Pranešimas skaitytas 2023 m. rugsėjo 7 d. nacionalinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje Šiluvoje „Religijos, sąžinės, žodžio laisvė ir jos ribos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“.
Šiandien galima ginčytis dėl reikšmingiausio Vakarų civilizacijos paskutinių dviejų tūkstantmečių dvasinio gyvenimo įvykio. Vieni juo laiko krikščionybę, kiti – jos modernųjį neigimą. Lietuvoje viskas aiškiau. Šalies krikštas yra reikšmingiausias paskutinio tūkstantmečio įvykis, be kurio negalėtume kalbėti apie Lietuvos priklausomybę Vakarų civilizacijai. Po Jėzaus nukryžiavimo ir Prisikėlimo jo sekėjai suformavo politiką pakeitusią dvasinio gyvenimo formą. Be savo prigimtimi apolitiškos krikščionybės neįsivaizduojamas politinis gyvenimas. Dar daugiau, be jos neįsivaizduojamas dabartinis maištas prieš jos sukurtą civilizaciją. Net krikščionybės nemėgstantys lietuviai toliau gyvena jos suformuotame pasaulyje.
Dabartinė lietuvių tauta ir valstybė yra krikščionybės, o tiksliau katalikybės, kūrinys. Senovės Graikijos ir Romos kultūrai nepriklausiusi Lietuva krikšto metu gavo tris viename – Atėnus, Romą ir Jeruzalę. Šią tautos įvedimo į Vakarų pasaulį misiją atliko Katalikų Bažnyčia. Ji pakeitė Lietuvos politinį gyvenimą, keisdama nepolitinių dalykų supratimą. Bažnyčia išmokė lietuvius mąstyti apie naują, gilesnę žmonių bendriją. Iki krikščionybės religija buvo tik viena iš visuomenės institucijų, panašiai kaip ją norima padaryti dabar. Krikščionybė atnešė visiškai nuo politikos nepriklausomos Dievo Karalystės supratimą. Bažnyčia kaip institucija negali išvengti sąlyčio su politika, tačiau reikalavimas mylėti savo artimą, įskaitant priešus, netelpa į politikos supratimą. Krikščionybė išmokė suprasti, kad žmogus negali mylėti visų, tik artimus. Už gražių politikų kalbų apie meilę partijai ar tautai visada rasime bėgimą nuo visuomenės.
Su krikščionybe į Lietuvą atėjo žmogiškam valdžios, pagyrų ir pripažinimo siekiui suvaržyti skirta nematoma institucija – sąžinė. Įsitvirtino nauja žmogaus gyvenimo prasmės samprata. Lietuviai mirdavo ir iki krikščionybės, tačiau tik su ja gavo naują mirties prasmės supratimą. Su krikščionybe Lietuvoje pasirodė vadinamasis vidinis arba dvasinis žmogus, artimo meilė, draudimas teisti kitus, nuodėmė ir jos atleidimas. Krikščionybė išmokė mažinti žmogaus kelyje pasitaikančias kančias, o prireikus jas oriai pakelti. Šios religijos tikslas nėra būti vadinamuoju įnašu į kultūrą, tačiau ją išėmus iš kultūros pastaroji pasidaro nesuprantama. Pagrindinė krikščionio drama vyksta ne kultūroje, o sieloje, laisvai formuojant gyvenimo istoriją. Per mažiau negu šimtą oponavimo krikščionybei metų jos priešininkai pasiekė įspūdingų rezultatų. Laimėjimais gali didžiuotis ne tik sovietiniai, bet ir dabartiniai ateistai. Kol kas niekas negali pralenkti sovietinės valdžios sprendimo Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje įkurti Ateizmo muziejų. Su juo konkuruoja nebent pokomunistiniai teisininkų eksperimentai su šeima.
Pokomunistiniai ateistai nenori turėti nieko bendro su sovietiniais komunistais, tačiau objektyviai jie yra to paties proceso dalis. Jeigu sovietmečiu buvo kalbama apie ateizmą, dabar tai vadinama sekuliarizacija. Pasikeitė žodžiai, tačiau procesas išliko. Tiek tada, tiek dabar gyvename naujos visuomenės ir naujo žmogaus statybos aikštelėje. Dviejų tūkstančių metų senumo katalikybė šio perdėto susižavėjimo pažanga kontekste negali netrukdyti. Vakar vienas kitą aukojome komunizmo, dabar demokratijos statybai. Demokratija yra geras dalykas, tačiau reikia mąstyti apie meilės jai ypatybes ir jos nestatyti kaip komunizmo. Jaunieji demokratijos statytojai net nesusimąsto apie savo panašumą į komjaunuolius.
