Rusijos ir jos režimo šalininkų retorikoje dažni teiginiai, kad šis režimas tautinę valstybę gina nuo globalizmo, o krikščioniškąją civilizaciją – nuo bedvasio, vartotojiško ir ištvirkėliško liberalizmo.
Pirmiausia kyla klausimas, kodėl gynyba vyksta svetimose šalyse ir prievartos būdu. Regint, kieno teritorijoje vyksta kova, atsakymas į tai, kas puola, o kas ginasi – akivaizdus. O kokios vertybės šioje kovoje atstovaujamos?
Žvelgiant už skambių šūkių ir rėksmingos simbolikos ir kalbant apie grynąją praktiką, visa krikščioniškoji vertybių sistema Rusijoje suvedama į vieną siaurutį aspektą – priešinimąsi LGBT partijai. Tuo šios šalies krikščioniškumas prasideda ir baigiasi.
Šių metų statistiniais duomenimis Rusija užima pirmą vietą pasaulyje tiek pagal skyrybas, tiek pagal abortų skaičių vienam gyventojui. Pats didysis šeimų gynėjas, šios šalies diktatorius, Vladimiras Putinas, yra išsiskyręs, gyvena su meiluže, tai visiems žinoma ir daugeliui – priimtina.
Pagal korupciją Rusija praėjusių metų duomenimis užėmė 29-ą vietą iš 205-ių. Palyginimui: Lietuva – tik 61-oje vietoje. Tiek žinių tiems, kurie šaukiasi tvirtos V. Putino rankos, kad pažabotų vagis.
Socialinė atskirtis Rusijoje taip pat viena didžiausių. Šių metų duomenimis minimali mėnesinė alga čia – apie 177 dolerius, palyginimui Dūmos nario atlyginimas pagal šio mėnesio valiutos kursą – 5824 doleriai. Skirtumas – beveik 33 kartai. Lietuvoje minimali alga – 730 eurų, Seimo nario alga praėjusiais metais – 3433 eurai, skirtumas – mažiau, kaip 5 kartai.
Akivaizdu, kad tokie krikščioniški imperatyvai kaip „Nevok“, „Nežudyk“, „Mylėk savo artimą“, pagarba santuokos institutui, gyvybei bet kurioje stadijoje, socialinis teisingumas, Rusijoje atstovaujami net mažiau, nei daugelyje Vakarų šalių.
Jei krikščioniškumu laikysime nominalų daugumos gyventojų religinį išpažinimą, tai daugelio rusų bedvasiškumo simboliu laikomos JAV net krikščioniškesnės. Jų prezidentu greičiau taps krikščionimi save laikantis translytis, nei konservatyvus ateistas. Ateizmas čia – didesnė stigma, nei moralinė yda.
Šalies krikščioniškumą rodo kasdienėje praktikoje ir visuomenės nuostatose įgyvendinami krikščioniškosios etikos principai. Krikščioniškos šalies pavyzdžiais gali būti Lenkija, Vengrija, pagaliau – Uganda, bet tik ne Rusija. Gali būti, kad daugelis šios šalies gyventojų tikrai tiki, kad atstovauja krikščioniškam pasauliui, bet praktika rodo ką kita.
Krikščioniškos šalies pavyzdžiais gali būti Lenkija, Vengrija, pagaliau – Uganda, bet tik ne Rusija.
Pagaliau, visos didesnės ir mažesnės nuodėmės nublanksta prieš dabar režimo vykdomą ir daugumos piliečių palaikomą brolžudišką karą. Dėl ko jis kilo? Tik dėl to, kad ilgą laiką broliška laikyta Ukraina sugalvojo gyventi atskirai nuo Rusijos ir draugauti su Vakarais. Rusija dabar – tarsi vyras smurtautojas, kurio žmona nutarė skirtis ir tuoktis su kitu, o jis ją už tai muša ir prievartauja vaikų akivaizdoje. Ar norės po to žmona gyventi su tokiu vyru? Ar galės?
Žudymas dėl ambicijų, siekiant pasisavinti svetimą, apima visą spektrą nuodėmių, nuo puikybės ir godumo iki žmonių gyvybių naikinimo. Tai – vienas baisiausių reiškinių per visą žmonijos istoriją.
Taigi, Rusija nėra krikščioniška valstybė. Juolab ji nėra tautinė. Tai – daugiatautė imperija, kurios aukomis tapo ir pajungtos tautos, ir titulinė tauta – patys rusai.
Istoriniuose rusų miestuose šeimininkauja ateiviai iš Azijos ir Kaukazo, o tam prieštaraujantys rusų tautininkai sodinami į kalėjimus arba tremiami iš savo tėvynės. Tad natūralu, kad pamindama tautinės valstybės principą savo viduje Rusija pažeidinėja jį ir svetur, o pirmiausiai – laisvo tautų apsisprendimo teisę. „Rusų pasaulio“ idėja išnaudojama instrumentiškai, imperijos plėtrai.
Rusija gali dėtis rusų gynėja svetur, tuo pat metu naikindama rusiškumą savo valdomose teritorijose. Nieko nuostabaus, kad patys rusų patriotai vis dažniau atskiria save nuo šios valstybės. Jie kalba apie istorinės Rusios atkūrimą, o dabartinę Rusiją laiko svetima. Kai kurie jų, beje, grumiasi už Ukrainą prieš Rusijos režimą.
Taigi, tie vakarietiški apžvalgininkai, kurie piešia Rusiją kaip nacionalistinę valstybę, tik stiprina mitą, naudingą tik pačios Rusijos imperializmui. Nacionalizmo šiame kare reiktų ieškoti kitoje pusėje, o būtent – Ukrainoje, ginančioje save kaip tautinę valstybę.
Ukrainiečiai šiandien – tokios valstybės pavyzdys visiems europiečiams. Jie gina tai, už ką grumiasi ir Europos Sąjungos šalių tautininkai. Skiriasi tik imperijos.
Bet kuri imperija yra tautų duobkasė ir pirmiausiai – savo titulinės tautos, jei tokia yra. Jei norime istorinių ar ideologinių analogijų, tai dabartinis Rusijos režimas labiau primena itališkąjį fašizmą, nei klasikinį nacionalizmą. Benitas Musolinis virš tautos ir žmogaus iškėlė valstybę, kurį įkūnijo autokratinis režimas. Tą patį daro ir V. Putinas.
Taigi, nei ontologiškai, nei aksiologiškai Rusiją vadinti krikščioniška ar tautine valstybe nėra jokio pagrindo. Tai – tokia pati bedvasė struktūra, kaip ir daugelis Vakarų šalių, su tuo pačiu moraliniu dekadansu ir multikultūrine sudėtimi, tik daug smurtingesnė, skurdesnė ir dar labiau korumpuota.
Išeitis mūsų regionui šio kaimyno akivaizdoje sutampa su sprendimu Vakarų imperializmo akivaizdoje. Tai – krikščioniškos etikos ir tautinio tapatumo skatinimas. Šalies su tvirtu tautiniu ir moraliniu stuburu, tvirtomis šeimomis ir bendruomenėmis, o pirmiausiai – laisvo piliečio orumu nei pavergsi, nei sunaikinsi. Ją galima trumpam pajungti, bet galiausiai ji vėl pakils ir išsikovos tai, kas jai teisėtai priklauso. To ir palinkėkime. Tegyvuoja Lietuva. Ir slava Ukraini.
