerijos, raketinės artilerijos, žvalgybos vienetų arba aviacijos.
– Bet tai nereiškia, kad visi jie čia bus Lietuvoje?
– Kai NATO pajėgų vado Europoje (SACEUR) sprendimu bus įvedamos atitinkamos parengtys, tie vienetai bus priskirti prie divizijos.
Pirmas divizijos vystymo etapas yra tas, kad turime gebėti vadovauti, priimti sprendimus ir planuoti mūšį. Kitas dalykas – patiems vystyti esamas dvi reguliariąsias Geležinio vilko ir Žemaitijos brigadas.
Trečioji brigada kažkokiu metu būtų sąjungininkų brigada, arba mes turėsime Aukštaitijos brigadą (formuojamą rezervo karių pagrindu – BNS). Šiuo metu konceptualiai peržiūrime, kaip karo meto struktūroje transformuotume Aukštaitijos brigadą į kovojančią brigadą, nes situacija yra pakitusi, palyginti su tuo, ką turėjome prieš dvejus metus. Visi resursai, sukaupta ginkluotė Aukštaitijos brigadai iškeliavo į Ukrainą kaip parama. Žiūrint į vidutinio laikotarpio įsigijimo planus, nematome perspektyvos, kad mes taip imsime ir iki 2030 metų turėsime ginkluotę tai trečiai mūsų Aukštaitijos brigadai.
– Tai koks terminas prie dabartinio finansavimo divizijai?
– Būsiu realistas – su dabartiniu finansavimu 2035 metai. 2035 metais įmanoma, kad pasiektume visišką kovinį pajėgumą, bet aš esu optimistas, kad politikai tikrai supranta reikšmę, kad tą mes turime turėti, tai tas finansavimas padidės.
– Vade, 3 proc. BVP kitais metais būtų apie 2,28 mlrd. eurų maždaug ir toks gynybos biudžetas būtų 200 mln. eurų didesnis, nei dabar siūloma. Jeigu turėtumėte tuos pinigus, ką siūlytumėte su jais daryti?
– Mes turime dabar planą A ir planą B. Planas A parengtas turint patvirtintą 2,52 proc. biudžetą. (…)
– Planą A žinome. Koks planas B būtų?
– „Geležinio Vilko“ brigadai antrasis mechanizavimo etapas ankstinasi ir įgyvendinamas – tankų batalionas, oro gynybos pajėgumai NASAMS, ypač raketų įsigijimas, taip pat išmoktos pamokos iš Ukrainos – antidroninių elektroninės kovos ir kinetinių priemonių įsigijimas, (…) karo inžinerijos priemonės, kad galėtume užtikrinti vienetų veikimą su inžinerine parama, medicinos paramos vienetų vystymas. Viskas ankstintųsi. (…)
– Tada divizijos pajėgumą būtų galim sukurti iki 2030 metų?
– 2030 metais mes ją galėtume deklaruoti kaip kovojančią diviziją į NATO pajėgumų sąrašą. Dabar deklaruosime taip pat anksčiau, bet prašysime pagalbos iš Vakarų valstybių, mūsų sąjungininkių, kad remtų tam tikrais pajėgumais.
Aišku, reikia būti visiškai teisingiems, po 2030 metų atakos sraigtasparnių, kurie paprastai remia diviziją, neturėsime, (…) bet faktas, kad divizija kaip junginys galės veikti.
– Prezidentas Gitanas Nausėda praėjusią savaitę buvo Berlyne, pranešė, kad Lietuva parengs infrastruktūrą Vokietijos brigadai priimti iki 2026 metų pabaigos, vokiečiai baigti dislokuoti brigadą tarsi žada 2027 metais. Puikiai pažįstate Vokietijos kariuomenės vadą – kokios priežastys lemia tai, kad brigados negalima dislokuoti anksčiau?
– Aišku, čia daug yra faktorių, kurie riboja šito pajėgumo dislokavimą laike. Viena iš sąlygų dislokavimui yra, kad mes parengtume atitinkamą infrastruktūrą, ir naivu būtų tikėtis, kad brigados dydžio vienetui galėtume ją parengti greitai.
(…) Kai kalbame apie brigadą, tai ne apie statybininkų brigadą – su visa pagarba statybininkams, bet ji yra mažesnė. Brigada tai yra 5 tūkst. su viršumi personalo, apie 2,5 tūkst. technikos vienetų, tos technikos vienetai yra įvairūs ir pakankamai brangūs. Šita brigada „kainuoja“ keletą milijardų be personalo išlaikymo. Turbūt ir Vokietijai šiandien yra iššūkis suformuoti tą brigadą, nes tiek savo saugumui užtikrinti, tiek NATO įsipareigojimams vykdyti Vokietija turi turėti ne vieną brigadą, jie tą aiškiai žino.
