Turino drobulės išstatymo transliacija. Drobulės istorija

Didžiojo šeštadienio pavakare Turine (Italija) bus trumpam atidengta garsioji drobulė, kuri, kaip teigia tradicija, yra ta lino drobė, kuri kape dengė nukryžiuoto Kristaus kūną. Drobulės išstatymą Didįjį šeštadienį, balandžio 3 d., nuo 18 iki 19 val. mūsų laiku bus galima stebėti jai skirtame portale sindone.org.

Vos tik pasaulis sužinojo apie Turino drobulę, jos paslaptis nesiliauja jaudinusi žmonių protus ir jausmus. Karštos diskusijos apie drobulės autentiškumą įtraukia platų įvairių specialistų (teologų, istorikų, archeologų, inžinierių, matematikų ir kt.) ratą. Praktiškai nebūna metų, kai koks nors mokslininkas ar mokslinė laboratorija nepateikia naujų argumentų drobulės šalininkų ar priešininkų naudai. Tad bandykime pažvelgti į Turino drobulės paslaptį, jos istoriją, jos autentiškumo šalininkų ar priešininkų argumentus.

Drobulės žmogaus paslaptis

Turino drobule yra vadinamas 4 m 37 cm ilgio ir 1 m 11 cm pločio lininis audinys, kuris virš 400 metų yra saugomas Turino katedroje. Drobulėje matomas dvigubas nuogo žmogaus kūno atspaudas tiek iš priekio, tiek iš nugaros. Atspaudai išdėstyti galva prie galvos – atrodo, jog kūnas buvo paguldytas aukštielninkas ant apatinės audeklo dalies, o vėliau užklotas kita drobulės dalimi. Kūno atvaizde ryškiau matyti įvairios žaizdos bei sužeidimai ant kairiosios rankos riešo, kojų ir dešiniajame šone. Drobulėje kūno atvaizdo kontūrai yra išsilieję ir neryškus, plika akimi jį galima įžvelgti tik iš keleto metrų atstumo, tačiau yra matomas veidas, barzda, plaukai, lūpos, pirštai.

Remiantis atliktais audeklo moksliniais tyrimais, įmanoma tiksliau pažinti drobulėje matomo žmogaus žaizdų tikrąją kilmę. Ant abejų drobulės žmogaus atspaudų pastebima daugybė sumušimo žaizdų ir įdrėskimų, taip pat ant galvos erškėčių vainiko paliktos žymės. Kentėjusio žmogaus veidas buvo labai sužalotas, nes abu antakiai ištinę, nosies kremzlė sulaužyta. Be to, aptikta labai daug plakimo rimbais pėdsakų ant nugaros, krūtinės, kojų, matyti net metalinių rutuliukų, kuriuos romėnai pritaisydavo prie rimbo galo, žymės.

Tačiau pagrindinė drobulės žmogaus mirties priežastis yra uždusimas. Nenatūraliai padėta galva, rankų bei liemens pozos leidžia daryti prielaidą, kad kai kūnas buvo suvyniotas į lininį audeklą, jis buvo jau sustingęs. Bet ant drobulės nėra jokių mirusio kūno irimo pėdsakų. Vadinasi, kūnas išbuvo suvyniotas į drobulę tiek laiko, kiek reikėjo, kad susiformuotų įsispaudęs atvaizdas. Kūnas buvo išvyniotas iš audeklo taip, kad nesusigadintų kraujo pėdsakai.

Daug krikščionių pasaulyje tiki, kad į šį audeklą po mirties buvo suvyniotas Jėzus Kristus, ir, kad jame matomi atspaudai priklausė būtent jam. 

Pirmasis skeptikas buvo vyskupas

Jono evangelijoje skaitome, kad Velykų rytą, prie Jėzaus kapo atbėgę mokiniai tuščiame kape suranda paliktas drobules ir jas pamatę įtiki. Daugiau Naujasis Testamentas apie Kristaus įkapes (kaip ir apie kitus su Jėzaus gyvenimu susijusius daiktus) neužsimena.

