Mano bičiuliai klausia: kodėl laiką leidžiu keistose feisbuko grupėse: kopūstų tucytojų, ilganagių nuotakų, pomidorininkų, kodėl skaitau komentarus po straipsniais, nors iš anksto aišku, kad kokį 95 proc. komentuotojų seniai apleido sveikas protas. Stebisi: negi tau patinka nardyti po šitą proto ir sielos tamsumų pelkyną. Nepatinka. Bet būtina. Lygiai taip pat nemalonu medikams tirti šlapimo ar išmatų mėginius. Bet tai labai svarbu norint pateikti teisingą diagnozę.
Nes būtent ten, prisidengus tariamo anonimiškumo ir gerumo kaukėmis, trykšta verbalinės diarėjos fontanai. Ten tarpsta neišsenkamas, nepramušamas kvailumas, neveiklumas, nenoras pripažinti objektyvios tikrovės ir naivus tikėjimas, kad tuščioje bažnyčioje ugnies stulpas „išburs“ tikinčiųjų minią. Va taip. Stebuklingai. Be jokių pastangų.
Iš komentarų straipsniuose apie šių dienų katalikų Bažnyčios Lietuvoje problemas, aiškėja esminės mūsų tariamos bendruomenės žaizdos. Kodėl tariamos? Todėl, kad bendruomene ten net nekvepia.
Septyniasdešimt sovietinės okupacijos metų katalikiškos bendruomenės buvo sąmoningai žlugdomos. Apie kokį veikimą kartu galima kalbėti, jei norintis lankyti bažnyčią inteligentas turėjo apvažiuoti kas sekmadienį vis kitą bažnyčią, kad visa matanti draugiško liaudies kolektyvo akis neužpelenguotų? Kokia bendruomenė galėjo būti, jei žmonės, išėję iš bažnyčios, apsimesdavo vieni kitų nepažįstą… Ir Atgimimo metais ta pati bendruomenė tapo tūkstančių „atsivertimų“ liudininkais: tie, kurie prieš mėnesį skundė kolegas dėl lankymosi bažnyčioje, patys stvėrė nešti bažnytines vėliavas. Sutikite, tokio masinio Šventosios Dvasios veikimo sunku buvo tikėtis…
Kita problema yra tai, kad pradėjus įgyvendinti Vatikano II susirinkimo nuostatus, vienu didžiausių iššūkių postsovietinei visuomenei tapo palinkėti vieni kitiems ramybės. Ateiti į šv. Mišias ne kaip kunigo monospektaklio žiūrovui, o aktyviam pamaldų dalyviui – vis dar neįveikiama užduotis.
Išmokti dalyvauti šv. Mišiose… reikia dalyvauti. Sovietinis proginis katalikas, kuris tikėjimo pagrindų mokėsi vaikystėje po šv. Mišių vikaro rengtose pamokėlėse besirengiantiems Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimui, atitemptas už karšienės bobutės, pas kurią vasaroja, tokių pagrindų nei pats įgijo, nei vaikams įdiegė. Visas jo supratimas apie katalikybę yra pastrigęs… va tose vaikystės vasarose. Todėl ir norisi tos blizgios vaikystės romantikos: Jėzuliuko ant šieneliuko Kūčių vakarą, berželių gegužinėse-birželinėse pamaldose, kermošinių saldainių ir procesijos… Būtinai procesijos.
O ir puikybė neprideda vienybės bendruomenei, mat visada atsiranda entuziastingų tikinčiųjų, besididžiuojančių savo kuklumu. Kitaip sakant, aukštyn kojom verčiančių visa, kas neatitinka jų liaudiškos katalikybės sampratos. Kurių indėlis į bendruomenės gyvenimą skaičiuojamas nupintais vainikais. Neklausiant, ar tikrai jų reikia. Nes vainikus pinti lengva. Galvoti nereikia. Ir rezultatas, kas kad atlaidų dieną jau gerokai pavytęs, matyti. Matyti „grožis“ ir „indėlis“. Ir didžiuojasi kuklusis katalikas: va, pasižiūrėkit, kiek darbo įdėjau. Ale kai gražiai švieč… Kas, kad jau gerus trisdešimt metų Bažnyčiai nebereikia vainikų. Bet jie visą gyvenimą atiduos, kad tik nevyktų jokios permainos. Nes permainos verčia galvoti. Ir keistis. Atsisveikinti su vaikystės bažnytėlės įvaizdžiu.