Dabar Vokietija yra numačiusi realų, įvykdomą, įgyvendinamą planą, kad Lietuvoje jau yra pasirengę 2025 metais perdislokuoti du savo egzistuojančius pilnos kovinės parengties batalionus su atitinkama amunicija, išlaikant NATO normatyvus, kiek dienų galėtų kariauti.
– Kalbate apie tankų batalioną ir manevro batalioną su „Puma“ pėstininkų kovos mašinomis?
– Taip. Jie realiai egzistuojantys. (…) Tai čia priklauso nuo mūsų, kada mes pastatysime tą infrastruktūrą.
Kalbant apie šitos brigados įgalintojus, apie artilerijos batalioną, tai Vokietija turi dar jį suformuoti, nupirkti naują įrangą, pakelti parengtį. Visi turi suprasti, kad tas dislokuotas vienetas čia bus tas, (…) kuris nuo pirmos dienos galės stoti į karą. Tie kariai nebus kokie nors geltonsnapiai, kurie nebus pasirengę kariauti. Jie bus pasirengę ir iš karto galės kariauti savo parengtumu, treniruotumu, įranga, ekipuote ir amunicija. Čia viskas bus vietoje.
Artilerijos batalioną, inžinerijos vienetą, logistikos batalioną jie turės jį suformuoti. Tai užtruks laiko, bet atitinkamai 2025–2026 metais jie aiškiai numatę, kad per tuos metus jie pilnai suformuos ir duos čia.
Reikia aiškiai dar kitą dalyką suprasti ir akcentuoti, kad kol ta brigada nebus pilnos kovinės parengties, ją dengs kita, Vokietijoje egzistuojanti brigada. (…) Ji visą laiką bus skirta, dedikuota Lietuvai ir veiks parengty. (…)
– Dar nepaminėjote tarptautinio sąjungininkų bataliono, kuris Lietuvoje dislokuotas nuo 2017 metų. Jam vadovauja Vokietija ir tas batalionas taip pat bus brigados sudėtyje. Ar galite patvirtinti, kad to bataliono pagrindą, kai jis bus brigados sudėtyje, sudarys nebe Vokietijos kariai?
– (…) Vokietija tariasi ir susitarė su pagrindiniais sąjungininkais olandais bei norvegais, kurių pagrindu bus sudarytas tas batalionas. Tai yra, manevrinės kuopos – kovojančios kuopos – bus olandų ir norvegų, gali būti, kad vienas iš vienetų bus ir pačių vokiečių. Įgalintojai tame batalione vėl bus vokiečių.
– Siekdama priimti vokiečių brigadą, Lietuva turės įrengti arba dalį, arba visą vadinamąją socialinę infrastruktūrą, kad Vokietijos kariai čia galėtų atvykti su šeimomis. Kai Lietuvoje 2014 metais pirmą kartą ilgesniam laikui buvo dislokuota amerikiečių kuopa, toks akivaizdžiausias įrodymas, kad jie tarnavo Lietuvoje kitomis sąlygomis nei Lietuvos kariai, buvo kita valgykla. Klausimas: Lietuva Vokietijos karių šeimoms statys vaikų darželius. Kaip jūs įtikinsite Lietuvos visuomenę, kad teisinga yra tai, jog Vilniuje gyvenančios Vokietijos karių šeimos neturės laukti eilėje į darželį, tuo metu lietuviai toliau lauks?
– (…) Mes visi sutartinai sakėme, kad Vokietijos brigada turėtų būti čia dislokuota (…). Tai visi, mes sakydami A, įvardijome, kad tos sąlygos bus sudarytos. Todėl dabar reikia ieškoti būdų, kaip jos bus sudarytos, nes tai yra mūsų tautos ir visos valstybės interesas, kad jie (vokiečiai – BNS) čia būtų. Didelė karinė galia šiandieniniame pasaulyje, turint omeny tai, kaip pradėjome mūsų pokalbį, yra labai reikalinga čia.