Tačiau krikščionių (ypač ortodoksų) tradicijoje visada buvo pasakojama apie įvairius audeklus ant kurių Išganytojas palikęs savo veido, kūno pėdsakus. Vienas rankraštis mini, kad 944 metų rugpjūčio 15 d. Bizantijos imperatoriaus atstovas sakė prakalbą dviejų drobulių atgabenimo į Konstantinopolį proga. Vienas audeklas buvo kutuotas rankšluostis, ant kurio aptinkami paties Kristaus palikti jo veido atspaudai, kaip pasakoja legenda, Edesos (dabartinė Urfa, Turkija) karaliui, kad šis galėtų išsigydyti nuo jį kamuojančios ligos.

Apie antrąją drobulę buvo pranešama, kad joje įžvelgiami viso Kristaus kūno atspaudai. XI – XII a. bizantiški šaltiniai mini, kad ten ji atkeliavo iš arabiškųjų kraštų. Spėdami tolesni drobulės maršrutą, jos autentiškumo šalininkai mano, kad Vakarus ji pasiekė iš Rytų Bažnyčios, kryžiaus žygiu metu. Pirmą kartą ji buvo viešai pademonstruota 1357 m. vienoje Šampanės srities bažnyčioje.

Ypatingą vaidmenį šioje istorijoje vaidina, istorinių šaltinių minimas, Žofrua de Šarni I. 1349 metais jis vedė Otono de la Rošo vaikaitę Žaną de Virži. Manoma, kad būtent Otonas de la Rošas, vienas iš keturių pagrindinių kryžiaus žygių vadovų, tuo metu valdęs Atėnus, 1204 metais pasisavino drobulę, kuri tapo jo šeimos nuosavybe. La Rošų šeimos relikvija, ėjusi iš rankų į rankas, pagaliau buvo nugabenta į naujai de Šarni pastatytą bažnyčią. Drobulės išstatymas sutraukė minias maldininkų.

Turino drobulės atvaizdo rekonstrukcija
Turino drobulės atvaizdo rekonstrukcija / „Vatican News” nuotr.

Pirmuoju skeptiku tapo tuometinis Troyes vyskupas Pjeras d‘Arsi 1389 metais informavęs popiežių, kad vietinė bažnyčia pelnosi iš „gudriai“ ištapyto audeklo. Vyskupas teigė, kad atlikęs tyrimą nustatė dailininką, kuris prisipažino padaręs klastotę. Dėl to buvo uždrausta drobulę viešai eksponuoti, tačiau 1390 m. panaikindamas šį draudimą, popiežius Klemensas VII pabrėžtinai kėlė sąlygą, kad drobulė nebūtų vadinama „Kristaus įkapėmis“. Žofrua de Šarni anūkė Margareta 1453 m. pardavė drobulę Liudvikui ir Anai Savojiečiams, kurie saugojo ją Šamberi, o vėliau perkėlę savo hercogystės sostinę į Pjemontą, pasiėmė ją su savimi.

1532 m. gaisro metu audeklas smarkiai nukentėjo nuo išsilydžiusio sidabro, tai ir dabar nesunkiai galima pastebėti. 1578 m. drobulė buvo perduoda Bažnyčios nuosavybėn bei pergabenta į Turiną, kur saugoma iki šių dienų. Drobulė dar pateko į gaisrus 1934 m. ir 1998 m., o 1508 m. ji buvo iškilmingai išnešta pagerbti tikintiesiems ir įrodant jos autentiškumą viešai buvo verdama aliejuje, kaitinama, trinama ir plaunama, tačiau atspaudai neišnyko.

Ką sako mokslas?