Kas, kad jau gerus trisdešimt metų Bažnyčiai nebereikia vainikų. Bet jie visą gyvenimą atiduos, kad tik nevyktų jokios permainos. Nes permainos verčia galvoti. Ir keistis. Atsisveikinti su vaikystės bažnytėlės įvaizdžiu.
Keli, raštingesni, kažką netyčia nugirdę apie Šventąjį Raštą, mat kunigo pamokslas tai apie gyvenimą turi būt, o ne Dievo Žodžio aiškinimas, ima svaigti, kad kiekvienai aviai reikia personalinio ganytojo. Ir kad tikras klebonas dėl savo avių turi dešimtis kilometrų važiuoti už aštuonis eurus rinkliavos (o jei pritrūko benzino mašinai, matyt, eiti pėsčias). Tik Šventajame Rašte neparašyta, kad avys turi išsikalinėti iš savo ganytojo, iš serijos „Brisiau, Brisiau, sa sa sa, te supuvus kilbasa“. Juk taip reikia tų kalėdojimų, kad kunigas, kaip šuniukas ar katinas atsistotų ant užpakalinių kojyčių, maldingai sudėjęs priekines, kad išmaldautų tuos 30-50 pinigų. Juk kunigas turi bendrauti su savo avimis, kurioms to bendravimo nė nereikia. Kurios apie kunigą prie pietų stalo sudaro trijų metrų erdvės spindulį. Bet kunigo reikia. Kiekvienam po vieną. Kam? Kad būtų…
Ir bažnyčių reikia 8 babytėms. Kad būtų. Kad būtų kur vainikus nupint. Kad būtų kur prasukt europinius paveldosaugos projektus. Ir po penkerių metų pakabinti spynas. Jie nesuvokia esminių dalykų: išlaikyti Bažnyčią kainuoja. Kainuoja konkrečias sumas už elektrą, šiukšlių mokestį, už šildymą, valymą, stogų lopymą. Kainuoja ir Mišių vynas, ir Ostija, ir komunikantai. Ir kuras į tą 25 km nuo klebonijos nutolusią bažnyčią nuvažiuot. Dėl 8 babyčių. Ir valgyti kunigui reikia, ir mašiną remontuoti, ir sutaną ar arnotą katkartėm nusipirkti. Kažką paduoti vargonininkui, pagaliau bažnyčios tvarkytojai nupirkti kasmet bent po naują šluotą ir kibirą. Ar tos 8 babytės vis dar įsivaizduoja, kad jos gali tuos kaštus padengti? Apie tai negalvojama. Turi būti, ir viskas.
Su tuo susijusi kita skaudi bėda: siaubinga nuostata „kaip radom, taip paliksim֧ׅ“. Nieko jūs nebepaliksit. Nes Bažnyčia, stovinti XX a. III dešimtmečio klumpėse, su vainikais ir calūnais, nebereikalinga. Mano karta bus paskutinė, kurią, galbūt, dar palaidos krikščioniškai. Nes jaunimas kategoriškai atsisako mokytis to, kas jiems neįdomu ir neaktualu. Jie nebeskaičiuos, ar išnešant babytės karstą kas nepaliko kokio žvakigalio ar gėlės žiedo. Jie nelauks, kol babytės kapas virs sudžiūvusio šieno kupeta. Jie nebesamdys katastrofiškų giedorių ir nebeužsakinės keturnedėlių šv. Mišių. Užaugo kita karta. Kuri žvengia iš vainikų, iš sovietmečių iš užuolaidų pasiūtų procesijų kamžų, iš juokingų liktorėlių, iš pasibaisėtinų senų apsiaustėlių ir veliumėlių. Už lango XXI a. O be tų kandžių suėstų senienų nieko nebepasiūlome.
Mano karta bus paskutinė, kurią, galbūt, dar palaidos krikščioniškai. Nes jaunimas kategoriškai atsisako mokytis to, kas jiems neįdomu ir neaktualu.
Nes tada reiktų galvoti. Reiktų sukti galvą, kad tikėjimas tai ne vainikų pynimas. Ne bukas šv. Pranciškaus Asyžiečio hagiografijos citavimas. Ne svaigimas apie piemenį kožnai aviai. Tai darbas, galvojimas, ko aš einu į bažnyčią. Tai ne bukas maldų murmėjimas, ne stereotipinė išpažintis: aprėkiau vyrą, iškeikiau uošvienę ir numyniau katinui uodegą. Tai klausimai sau pačiam. Kodėl aš taip elgiuosi. Kokios mano intencijos. Kodėl mano gyvenimas, mano santykis su Dievu, su savimi ir aplinkiniais yra toks? Kodėl aš būtent taip nusidedu, kaip ruošiuosi keistis? Va tada Bažnyčia tampa aktuali. Dievo žodis tampa ne atlaidų ir kaimų švenčių privaloma dalimi. O vaistais mano sielai.