Ir visuomenė, ir visi mes turime suprasti, jog čia nėra taip, kad „tam davė, tam davė, o tam nebeliko“. (…) Reikia aiškinti visuomenei, kuo mūsų valstybė yra įsipareigojusi ir ką mes turime duoti tiems, kurie ateina su pačia sunkiausia gyvenimo užduotimi, tai yra ginklu ginti mūsų valstybę, mūsų žemę su didžiausia rizika, kad teks aukoti savo gyvybę arba sveikatą. Todėl turime tiems žmonėms sudaryti palankiausias sąlygas, kaip ir Lietuvos kariams, kaip ir visiems žmonėms.
Manau, kad čia daug aiškinamojo darbo reikia (…) Lietuvos kariuomenė čia neturės likti nuošalyje, turint omenyje visus mūsų komunikavimo pajėgumus. (…)
– Iš to, ką kalbame, susidaro įspūdis, kad Lietuvoje galime palaidoti visuotinio šaukimo idėją, bent kol kas.
– Mes dabar turime planą pašaukti 4 tūkst. šauktinių (per metus – BNS). Įvairius skaičiavimus esame atlikę. Jeigu kviestume tik vaikinus į privalomąją tarnybą, tai tas visuotinis šaukimas ir apimtų maždaug 6–7 tūkstančius karių. Išvysčius reikalingą infrastruktūrą, įgyvendinant visus įsipareigojimus, priimant sąjungininkų pajėgas Lietuvoje, manau, kad ateis laikas ir bus galima tą visuotinį šaukimą įvesti, jeigu jam toliau bus poreikis. (…)
Beje, kalbėdami apie rezervo parengimą, (…) sakyčiau, kad dabar labai akcentuojamės į eilinį karį. Bet karai, ir ypač karas Ukrainoje, rodo puskarinininkių ir karininkų deficitą. Kare jų poreikis tiek skaičiumi, tiek kvalifikacija yra didžiuliai.
– Lietuvos kariuomenėje irgi išryškėjo jų trūkumas, kai 2015 metais buvo grąžintas dalinis šaukimas. Nebuvo kam mokyti šauktinių, nebuvo kam vadovauti vienetams.
– Pasakysiu taip: jeigu dabar būtų nuspręsta nedelsiant įgyvendinti visuotinį šaukimo modelį, (…) tai būtų kokybės sąskaita. Nes ir 2015 metų sprendimas (…) mums buvo iššūkis ne maitinant, apgyvendinant karius, o juos mokyti, nes tinkamo puskarininkių korpuso nebuvo.
Dabar esame pasiekę apytiksliai tą lygį, kai turime jau ir vadus, jaunesniuosius vadus, organizacinė struktūra ir etatai yra užpildyti, ir mes tuos 4 tūkst. galime mokyti. (…) Bet, kalbant apskritai, tas vadų parengimas ir turėjimas aktyviajame rezerve atitinkamo skaičiaus, manau, yra esminis dalykas. Ką rodo Ukraina, eilinius karius lengviau greitai paruošti.
– Lietuvoje taip pat nemažai diskutuojama apie visuotinę gynybą tuo aspektu, kiek Lietuvoje žmonių turėtų mokėti valdyti ginklą, esant reikalui stoti į organizuotus ar neorganizuotus gynybos vienetus. Man iš jūsų pasisakymų atrodo, kad esate iš tų, kurie sako, kad ginti Lietuvą ginklu turi kariai, kad tai yra kariuomenės reikalas. Netikite visuotinės gynybos idėja?
– Gal aš sudariau klaidingą įspūdį atskirais savo pasisakymais, tikrai esu ir visuotinės gynybos šalininkas. Bet mes negalime išimti iš bendro konteksto ir atskirai pateikti visuotinę gynybą kaip vienintelę galimybę arba kaip vaistą nuo visų ligų. Visuotinė gynyba yra sudedamoji bendros gynybos koncepcijos dalis.
Visų pirma, reikia aiškiai suprasti, kad esame kolektyvinės gynybos dalis. Kolektyvinėje gynyboje valstybės yra įsipareigojusios turėti tuos pajėgumus, kurie atitinka kolektyvinės gynybos reikalavimus, tai yra pajėgas, kurios turi kuo ir moka kariauti. Tai yra turi būti ne tik ginklas rankoje, bet ir gebėjimai, atsargos, tų vienetų išlaikymas.
Kitas labai svarbus dalykas yra sąveikumas su sąjungininkais, procedūrų turėjimas, gebėjimas keistis informacija, gauti nurodymus, perteikti nurodymus, turėjimas tos pačios įrangos. Dislokuojant Vokietijos brigadą ir lygiagrečiai kitų sąjungininkų vienetus, (…) reikalingas integralumas, kad mes ne tik susikalbėtume, bet ir panašią įrangą ir ginkluotę naudotume, kad galėtume vienas iš kito pasiimti arba pakeisti kurios nors vieneto pavaldumą.