Pokomunistiniai ateistai nenori turėti nieko bendro su sovietiniais komunistais, tačiau objektyviai jie yra to paties proceso dalis. Jeigu sovietmečiu buvo kalbama apie ateizmą, dabar tai vadinama sekuliarizacija. Pasikeitė žodžiai, tačiau procesas išliko.
Šiandien norima pašalinti Katalikų Bažnyčios tarpininkavimą ir krikščionis paversti savo pačių kunigais. Tai įgyvendinus, politinė valdžia išstumtų dvasinę valdžią. Nesusimąstome kokiame pavojingame kelyje stovime. Savo prasmės netenka garsusis „kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. Nevyriausybinės organizacijos net norėdamos negali atlikti dvasinio autoriteto vaidmens. Žiniasklaida turi problemų su Tiesos Dvasia ir įžengė į epochą „po tiesos“. Mokiniai girdi apie šunkeliais nuvesti galinčią žmogaus ištikimybę sau. Universitetai tapo funkcinio mąstymo vietomis be dvasinės misijos. Menininkai nebegali sukurti kūrinio, nes visi įprato matyti ne jį, o kalbėti apie menininkus. Šalies užsienio politika pompastiškai vadinama „vertybine“, nors akivaizdu, kad net pikčiausi nusikaltėliai turi savo vertybes.
Vyksta tokia greita dvasinė revoliucija, kad net patys jos kūrėjai nesusigaudo permainose. Kartojasi sovietinių ateistų sukurti prieštaravimai. Sovietiniuose universitetuose buvo dėstoma „mokslinio ateizmo“ disciplina. Sunku sugalvoti kokį nors keistesnį pseudomokslą. Studentai klausė paskaitas apie tai, kas jų dėstytojų nuomone neegzistuoja. Kitais žodžiais, tai buvo mokslas apie jo kūrėjų nuomone neegzistuojantį Dievą, t.y. mokslas apie nieką. Šiandien susiduriame su nauja šio pseudomokslo versija. Panašiai kaip mokslinio ateizmo kūrėjai sukūrė keistą mokslą apie Dievo nebuvimą, dabar kuriamas mokslas apie skirtumo tarp vyro ir moters nebuvimą. Jeigu Dievo nėra, tai kam įrodinėti jo nebuvimą? Lygiai tas pat su dabartiniais lyčių svarstymais. Jeigu nėra skirtumo tarp lyčių, kam įrodinėti jo nebuvimą?
Panašiai kaip mokslinio ateizmo kūrėjai sukūrė keistą mokslą apie Dievo nebuvimą, dabar kuriamas mokslas apie skirtumo tarp vyro ir moters nebuvimą.
Šiandien samprotaujama apie žmogaus prigimtines teises, tačiau neliko prigimties supratimo. Tai dar vienas maišto prieš krikščionybę nenuoseklumas. Jeigu dabar kas nors įsivaizduoja esąs vabalas, mes verčiami gerbti jo vaizduotę, o ne prigimtį. Pastaroji tapo lyg pasakų ragana. Garsusis Kaligulos pažadas savo arklį padaryti konsulu šiandien yra arti įgyvendinimo. Tai tarp kitų dalykų rodo išpopuliarėjusi „socialinės lyties“ sąvoka. Jos kūrėjų nuomone, žmogaus lytis yra ne prigimtis, o socialinis konstruktas, pramanas ir fantazija. Tai rodo jos panašumą į Kaligulos arklį. Žirgui taip pat neįprasta būti senato nariu, ir, galima sakyti, prieštarauja jo prigimčiai. Tik atsisakius prigimties supratimo net arklį galima padaryti senatoriumi.
Liberalioji demokratija siūlo visuomenę, pagrįstą principu „žmogus žmogui yra žmogus“. Apaštalo Pauliaus žodžiai „nebėra nei žydo, nei graiko, nei vergo, nei laisvojo, nei vyro, nei moters“ privesti iki absurdo. Dabar jau neturi likti skirtumo ne tik tarp tautų, lyčių ir socialinės padėties, bet privalo būti panaikinti skirtumai tarp civilizacijų, kultūrų, religijų, suaugusiųjų ir vaikų, vietinių gyventojų ir atvykėlių, žmonių ir gyvūnų. Apaštalas Paulius tikrai nesitikėjo tokio radikalaus savo vieno laiško minties išvystymo. Galutiniu lygybės įgyvendinimo tikslu tampa aritmetinė lygybė, kai visi kaip vienetai pasidaro lygūs vienas kitam. Tačiau tai ir vėl sukuria nenuoseklumą. Visi turi būti lygūs, bet kartu privalo būti pripažintas visų išskirtinumas. Niekas nežino, kaip tai suderinti, nes skirtingi niekada nebūna lygūs.