Mokslinio pasaulio susidomėjimas Turino drobule kilo 1898 m. kai Paryžiuje vyko tarptautinė religinio meno paroda. Joje, kaip blogai išsilaikęs krikščionių dailininkų darbas, buvo eksponuojama ir Turino drobulė. Aukštai virš arkos kabojusią drobulę nufotografavo archeologas ir fotografas mėgėjas Sekundas Pija. Jis padarė tik du kadrus, vienas iš jų buvo sugadintas, o ryškindamas kitą priblokštas fotografas tamsiame negatyve išvydo pozityvų Kristaus atvaizdą. Jis visą naktį tikrino ir tikrino savo atradimą, kad Turino drobulėje yra įsispaudęs pozityvus Jėzaus Kristaus atvaizdas, o norint išgauti negatyvą tereikia ją nufotografuoti.

Jau po trijų metų (1901) prancūzų biologas Polis Vinjonas (Paul Vignon) suformulavo teoriją, „vaporigrafica”, kuri teigia, kad atspaudas atsirado ant audeklo dėl cheminės reakcijos tarp ant kūno užpiltos alojės, sumaišytos su mira, ir amoniako garų, išsiskyrusių iš mirusio kūno. Ilgainiui ši teorija buvo atnaujinta ir pakeista, atlikus naujus eksperimentus, kuriuos inicijavo kiti tyrėjai. Tačiau P. Vinjono tyrimai atvėrė kelią anatomų analizėms, kurias dar labiau paskatino fotografavimo technikos pažanga, nes nuotraukos išryškindavo detales, kurių neišeidavo pamatyti plika akimi.

Ketvirtojo dešimtmečio Paryžiaus šv. Juozapo ligoninės chirurgo Pjero Barbė (Pierre Barbet) darbai patvirtino, kad kūno atspaudai drobulėje yra anatomiškai tikslūs. Jis aptiko ženklų liudijančių, kad drobulės žmogus tikrai buvo nukryžiuotas. Moksliniai tyrimai sutampa su evangelijų pasakojimais, kad Jėzaus kūnas po mirties nebuvo nuplautas. Drobulės tyrinėjimai parodė, kad nukryžiuotojo rankos vinimis buvo prikaltos per riešus, nes tik per riešus prikaltas žmogus negalėjo nukristi nuo kryžiaus. Kraujo pėdsakai prie dilbio kaulo rodo, kad nužudytasis ant kryžiaus judėjo, norėdamas įkvėpti oro. Vėliau skrodimo salėse atlikti nukryžiavimo žymių tyrimai visiškai sutapo su atvaizdu drobulėje.

Pjeras Barbė atliko išsamius tyrimus su neseniai amputuotomis rankomis. Jis pastebėjo, kad pažeidus pagrindinį rankos plaštakos nervą, nykščio raumuo susitraukia. Taip paaiškėjo, kodėl drobulėje matomi tik keturių pirštų atspaudai. Taip pat pavyko išsiaiškinti dar vieną įdomią detalę, kad sustingusios lavono kojos buvo sudėtos viena ant kitos, kai tuo tarpu visų kitų lavonų kojos yra viena greta kitos.

Tolesni anatomų tyrimai atskleidė, kad ant dešiniojo nukryžiuotojo peties mentės buvo 9 x 10 cm dydžio žaizda. Susidaro įspūdis, kad toje vietoje Jėzaus petį spaudė kažkoks sunkus daiktas. Manoma, kad ši žaizda atsirado, kai nuteistasis mirti nešė kryžių į savo egzekucijos vietą. Išsamūs drobulės tyrimai rodo, kad dešinėje Kristaus krūtinės pusėje, tarp penkto ir šešto šonkaulio, žiojėjo didžiulė atvira žaizda, sukėlusi kraujavimą. Gali būti, kad tai ietimi padaryta žaizda, o kūną paguldžius, iš jos išbėgo kraujas ir pasklido ant drobulės.

Atlikus dėmių tyrimus paaiškėjo, kad ant drobulės tikrai aptiktas žmogaus kraujas. Tačiau įdomiausia tai, kad dviejų tūkstantmečių senumo kraujas yra gana ryškiai raudonos spalvos. Buvo nustatyta, kad tokią ryškią spalvą lėmė per didelis tulžies pigmentų kiekis kraujyje. Peršasi išvada, kad tokiu atveju Kristus patyrė sekinančias kančias. San Antonijo universiteto (Teksaso valstija) Molekulinės biologijos departamentas atliko išlikusio kraujo makrofagų genetinius tyrimus. Gauti stebinantys rezultatai, kad tai vyriškos lyties žmogaus kraujas, kuriame yra genas, būdingas Palestinoje gyvenusioms tautoms.