Reikia išsiaiškinti, ką reiškia visuotinė gynyba. Visuotinė gynyba – tai ne neigimas kolektyvinės gynybos, tai ne kariuomenės veiksnumo ir gebėjimo gintis vienai ar su sąjungininkais neigimas. Visuotinė gynyba – kai visos institucijos, pati visuomenė yra įsitraukusi į gynybą taip, kad ką moka, tą ir įneša į gynybą. Sakykime, Šaulių sąjunga…
– Gerai, su Šaulių sąjunga aišku, gal net yra vieta, veikla jiems iš anksto numatyta konflikto atveju, kaip ir Krašto apsaugos savanorių pajėgoms. Bet kokia yra šiandien kariuomenės vado žinia žmogui, kuris nėra tarnavęs kariuomenėje, nėra parengtajame, aktyviajame ar kokiame nors kitame rezerve, bet moka valdyti ginklą?
– Aš pasakysiu. Jeigu moka valdyti ginklą, tai žinia yra tokia, kaip ir įstatymas numato – tas žmogus, įvedus karo padėtį, eina, kreipiasi individualiai į karo komendantūrą, komendantą, jis įtraukiamas į sąrašus, jam skiriamas vadas, skiriamieji ženklai, jis prisiekia, tampa kombatantu ir ginkluotųjų pajėgų dalimi.
– Kodėl nenorite, kad Lietuvoje būtų, pavyzdžiui, 100 tūkst. tokių žmonių?
– Aš noriu, aš noriu. Viskas tvarkoje, ir jiems vieta yra. Suprantate, mūšio laukas pasiskirsto ne tik po priešakines pozicijas, kur kariauji, giniesi, puoli ir taip toliau. Užnugaris irgi yra ir aš pilnai sutinku su visais žmonėmis, kurie kalba, kad kiekvienam rolė net ir su ginklu yra. Bet neužmirškime – tie žmonės, kurie turi ginklą, moka jį valdyti, jie turi ir kitus įsipareigojimus visuomenei, turi atlikti tuos darbus, kad savo funkcijas galėtų atlikti tie, kurių pareiga yra ginti valstybę ginklu, tai yra aprūpinti juos ir maisto produktais, ir žaliavomis, ir kuru, ir taip toliau. Tai nereiškia, kad mesi savo darbą ir eisi kariauti. (…)
Tie, kurie tikrai gali ir privalo kariauti, jie turi eiti ir tą daryti. Labai gerai teisės aktai nusako, kas yra ginkluotosios pajėgos, kokia jų struktūra ir kas gali įstoti į ginkluotąsias pajėgas. Neatmetu piliečių, kurie nori, gali ir yra motyvuoti, (…) bet individualus parengimas, mokėjimas šautuvą valdyti nereiškia, kad moki kariauti. Tokiu atveju mums nereikėtų nei šauktinių, nei kariuomenės, susitiktume ir pakariautume. Bet kad kolektyvinį ginklą, darnumą vieneto ir taktiką išmoktum, reikia laiko. (…)
Tas žmogus, kuris moka šautuvą valdyti, jam rolė ir su šautuvu yra. Bet kitas dalykas – yra rolė ir be šautuvo mūsų gynyboje. Yra kibernetikos specialistai, imkime žurnalistus, tai greičiausiai būtų informacinių operacijų geriausi vykdytojai. Aš taip matau visuotinę gynybą. Visuotinė gynyba taip pat yra prieškonfliktinė būsena, kai visi įsitraukia į pasirengimą valstybės gynybai ir, dirbdamas savivaldybėje ar valstybės ar nevalstybinėje įmonėje, žino savo vietą karo metu, kokius jis turės įrankius ir ką darys, kad užtikrintų ginkluotąją gynybą. (…) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius negali visko mesti, nors ir moka valdyti ginklą, palikti piliečius likimo valiai ir ateiti su šautuvu. Jo didesnis indėlis į visuotinę gynybą bus, jeigu jis toliau vykdys administracijos direktoriaus pareigas.
– Vade, kokiam bute Vilniuje dabar gyvenate?
– Sūnaus.
– Nuomojatės jau iš savo pinigų?
– Čia jau mano asmeninis klausimas, ir sūnaus.
– Matote, kadangi buvo viešo dėmesio, kadangi buvo klausimų, tai man atrodo, kad jums būtų verta atsakyti.