Sielai reikia gyvojo Dievo, o ne vainikais apipintų koplytėlių. To vargo, skurdo ir nepritekliaus padiktuoto „grožio“, ne kičo ir ne banalybės. Ne ėjimų lengviausiu keliu. O galvojimo. Mąstymo. Suvokimo, kad vienos problemos kamavo 4 klases baigusį XX a. III dešimtmečio žmogų, ir kitokios šiandienę, postindustrinę visuomenę. Kad klausimai jau seniai kiti. Ir problemos kitos. Kad šiandien sielovadininkai dirba su poromis, kurios po dešimt metų gyvena nesusituokę, faktiškai atskirtos nuo sakramentinio gyvenimo. Kad apie 40 proc. sutuoktinių porų išsiskiria. Nekalbu apie tai, kad vaikai ir jaunimas faktiškai nemato krikščioniškojo gyvenimo pavyzdžio. Ir jau 15-16 metų išbando tas nuodėmes, kurios jų bobutėms-vainikų pynėjoms nė nesisapnavo. Kad norėdamas nenusidėti, šiandien žmogus privalo atlaikyti milžinišką visuomenės spaudimą. Kodiniu pavadinimu: gyvenimas mažytis, nėra čia ko varžytis.
kai komentaruose išvystu teiginius apie kaime gyvenančias dievobaimingas daugiavaikes šeimas, kyla paprastas klausimas: kada jūs kaimą paskutinį kartą matėte, mulkiai? Iš kur kaimuose jaunos šeimos? Ir dar katalikiškos?
Ir kai komentaruose išvystu teiginius apie kaime gyvenančias dievobaimingas daugiavaikes šeimas, kyla paprastas klausimas: kada jūs kaimą paskutinį kartą matėte, mulkiai? Iš kur kaimuose jaunos šeimos? Ir dar katalikiškos? Mielosios aštuonios N bažnytkaimio bobutės, priminkit man, kada jūs savo bažnyčioje matėte jauną katalikišką daugiavaikę šeimą? Ar tokia katalikiška šeima yra tokia pogrindininkė, kad net į šv. Mišias nevaikšto? Tai kokia ji tada katalikiška? Va tokia retorika yra puikus pavyzdys, kaip romantiškos vaikystės įsivaizdavimai tiesiogiai prieštarauja šiandienos aktualijoms. Kur išauginti vaiką yra iššūkis. Kur vėlinti motinystę spaudžia visa visuomenė. Kuri su milžinišku spaudimu aktyviai ir atkakliai diegia Bažnyčios draudžiamus gimstamumo kontrolės metodus. Kur vaiko gimimas seniai nelaikomas džiaugsmu, o tik problema: karjeros pertrauka, padidėjusiomis išlaidomis… Apie tai, o ne apie vainikus turi kalbėti šiandieniniai sielovadininkai.
O ar turi laiko kalbėti? Ar tai įdomu toms aštuonioms bobutėms? Ir talkininkų kalbėti nėra. Katalikiškoje žiniasklaidoje, ypač liberalesnėje, opiausios temos mandagiai apeinamos. O kaip gi kitaip, juk jas palietęs rizikuoji per sekundę būti pasmerktas. O tai, kas aprašoma, dvelkia tokia nykia beviltybe, kaip ir tie sudžiūvę vainikai. Kol kas dar bažnyčiose. O ne prie katalikybės Lietuvoje kapo. Jei nepasikeisime, dar penkeri metai, ir vykstant trečiajai po Nepriklausomybės socialinei transformacijai, neliks kaimo. Neliks tų aštuonių bobučių, kurių nebus kam pakeist. Nebebus kam pina vainikų ir vilktis iš užuolaidinio tiulio pasiūtų kamžų. Ant bažnyčių kabės spynos. Ar to norime?
Pokyčiai vyksta labai sparčiai… Ar galima kažką pakeisti, jei net būtinybės pokyčiams nematoma. Nupinsit dar daugiau vainikų? Parašysit dar vieną komentarą apie vieną ganytoją vienai aviai? O gal metas susimąstyt, mielosios vainikų pynėjos, ar jūsų pačių anūkai bent „Tėve mūsų“ moka. Arba „Viešpaties angelą“? Nes neužilgo jums jo prireiks… Ir užuot mokius visą pasaulį, derėtų paklausti, o kur sekmadienį šv. Mišių metu yra jūsų pačių vaikai ir anūkai…