Dabartiniai krikščionybės kritikai nesupranta tikrojo savo priklausomybės nuo šios religijos masto. Dabartinio Vakarų mokslo nebūtų be krikščioniškos nematomos pasaulio sampratos. Dar stipriau ji pakeitė politikos supratimą. Formuodama dvasios tvarką, ji įtvirtino visuomenės supratimą. Šalia graikams ir romėnams pažįstamo žmogaus miesto atsirado Dievo miestas. Jėzus sutiko būti vadinamas karaliumi, tačiau pridūrė, kad jo karalystė ne šio pasaulio. Ši krikščioniška mintis apie Dievo karalystę toliau valdo dabartinę Lietuvos politiką. Tiek liberalams, tiek kitų politinių ideologijų išpažintojams matomas pasaulis yra žemesnio statuso už nematomą. Tiek vieni, tiek kiti gyvena geresnio pasaulio laukimu, nors to ir nesieja su Dievu.
Visų politinių ideologijų atstovai šiandien toliau gyvena krikščionybės palikimu. Komunistai ir liberalai jaučiasi turį savo apreiškimus, tikėjimo išpažinimus ir tiesos įkūnijimus. Žemiškasis pasaulis jiems atrodo netobulas, neleistinai atsilikęs ir reikalaujantis radikalaus atsinaujinimo. Nuolatos kritikuodami krikščionių nematomo pasaulio idėją, krikščionybės kritikai įvedė daugybę naujų pramanų. Vietoj šviesaus komunizmo idėjos dabar veikia žmogaus tapimo bekūniu angelu idėja. Vyras gali tapti moterimi, moteris gali būti vyru, ir kūnas yra tik atsilikėlių pramanas. Nei viena iš religijų neturėjo tiek daug fikcijų, kaip dabartinė politika.
Nuolatos kritikuodami krikščionių nematomo pasaulio idėją, krikščionybės kritikai įvedė daugybę naujų pramanų. Vietoj šviesaus komunizmo idėjos dabar veikia žmogaus tapimo bekūniu angelu idėja. Vyras gali tapti moterimi, moteris gali būti vyru, ir kūnas yra tik atsilikėlių pramanas.
Dabartiniai krikščionybės kritikai yra pusiau krikščioniškos erezijos išpažintojai. Pusiau, nes tik dalinai remiasi į krikščionybę. Pašalinus Dievą, politika virto sapnų įgyvendinimu. Bet kuria kaina norima paneigti tai, kas žmonėms atrodo savaime suprantama. Tai daroma remiantis iš krikščionybės pasiskolinta kito – anapusinio ir geresnio – pasaulio samprata. Kito pasaulio ilgesys pasidarė toks stiprus, kad šis pasaulis paverstas nesibaigiančių eksperimentų objektu. Dejuojama dėl gamtos nualinimo, tačiau nematomas vis didėjantis sielos nualinimas. Kalbama apie nesėkmę patiriančią gamtos ekologiją, tačiau užmirštama sielos ekologija.
Kunigai, vienuoliai ir atsiskyrėliai buvo ypatingo, Dievui atsidavusio, gyvenimo būdo saugotojai. Dabartiniai Vakarų visuomenių piliečiai vis mažiau nori ką nors išsaugoti ir vis labiau mėgaujasi griovimu. Pažvelgus į istoriją, Katalikų Bažnyčia dažnai susitaikydavo su socialine nelygybe, tačiau palyginus su ja, dabartiniai politikai linkę į milžiniškus kompromisus su ja. Šalis turi didelių problemų su sveikatos apsauga, nekalbant apie švietimą, tačiau ne jų sprendimui metamos jėgos. Labiau vilioja kultūriniai karai su katalikais. Lengva nuo mokyklos sienos nuplėšti krikščionišką kryžių, bet daug sunkiau sukurti už jo buvusio dvasingumo atitikmenį. Literatūros ir meno pamokos bejėgės pasiūlyti religinio dvasingumo analogą. Pati mintis poeziją ir menus padaryti dvasinės pastoracijos įrankiu nusižiūrėta iš krikščionybės.