– Aš ir atsakiau.
– Bet ar galite pasakyti, kaip mokate už nuomą?
– Klausykite, aš gyvenu sūnaus bute. Viskas.
– Ar jūs mokate jam už nuomą iš jums skiriamų butpinigių?
– Man skiriamų butpinigių nėra dabar. Man niekas neskiria. Aš nutraukiau sutartį ir man niekas neskiria nuompiniginių ar butpinigių.
– Praėjus laiko, turbūt turėjote laiko ir savirefleksijai, ar nuoširdžiai jaučiatės pripažinęs tą savo klaidą ir atsisakęs butpinigių ar vis dėlto čia toks atvejis, kai „aplinkybės privertė, tai todėl atsisakiau“?
– (…) Teisė sako, kad man neturint nuosavybės (tarnybos mieste – BNS) priklauso nuompinigiai. Teisė sako, kad aš turiu teisę nuomotis. Teisė sako, kad aš galiu nuomotis iš sūnaus. Teisė sako, kad sūnus gali išnuomoti man. Tai visi mano atsakymai.
– Paklaustas apie nuomą, minėjote, kad kalbėsite su Krašto apsaugos ministerija dėl teisės aktų keitimo. Ar pažengę šitie pokalbiai?
– Aš manau, kad jie keičia. Žiūrėkite, ne aš pats sau nuompinigius skyriau ir man atrodo, buvo teisininkų konsultacijos ir jų vertinimas, kad buvo teisėtai skirta.
– Iš to, kaip kalbate, atrodo, kad nesijaučiate, jog buvote padaręs kažką ne taip. Nes viskas buvo teisėta.
– Aš sakau, teisėta buvo.
– Vsio zakonno.
– Ne. Tai čia kitas klausimas. Jeigu tu bandai apeiti ir susikuri sau teisines sąlygas, kad kažką padarytum, tai, kaip jūs sakote ta nevalstybine kalba, galima panaudoti ir tokį išsireiškimą. Bet jeigu tu vadovavaisi Lietuvos Respublikos įstatymais 100 procentų ir padarei visus teisėtus dalykus, šitas, kaip sakėte nevalstybine kalba, nemanau, kad čia turėtų būti taikomas.
– Gerai, vade, pabaigai. Jūs pats nešiojate kariuomenės išduotus kariškus batus ar savo nusipirktus?
– (Rodo į batus – BNS) Žiūrėkite. Čia yra labai geri batai, kuriuos nešioja daugelio NATO valstybių kariai.
– Esu kalbėjęs su ne vienu kariu ir jie yra minėję, kad kariuomenės išduodami batai nėra patogūs. Jie net eina į parduotuves ir nusiperka savo, kad galėtų patogiai jaustis pratybose. Jums žinoma šita problema? Skundžiasi jums kariai batų kokybe?
– Ekipuotė būna universali kariui ir būna specifinėms užduotims vykdyti. Pavyzdžiui, Specialiųjų operacijų pajėgų kariai turi specifines, pėstininkui neįprastas užduotis, gali turėti ir specifinę įrangą, tarp jų – ir ekipuotę, įskaitant aprangos elementus, batus.
Dabar, kas susiję su kariais bendrai, tai tikrai yra nustatyti operaciniai reikalavimai, kuriuos nustato kariuomenė, (…) tada rengiama specifikacija avalynei Krašto apsaugos ministerijos Gynybos resursų agentūrai, ji skelbia konkursus ir perka mums. Tą, ką duoda, tą ir turime.
Pastaruoju metu gaunama karių avalynė yra labai gera. Ar ji gali būti geresnė? Visada gali būti geresnė. Gal kam nors ji netinka dėl vienokių ar kitokių priežasčių, bet (…) visos kariuomenės sergame ta pačia liga – kas išduota kaip valstybės standartas, tas netinka ir reikia kažką unikalaus nusipirkti. Tai čia yra bendra tendencija. Vertiname, žiūrime, ir jeigu yra pagrįsti skundai, sakome Gynybos resursų agentūrai, kad tas gaminys nėra kokybiškas, reikia keisti, ir priimame sprendimus ir keičiame.
Pripažįstu, kad avalynė ilgus metus nebuvo pati geriausia, bet naujausi pirkimai yra pakankamai geri. Jeigu dabar išeitumėte, susitiktumėte olandą, vokietį, (…) jie praktiškai tokius pačius batus nešioja, kaip ir mes.
– Ačiū už jūsų laiką.
