Velykų Tridienis nėra tik paprastas pasiruošimas Kristaus Prisikėlimo iškilmei. Viskas, kas vyksta nuo Didžiojo ket virtadienio iki Prisikėlimo sekmadienio, atveria išskirtinius įvykius išganymo, kiekvieno mūsų, išgelbėjimo iš nuodėmės ir blogio gniaužtų, istorijoje. Šios dienos yra viršūnė, tai tarsi šviesos šaltinis, nuskaidrinantis visus liturginius metus. Praleisti šias dienas būtų lygu save apiplėšti. Didįjį ketvirtadienį, paskutiniąją gavėnios dieną, kai dalyvaujame Eucharistijos ir kunigystės įsteigimo šventėje, atveriamos durys į šias mūsų tikėjimui svarbiausias metų dienas. Ši diena patvirtina mums, kad kiekvienas žmogus yra Dievui svarbesnis negu jis pats! Dievo Sūnus, mus stipriai mylėdamas, leidžiasi būti suimamas ir užmušamas, kad niekuomet nesuabejotume jo beribe meile. Dar prieš maldą Alyvų sode ir apaštalų pabėgimą įsteigia Eucharistiją. Dėl savo meilės išradingumo sugalvoja būdą pasilikti su mumis. Žino, kad pirmiausia išstatysime jį meilės iki mirties išbandymui, o vėliau jo ieškosime. Jis iki pasaulio pabaigos leisis mums būti atrandamas Eucharistijoje.
Žvilgsnis į praeitį. Pirmoji krikščionių rašytoja keliautoja Egerija, Šventąją Žemę lankiusi 381–384 m., dienoraštyje išsamiai aprašė Didžiosios savaitės apeigas, bažnyčias, maldas ir dalyvius Jeruzalėje. Čia gyvenę krikščionys jautriai išgyvendavo Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo minėjimus, kuriuos stengėsi susieti su tikrų įvykių vietomis. Ji pasakoja, kad ketvirtadienį yra laikomos dvejos Mišios: vienos Kankinių bazilikoje vidudienį, užbaigiant gavėnią, o antrosios – Kryžiaus papėdėje, Golgotos Kalno bazilikoje, minint Eucharistijos įsteigimą. Šv. Jeronimas (347–420) savo raštuose pamini, kad Didysis ketvirtadienis Romoje skirtas nusidėjėliams Susitaikinimo sakramentui priimti.
VII a. atsiranda vidudienį trečiosios šv. Mišios. Popiežius tądien Laterano bazilikoje švęsdavo „Viešpaties Vakarienės Mišias“, kurių metu šventindavo krizmos, ligonių ir katekumenų aliejus, o vakare kunigai aukodavo šv. Mišias Paskutinei Vakarienei paminėti, kuriose nėra Dievo Žodžio liturgijos, jos pradedamos iškart nuo aukojimo. Panašią tvarką mini ir Gelazijaus apeigynas V a. pab., kai pirmosios šv. Mišios aukojamos už nusidėjėlių susitaikinimą, antrosios – aliejų šventinimui ir trečiosios – Viešpaties Vakarienei paminėti. Pastaruoju metu popiežius plaudavo savo namų tarnams kojas. Tokia tvarka paplinta visoje Vakarų Bažnyčioje, tačiau aliejų šventinimo Mišios su kojų plovimo apeigomis buvo aukojamos tik vyskupų katedrose. 1556 m. popiežiui Pijui V uždraudus celebruoti šv. Mišias popietiniu laiku, Didįjį ketvirtadienį jos buvo aukojamos tik rytais ir tik vienos; po jų likusi diena buvo skiriama Švč. Sakramento adoracijai. 1955 m., keičiantis liturginei tvarkai, vėl buvo atkurta senųjų amžių tvarka: rytais katedrose vyskupas, apsuptas savo kunigų, aukoja aliejų šventinimo šv. Mišias, vakare bažnyčiose laikomos Paskutinės Vakarienės Mišios , minint Jėzaus vakarienę žydų Paschos metu.
Ką darysiu Didįjį ketvirtadienį? Ateisiu į mano vyskupijos katedroje aukojamas rytines šv. Mišias, kurių metu vyskupas šventina aliejus. Visus metus šie aliejai bus naudojami teikiant Krikšto, Sutvirtinimo, Kunigystės šventimų ir Ligonių sakramentus. Visus kunigus, susirinkusius melstis kartu su savo vyskupu, lydėsiu nuoširdžia malda, klausydamas, kaip jie atnaujina kunigystės pažadus. Šios šv. Mišios yra vyskupijos dvasininkų vienybės ir bendruomeniškumo ženklas. Vakare dalyvausiu Paskutinės Vakarienės Mišiose. Būtent šiandien, klausydamas skaitinių, įsivaizduosiu, kad Jėzus priklaupia prie manęs ir kiekvieno žmogaus, plaudamas kojas. Leisiu Viešpačiu prisiliesti prie skaudžių, dažnai intymių, o gal ir gėdingiausių, neretai „labai nešvarių“ mano gyvenimo akimirkų, mano neramios širdies. Pilnas dėkingumo Dievui už Eucharistiją ir Kunigystės dovanas, priimsiu Komuniją, leisiuosi būti perkeičiamas ir pripildytas dieviškos meilės, tiesos ir ramybės.
Apsilankęs bažnyčioje, švenčiamoje liturgijoje susidursi su nekasdieniais simboliais:
1. Nutilę varpai ir varpeliai – giedantGarbės himną, skambinama visais varpais, o jį baigus, nutils jų skambesys iki Velyknakčio. Girdėsime patarnautojus leidžiant mažiau malonų garsą – kleketuojant. Bažnyčia nutyla, nes žino, kad Kristus yra išduodamas ir įkalinamas.
2. Kojų plovimas – dar vadinamas lot. „mandatum“ (t. y. „įsakymas“: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte“, Jn 13, 34), primenantis Jėzaus kojų plovimą apaštalams. Parodo Viešpaties nusižeminimą ir norą tarnauti. Įprastai tai daroma dvylikai vyrų. Tačiau popiežiaus Pranciškaus pavyzdys rodo, kad tai nėra vienintelis scenarijus. Šventasis Tėvas pradėjo plauti kojas ir moterims, net musulmonams. Dievo kulto kongregacija leidžia vietos vyskupui pačiam tvarkyti taisykles šiuo klausimu.
3. Švč. Sakramento pernešimas į garbinimo altorių. Procesijoje giedamas šv. Tomos Akviniečio himnas Švč. Eucharistijos garbei. Pagal dabartinę Bažnyčios liturginę mintį, tai nėra nei Kristaus kapas, nei altorius, prieš kurį atliekama įprasta nuolatinė adoracija. Tai laikas „būti ir budėti įsitraukiant į velykinio slėpinio šventimą, persmelktą Paskutinės Vakarienės Mišių dvasia“ (br. L. Skroblas OSB).
4. Nudengtas altorius, išnešti kryžius, žvakės ir mišiolas – ženklas, simbolizuojantis vakarienės pabaigą, taip pat ir Jėzaus nuplėštus drabužius ir apleistumą.
5. Atidarytas ir tuščias tabernakulis – visa tai sukuria kančios nuotaiką, kreipiant mūsų akis į laukiantį mirties nuosprendžio Jėzų. Tai padeda mums prasmingiau pasiruošti Viešpaties Kančios pamaldoms, kurių metu pagerbiamas kryžius*.