Daugiausia drobulės tyrimų buvo atlikta aštuntajame dešimtmetyje. Amerikiečių fizikas Džonas Džeksonas 1978 m. subūrė tarptautinę trisdešimties mokslininkų grupę, kurią sudarė įvairių sričių specialistai. Šios grupės žmonės, naudodami šiuolaikinę techniką penkias paras dirbdami pakaitomis Turine tyrė drobulę. Jos išvados iki šiol yra svarbios visiems drobulės tyrėjams.

Buvo nustatyta, kad drobulės audinio raštas yra būdingas II – I a. pr. Kr. ir I a. po Kr. Artimųjų Rytų audiniams. Ant jos buvo rasta žiedadulkių arba dirvožemio dulkelių, būdingų Jeruzalės apylinkėms, kur buvo nukryžiuotas Jėzus. Drobulės žmogus priklauso judėjų – sefardų etninei grupei, buvo apie 178 cm ūgio ir nuo 30 – 45 m. amžiaus. Taip pat buvo atskleista, kad dėmės ant drobulės tikrai yra kraujas, priklausantis AB (ketvirtajai) grupei. Drobulės fotografijose kraujo pėdsakai susilieja su atvaizdo kontūru, tačiau tyrimas parodė, kad jie yra du skirtingi dalykai. Be to, išsiaiškinta, kad kraujo dėmės ant drobulės atsirado prieš atsispaudžiant jame atvaizdui.

XXI a. pradžioje mokslininkai atrado atspaudą monetos, kurios ženklai rodo, kad ji pagaminta 16-aisiais Romos imperatoriaus Tiberijaus arba 29-aisiais metais po Kristaus. Romėniškoji moneta paliko savo pėdsaką ant kairiojo drobulėje atgaminto veido antakio ir iš pradžių, matyt, buvo padėta ant kairiosios akies. Italų mokslininkas Baima Bollone pavadino šį atradimą „lemiamu” ir pareiškė, jog drobulės atsiradimo datos klausimas dabar jau yra „galutinai išspręstas”.

Prieš 35 metus ant dešiniosios veido akies irgi buvo rastas monetos atspaudas, nurodantis  imperatoriaus Tiberijaus laikus. 1986 m. italų numizmatikas Mario Moroni patvirtino, kad uždedant monetą buvo norima užmerkti mirusiojo akies voką.

„Už“ ir „prieš“ diskusijoje Bažnyčia laukia

Atrodytų visi šie atradimai turėtų akivaizdžiai patvirtinti drobulės autentiškumą. Tačiau prieš 30 metų trys laboratorijos nepriklausomai viena nuo kitos paskelbė, jog radioaktyviosios anglies metodu nustatyta, kad drobulė atsirado ne anksčiau kaip XIII ar XIV amžiuje. Kai kurie mokslininkai priėjo prie išvados, kad drobulė yra viduramžiais sukurta klastotė, skirta pelningam piligrimystės verslui palaikyti. Ši teorija įsitvirtino drobulės priešininkų pusėje ir su variacijomis periodiškai yra atnaujinama.

Tada Turino kardinolas Anastasijus Albertas Balestreras viešai piktinosi, kad tuo audiniu kažkas žiauriai pajuokavo. Bet 2004 m. gegužės mėnesį Jungtinių Valstijų mokslininkai pareiškė, jog relikvija „beveik tikrai” yra Jėzaus laikų. 1988 m. atliktų tyrimų klaidingus rezultatus lėmė vėlesnių šimtmečių bakterijų ir grybelio sluoksnis.