Niekas savo akimis nematė Dievo ir kartu niekas nematė Lietuvos konstitucijos preambulėje minimos tautos. Be iš krikščionybės pasiskolintos Viešpaties idėjos negalėtume kalbėti apie tautos suverenitetą. Katalikiškas tikėjimas lietuvius išmokė suprasti, kaip galima tikėti tauta. Katalikybę su savimi turėję moderniosios Lietuvos kūrėjai stipriai skiriasi nuo dabar jos neturinčiųjų. Nemažiau svarbi yra ir iš krikščionybės pasiskolinta asmens idėja. Apaštalas Paulius sakė, kad tik Dievas pažįsta vidinį žmogų. Ši krikščioniška idėja tapo moderniojo Vakarų individualizmo pagrindu. Liberalai iš vidinio žmogaus idėjos sukūrė modernųjį individualizmą. Tai krikščioniškos asmens sampratos nususinimas, nes individais gali būti ir gyvūnai. Ne laisvamaniai, o apaštalas Paulius lietuvius išmokė suprasti žmogaus pašaukimą būti laisvu. Katalikų Bažnyčia Pauliaus laisvės supratimą apsaugojo nuo rusiškos Bizantijos.
Ne laisvamaniai, o apaštalas Paulius lietuvius išmokė suprasti žmogaus pašaukimą būti laisvu. Katalikų Bažnyčia Pauliaus laisvės supratimą apsaugojo nuo rusiškos Bizantijos.
Susidaro įspūdis, kad Dievo patraukimas į šalį sukuria daugiau politinių problemų, negu jų išsprendžia. Panašiai kaip kiekvienas žmogus turi mokėti į save pažvelgti iš šalies, visuomenei reikalinga Dievo perspektyva. Būtent ją Lietuvoje įtvirtino katalikybė. Praradę dieviškąją distanciją gyvenimo atžvilgiu, paskęstame nesibaigiančiuose ginčuose ir nesutarimuose. Krikščioniškas tikėjimas rodo, kad paklusdami politinei tvarkai, piliečiai turi paklusti ne tik jai. Už kasdienių politinių sutarimų ir nesutarimų turi būti kažkas žymiai daugiau. Politinis gyvenimas nesusiveda vien tik į demokratinių rinkimų balsų skaičiavimą. Politika nėra aritmetika, nes už jos stovi sudėtinga ir paini žmogaus prigimtis. Matant dabartinius eksperimentus su ja, demokratiją galima vadinti vis labiau savęs nesuprantančia politine santvarka. Ten, kur viskas laikina ir reliatyvu, neįmanoma įrodyti jokios santvarkos pranašumo.
Krikščionys visada kam nors trukdė, ir tai jiems yra įprastas dalykas. Jiems dažnai priekaištaujama dėl kryžiaus žygių, inkvizicijos, dvasininkų ydų ir pasitaikančio moralinio pakrikimo. Tikrai būtų daug geriau, jeigu to nebūtų. Tačiau nemažiau svarbus yra kitas atminties praradimo aspektas. Dabartiniai krikščionybės kritikai vis labiau praranda savo intelektualinių šaknų supratimą. Jie gyvena krikščionybės sukurtame pasaulyje, tačiau to nebesuvokia, ir todėl jiems pradeda trukdyti jų dvasios formuotoja. Išnaudoję dvasinius krikščionybės resursus, jie neturi savo pačių resursų. Krikščionybė gali trukdyti, tačiau net trukdydama ji toliau lieka mūsų dvasios ugdytoja. Net didžiausi jos kritikai gyvena naudodamiesi jos sukauptu kapitalu, kuris nėra begalinis. Vieną dieną gali paaiškėti, kad mes jį iššvaistėme, ir tikėdami esantys pažangiausi pasaulyje nebenorime ir nebemokame jame gyventi.
Sunku atpažinti krikščionį gatvėje, o kartais net ir bažnyčioje, nes jis yra vidinis žmogus. Kaip krikščionybė gali trukdyti tiems, kurie su ja nesusiduria sieloje? Ji trukdo turintiems minėtą sovietinį Dievo nebuvimo pažinimą ir bandantiems sukurti naują žmogų. Atrodė, žlugus Sovietų Sąjungai tai pasibaigs, tačiau kito pasaulio statyba niekaip nesibaigia. Toliau nenorima suprasti, kad didžiausias ir neįveikiamas žmogaus priešas yra jis pats. Anksčiau tautą buvo norima išvaduoti nuo nedorybių, t.y. nuodėmės, dabar lieka tik politiniai tikslai. Krikščionybė, ir ypač katalikybė, šiame iki bukumo supaprastintame pasaulyje negali netrukdyti. Būtų blogai, jeigu ji netrukdytų. Katalikų prisitaikymas prie kultūros nėra beribis. Norėdama patikti net sąmoningai kelią į ją ardantiems, Katalikų Bažnyčia gali pavirsti prisitaikėle. Kai universitetai pradėjo stovėti ne visuomenės priekyje, o jai pataikauti, žuvo jų autoritetas.
