Kalba pasakyta Tautos pasitarime „Dėl Lietuvos išlikimo“ Kaune Romuvos kino teatre 2014 m.
Susirinkome čia mes ne šiaip sau, susirinkom istorijos spiriami.
Imamės sunkaus ir ilgo darbo: atkurti valstybę. Ir imamės to darbo vėl neramiais laikais.
Kam dar neaišku, kad Krymo okupacija yra pokarinį Europos ir viso pasaulio gyvenimą tvarkiusios tarptautinės teisės paniekinimas ir įžūlus atmetimas, tas dar turi laiko pagalvoti, tačiau to laiko labai nedaug.
Šaltojo karo išsekintai Eurazijos imperijai dėl vidinių negalių žlugus, o Vakarams visus teritorinius pokyčius pripažinus natūralia to žlugimo pasekme, tarptautinė teisė krizės nepatyrė. Eurazijai atsipeikėjus ir sustiprėjus, grįžtama į prieškarinius laikus: teisus tas, kuris stiprus, įžūlus ir gudrus. Tarptautinė teisė braška ir byra.
Iš čia – pirmoji lietuviams svarbi išvada: jei kas nors tokioj situacijoj mus laiko pasauly, tai visų pirma aukščiausioji tarptautinė teisė ir jas įgyvendinančios organizacijos – Jungtinės Tautos, Saugumo Taryba, NATO, nes esam pasaulyje pripažinta ir pripažįstama valstybė, nepaisant to, kad nesame nei stiprūs, nei įžūlūs, nei gudrūs, visų iš to kylančių vidinių ir tarptautinių problemų. Turim išmokti naudotis tarptautine teise geriau nei lig šiolei ir stiprinti ją savo patirtimi.
Antras svarbus iš išorės į mus einantis reikalavimas yra toks: nustatyti aiškius nacionaline politika galinčius tapti Lietuvos santykius su Europos Sąjunga. Atramos tašku siūlyčiau laikyti nuostatą, kad ši Sąjunga nėra amžina, tačiau šiuo metu neišvengiama, o nacionalinis gyvenimas Sąjungoje turi būti organizuojamas taip, kad tautos nacionalinės galios ne menktų ir silpnėtų, o stiprėtų.
Tam būtinas ne tik gudrumas, bet ir protas. Buvimą Sąjungoje lietuviai turi išnaudoti kaip tų dviejų tautos kokybių ugdymo metą, kovodami dėl savo žemės, savo ūkio ir finansų, savo kalbos.
nacionalinis gyvenimas sąjungoje turi būti organizuojamas taip, kad tautos nacionalinės galios ne menktų ir silpnėtų, o stiprėtų
Kad tai galėtume daryti sėkmingai, turim labai aiškiai pasakyti sau ir visiems, kokią Lietuvos valstybę šiandien turime. 1989–1990 metais mes ėjome kurti Lietuvos nacionalinės valstybės – pakankamai liberalios, atviros pasaulio naujovėm, tačiau nacionalinės, t. y. su visiška valstybę deklaravusios tautos valdžia ir savivalda.
Šiandien turime konstatuoti, jog gyvename ne nacionalinėje, o neoliberalinėje valstybėje, savo tikslu laikančioje ne tautos kūrimą ir ugdymą, o Lietuvos teritorijos gyventojų aptarnavimą pagal Sąjungos Lietuvai nustatytas normas, dekretus ir teisę (vadinamąją Lisabonos sutartį). Kodėl ir kada tai atsitiko, reikia ištirti sutelktomis mokslo žmonių pajėgomis kaip naujausios mūsų istorijos pamokas, kad tauta nebekartotų to, ką padarė blogai.
Dar svarbiau yra susitarti, kaip turime gyventi jau šiandien, nustatydami ir savo, ir visuomenės, ir valstybės tikslus.
Visų svarbiausia, be ko neįmanoma nieko padaryti, ko nepasakant čia nebuvo verta nė rinktis, yra aiškus savo laikysenos apibūdinimas sau ir kitiems. Ją turėtų reikšti tokie žodžiai: atsakomybę už tautą ir valstybę prisiimame mes patys.
Dabar dažnai atrodo, kad už mus gyvena ir turi gyventi kažkas kitas – vyras, žmona, kaimas, valdžia, Europos Sąjunga, NATO. NATO apgins, Europos Sąjunga duos, valdžia netrukdys ir t. t., ir pan. Valdžia trukdys, Europos Sąjunga neduos, NATO neapgins, žmona nepadarys, vyras tik pridarys.
Ir viskas eis kaip ėję, kol neatsiras kas sako: aš padarysiu, aš apginsiu, mes sukursim. Yra žmonių, tai suprantančių ir taip gyvenančių, bet tai nėra visuomeninė mūsų gyvenimo norma, gyvenimo būdas, valstybės ideologijos reiškimosi būdas. O tokiu jis turi tapti ir būti, nes, kaip ir jau buvo sakyta, mes buvome ir liksim vienų vieni.
Ir viskas eis kaip ėję, kol neatsiras kas sako: aš padarysiu, aš apginsiu, mes sukursim
Su šia fundamentaliąja nuostata tiesiogiai siejasi, iš jos išplaukia kita – perėjimo nuo aš į mes būdas, arba visuomeninio vienijimosi būdas. Sąjūdžio metais Vinco Kudirkos vienybė težydi mes supratome taip: stoji po tautine vėliava, ateini į mitingą ar Baltijos kelią, balsuoji už Sąjūdį – tu vieningas, tu „su tauta“.
Pasižiūrėkim, ką šiandien daro, kam atstovauja signatarai. Iš tos mūsų vienybės išėjo tai, kad nacionalinę valstybę primenančią struktūrą dar kūrėm 1990–1992-aisiais, o nuo kokių 1994-ųjų prasideda Lietuvos apsivertimas nuo kairiojo ant dešiniojo šono – perėjimas iš vienos priklausomybės į kitą, ir toliau kalbant ir tebekalbant apie vienybę, nepriklausomybę, suverenumą, demokratiją, tikrovėje gi naikinant nepriklausomybės pamatus ir ženklus.
Šiandien aišku, kad tik išliktų valdžioje, liberalai gali įstoti į šaulius, socialdemokratai gali blokuotis su lenkais, o visi kartu – įnirtingai blokuoti žmonių valią savo pažiūrą į svarbiausius valstybės gyvenimo klausimus sužinoti referendumuose. Nebegalima leisti dangstantis vienybe ir demokratija valstybę griauti melagiams, apsimetėliams ir pastumdėliams.
Mūsų vienijimosi valstybingumo atkūrimui kriterijai yra pakankamai išryškėję: tu – su Lietuvos ateitimi, jeigu lietuvių gyvenimo vieta laikai Lietuvos žemę, lietuvių gyvenimo būdu laikai lietuvių tautą, o bendravimo būdu – lietuvių kalbą (tarpusavy – lietuviškai, su užsieniu – per vertimą).
Ar daug čia lieka demokratijos? Taip demokratija ir tegalima, nes demokratija yra susitarimas dėl aiškių kriterijų ir jų laikymasis. O kam atrodo, kad tai prievarta, tai tenka priminti, kad valstybė visur ir visada yra prievarta atskalūnams ir išdavikams.