Be to, buvo užginčytos Džono Džeksono 1978 m. grupės tyrimų išvados, pažymint, kad visi jos nariai turėjo išankstinę palankią drobulės autentiškumui nuomonę. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad tokio pobūdžio audiniai kaip drobulė nebuvo itin naudojami hebrajų ir kitų tautų laidojimo papročiuose. Skeptikai teigia, kad atvaizdas ant drobulės yra plokščias, o jei jis būtų atsiradęs nuo ten gulėjusio žmogaus jis būtų netolygus.

Alyvos į diskusiją papylė ir vienas iš buvusių Džeksono bendradarbių pareiškęs, kad atrado XIII a. plačiai naudojamus raudonus dažus, kurių pigmento sudėtis labai panaši į kraujo. Nuomonės, kad drobulė yra viduramžių dailininko darbo šalininkai sako, jog žydai savo mirusiuosius guldo į kapus sukryžiuotomis rankomis ant krūtinės, o ne ant klubų, kaip tai matosi iš drobulės atvaizdo. Tuo tarpu drobulės autentiškumo šalininkų požiūriu tai, kad kūnas įsispaudęs drobulėje yra nuogas, o nukryžiavimo žaizdos yra ant riešų, o ne delnuose (kaip tai buvo paplitę viduramžių dailininkų darbuose) liudija jos autentiškumą.

2004 metais drobulės išvirkščiojoje pusėje, lygiai ties ta vieta, kur gerojoje pusėje matyti Jėzaus veidas, italų Paduvos universiteto mokslininkai Džulijus Fantis (Giulio Fanti) ir Roberto Magdžolo (Roberto Maggiolo) aptiko dar vieną žmogaus veido ir galbūt rankų atvaizdą. Panašu, kad išvirkščiojoje lininio audinio pusėje rastas blankus atspaudas, sutampantis su gerojoje pusėje matomu veidu, vėl pakurstys ginčus, ar ši drobulė nėra meistriška viduramžių klastotė. „Tai, kad atvaizdas matyti abiejose pusėse, sumažina bet kokio klastojimo tikimybę”, – naujienų agentūroms sakė profesorius Fantis.

Sunkiausiai sprendžiamas klausimas, kaip atvaizdas atsirado ant audinio.

Sunkiausiai sprendžiamas klausimas, kaip atvaizdas atsirado ant audinio. Drobulės šalininkai laikosi nuomonės, kad jis įsispaudė Kristaus prisikėlimo metu, nes fizikai drobulėje aptinka milžinišką šviesos koncentracijos kiekį. Tačiau tokia prielaida palieka tikėjimo sferai.

Bažnyčios vadovybė niekada nėra tvirtinusi, kad Turino drobulė tikrai buvo naudojama kaip Kristaus kūno įkapės. Tačiau ji skatina tolesnius mokslinius jos tyrimus, ir būtent mokslui yra palikusi tarti paskutinį žodį šiuo klausimu. Savo metu Turino kardinolas Džovanis Saldarinis (Giovanni Saldarini) yra pareiškęs, kad drobulės autentiškumas nėra pagrindinis Bažnyčios tikėjimo klausimas: „Mūsų tikėjimui drobulės jokiu būdu nereikia”.

Ji negali būti traktuojama kaip įrodymas, kad Kristus tikrai numirė ir prisikėlė. Jei drobulė autentiška, net tuomet ji tėra tik ženklas mus kreipiantis į tikėjimą Nukryžiuotuoju ir Prisikėlusiuoju Viešpačiu. Šiuo požiūriu yra reikšmingi popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai: „Tikinčiajam ypatingai svarbu yra tai, jog drobulė yra Evangelijos veidrodis. Kiekvienam mąstančiam asmeniui ji yra gilių apmąstymų motyvas, kurie gali įtraukti visą gyvenimą. Dievo Dvasia, gyvenanti mūsų širdyse, tepažadina kiekviename troškimą ir dosnumą, kad priimtume drobulės žinią ir padarytume ją gyvenimo įkvėpiančiu kriterijumi“.  

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

Nijolės Sadūnaitės knyga
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte