Mirus mums artimam žmogui skubame tvarkyti „žemiškų“ reikalų, t. y. kaip laidosime, kur laidosime ir kaip turėtų atrodyti pats atsisveikinimo procesas bei liturgija. Užduodame sau klausimą: kokie yra esminiai atsisveikinimo su mums artimu žmogumi momentai ir ar su pačiu palaidojimo faktu ta bendrystė, kurią turėjome kasdienybėje, nutrūksta?
Labai dažnai asmeniškai man iškildavo šio „atliekamo“ pamaldumo prasmingumo klausimas. Taip pat bendraujant su parapijiečiais nuolat girdėdavau: ką reiškia tam tikrų mirimo sukakčių, datų prisiminimas? Iškildavo klausimas: kokios maldos tradicijos svarbiausios ir iš kur jos kilusios? Jeigu jos ateina iš tolimų praeities laikų, galbūt gilios senovės, ką jos sako man, šiandieniniam modernistinės visuomenės žmogui? Kokia užprašomų šv. Mišių prasmė, ką jos duoda mirusiajam ir mums, besimeldžiantiems bei pasiliekantiems šioje žemiškoje piligrimystėje?
Visų pirma turime atsakyti į klausimą: kodėl reikia melstis už mirusius? Ir tik atsakę į šį klausimą, galėsime pereiti prie būdų analizės („metodų“, „tradicijos“) įvardindami prasmingiausias maldos už mirusiuosius formas.
Kas įvyksta su žmogumi jo mirties akimirką? Biblija mums primena apie žmogaus mirtingumo neišvengiamumą. Primeną faktą, kuris sudaro žmogiškosios prigimties esminį elementą – žmogus yra silpnas ir mirtingas, tačiau jam suteikta dovana dalyvauti Dievo amžinybėje. Kas yra žmogus? Žmogus yra Dievo kūrinys, esantis kūno ir dvasios vienybėje. Kaip filosofai sako, po mirties fakto mes jau nebegalime kalbėti apie žmogų, kaipo apie žmogų, nes jis praranda savosios prigimties esybę – buvimą kūno ir dvasios vienybėje.
Todėl apie mirusį kalbame sakydami: Jono, Aldonos dvasia (siela). Kūnas pagarbiai palaidojamas užkasant į žemę arba kremavus kūną urna patalpinama kolumbariume (arba kape), o dvasia tą pačią mirties akimirką keliauja į Dievo teismą. Tą akimirką duodama apyskaitą už visą žemišką gyvenimo kelionę. Kaip mus moko Katalikų Bažnyčios Katekizmas, žmogaus dvasia po Dievo teismo patenka į trejopą būseną: dangų, skaistyklą arba pragarą.
Į pragarą keliauja tokia dvasia, kuri aiškiai šiame gyvenime išreiškė savo norą gyventi be Dievo. Ir toks amžinas nuosprendis laukia ten – pragare. Būti be Dievo. Kaip J. Ratzingeris savo veikaluose yra sakęs: pragaro būsena yra tarsi stovėjimas prie veidrodžio tą pačią akimirką regint tobulą savo gyvenimo paveikslą ir faktinį paveikslą. O nuolatinė kančia kyla iš žinojimo, kad galėjai pasinaudoti ir pasiekti „gražiausią“ savo gyvenimo versiją, tačiau to nepadarei ir jau per vėlu ką nors pakeisti. Laukia nuolatinė kančia visą amžinybę. Būsena, kurios jau nebegalima pakeisti.
Į dangų keliauja tų teisiųjų dvasios, kuriems pavyko “tobulai” eiti Dievo nurodytu keliu ir kasdienybėje siekti šventumo. Tų žmonių dvasia, kurie kasdien, kiekvieną savo gyvenimo akimirką stengėsi gyventi pagal Dievo ir artimo meilės įstatymą.
Skaistyklos būsenoje atsiduria tų žmonių dvasia, kurie čia, žemėje, stengėsi, tačiau jiems galbūt nepavyko kiek tai įmanoma gyventi vykdant Dievo valią. Taip pat tie, kuriems ne visada sekėsi pildyti Dievo valią, o gal ir ne visada dėjo pakankamai pastangų, kad siektų šventumo… Jų laukia apsivalymo, nutyrinimo kelias , kurį vadiname skaistyklos būsena. Šių žmonių dvasios gyvena viltimi, kad pasibaigus “nutyrinimo laikui”, jos bus priimtos į dangaus malonės būseną. Tačiau čia slepiasi niuansas. Tokių žmonių sielos nebegali įtakoti savo amžinojo likimo. Jie yra reikalingi mūsų – gyvųjų – maldų, kuriomis mes galime padėti “greičiau” įveikti tą nutyrinimo ir apsivalymo laiką. Tam mes turime tris priemones: 1) atlaidų malonę; 2) šv. Mišių už mirusius aukojamą auką; 3) kasdienę maldą už mirusiuosius.
Atlaidus pagal Romos Katalikų Bažnyčios nustatytą tvarką galima pelnyti tam nustatytomis dienomis, kada išpildome įprastines sąlygas atlaidams gauti (atlaidai – atsiteisimo už nuodėmes “sutrumpinimas” arba galutinis nuteisinimas). T.y., kada būname atlikę išpažintį ir esame neprisirišę prie sunkių ir lengvų nuodėmių, dalyvaujame šv. Mišiose, priimame šv. Komuniją ir sukalbame maldas, nustatytas tiems konkretiems atlaidams gauti. Jeigu tai pavyksta įvykdyti tobulai – galime pelnyti visuotinius atlaidus, jeigu netobulai – gauname dalinius atlaidus, kuriuos galime paskirti vienam kuriam nors savo mirusiajam (šį procesą vadiname besimeldžiančiojo intencijos sužadinimu, t.y., aiškiu ir konkrečiu įvardinimu, kam skiriama ši malonės dovana).
Šv. Mišių už mirusius aukojamą auką dovanojame savo mirusiesiems kas kartą, kada užprašome šv. Mišias, kurių metų įvardinamas konkretus mirusysis arba konkretūs mirusieji, už kuriuos aukojama ši šv. Mišių auka. Prisimindami, kad šv. Mišios yra Kristaus atpirkimo aukos sudabartinimas nekruvinuoju būdu, t.y., jog ta auka dar kartą atnašaujama kiekvienose šv. Mišiose, suvokiame, jog konkrečiose šv. Mišiose prašoma, kad mūsų mirusiųjų sielos būtų atperkamos Jėzaus Kristaus atperkamuoju veiksmu, kurį Jo paliepimu kartojame kiekvieną kartą švęsdami eucharistinį susitikimą su Dievu – kuriančiu, atperkančiu, pašventinančiu.
Dvasiškai labiausiai nuopelningos yra šios maldos formos: atlaidai ir šv. Mišios. Tačiau neturėtume sumenkinti mūsų asmeninės kasdienės maldos už mirusius, kuri skirta ne tik prašyti išlaisvinimo iš skaistyklos būsenos, tačiau kuri taip pat padeda mums neprarasti bendrystės ir artumo su mūsų mirusiaisiais (įvairiausių maldų galime rasti liturginiame maldyne). Juk tikėjimo išpažinime kas kartą kartojame – tikiu gyvųjų ir mirusiųjų bendravimą! Kaip jis vyksta? Ogi būtent tą akimirką kada meldžiamės. Jie – iš amžinybės, o mes – čia! Susilieja mūsų širdys… Prašom to paties: Dievo artumo amžinybėje ir kasdieniame gyvenime. Tas pats širdžių plakimas. Tas pats troškimas.
šv. Mišiose prašoma, kad mūsų mirusiųjų sielos būtų atperkamos Jėzaus Kristaus atperkamuoju veiksmu, kurį Jo paliepimu kartojame kiekvieną kartą švęsdami eucharistinį susitikimą su Dievu – kuriančiu, atperkančiu, pašventinančiu.
Kada mes savo artimiesiems išprašysime dangaus malonės, jie jau galės melsti už mus, prašydami mums, gyviesiems, reikalingų Dievo malonių. Tikriausiai, jeigu už mirusius nesimeldžiame, jie tai suvokia kaip meilės stoką. Užmiršome. Jie mums nebesvarbūs. Kaip liaudyje sakoma – kada dingo iš akių, dingo ir iš širdies… Reikia manyti, jog tokia būsena žeidžia mūsų santykį su mirusiaisiais ir, žinoma, nepadedame sumažinti jų atsiteisimo skaistykloje laiko.
Trokšdami gėrio savo mirusiesiems nuo pat pirmųjų amžių krikščionys melsdavosi šv. Mišiose ir šią eucharistinę maldą už mirusiuosius mes suvokiame kaip Bažnyčios tradicijos lobyną, kuris per amžius lydi katalikus ir padeda artintis prie Dievo bei gyventi jo malonėje.
Ką sako Bažnyčios tradicija?
Tą akimirką, kada krikščionių bendruomenė susirenka artimesnei bendrystei su Viešpačiu, ji maldos metu prašo, kad galėtų turėti galimybę gyventi bendrystėje taip pat su savo mirusiais artimaisiais. Iš tiesų, liturgijoje patiriamas būsimas ir laukiamas amžinasis gyvenimas, tarsi būtume dangiškojoje Jeruzalėje, Viešpaties, šventųjų ir visų Dievo per krikštą ar troškimo krikštą suvienytų žmonių akivaizdoje. Liturgijoje laukiame bendrystės, kuri bus pilna, kai Dievas bus viskas visame kame. Būtent todėl labai gražu ir tikslinga prisiminti velionį šv. Mišiose.
Liaudiškasis pamaldumas vystėsi „užfiksuodamas“ momentus, kuriuos laikė reikšmingais meldžiantis už mirusiuosius šv. Mišių metu. Paprastai mirusieji prisimenami praėjus 9 dienoms ir 30 dienų po mirties ar laidotuvių šv. Mišių. Šie laikotarpiai taip pat labai svarbūs gedint savo mirusiųjų artimųjų, norint „išgedėti“. Laidotuvių metu paprastai mus supa daug žmonių, kurie gedi mirusiojo ir padeda mums organizuoti laidotuves. Tačiau po laidotuvių visi grįžta į savo darbus ir šeima dažnai jaučiasi vieniša, pasimetusi ir tuščia. Susirinkti bendrai maldai po 9 dienų – tarsi pasakymas, kad mes niekur nedingome, kad velionis nėra užmirštas. Susitikimas po 30 dienų šv. Mišiose suteikia galimybę įsitikinti, kaip sekasi labiausiai su gedėjimu susijusiems žmonėms: tai laikas pasiteirauti, ar ko nors reikia ir ar žmogus/žmonės randa naują pusiausvyrą.
Yra šeimų, kurios iki pirmųjų mirties metinių susirenka mirusiojo prisiminti šv. Mišiose kas mėnesį. Žinoma, po mirties metinių teisinga prisiminti mirusįjį kartą per metus mirties metinių dieną, gimimo dangui dieną. Toks maldingumas padeda išlaikyti dėkingumo jausmą tiems, kurie buvo anksčiau už mus.
Šv. Mišios 9 dieną (devintinės) ir 30 dieną (trisdešimtinės) po žmogaus mirties
Kaip jau minėjome, ne visos žmonių sielos iš karto po mirties keliauja į dangų. Be galo svarbu melsti, kad amžinybėje mano mirusysis galėtų regėti Dievo veidą ir būti laimingas (pgl. Žyd 12, 14). Iš kur pas mus atsirado tradicija susirinkti šv. Mišioms 9 dieną po mirties?
Pirmykštėje krikščionių bendruomenėje žmogus dažniausiai buvo laidojamas savo mirties dieną. Buvo tradicija melstis už mirusįjį trečiąją dieną po mirties, taip išreiškiant viltį, kad ir mirusiojo kūnas bus prikeltas amžinajam gyvenimui laikų pabaigoje ir septintąją dieną po mirties, prisimenant, kad Dievas septintąją dieną po pasaulio sukūrimo ilsėjosi. O čia dabar ilsėsis mūsų brolio ar sesers kūnas.
Mes čia susirenkame prašydami amžinojo poilsio iškeliavusiajam. Dar IV amžiuje šventasis Ambroziejus laidodamas savo brolį sakė: „Dabar grįžkime prie kapo septintą dieną, kuris yra būsimo poilsio simbolis.“ Iš čia kilo ir devintinių ir trisdešimtinių tradicija. Trečią dieną krikščionys melsdavosi už mirusiuosius ją tapatindami su Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių trečiąją dieną po mirties, o septintąją dieną – švęsdavo kaip Viešpaties dieną – sekmadienį. Sekma-diena buvimo su Viešpačiu.
Jau daug vėlesniais laikais įvairiose valstybėse šios tradicijos transformavosi į mūsų mentalitetui ir kultūrinei aplinkai artimesnes mirusiųjų prisiminimo formas, kurias vadiname liaudiškuoju pamaldumu, turinčiu gilias Bažnytines tradicijas. Lietuvoje dažniausiai žmogus laidojamas trečiąją dieną po mirties – kuri mums tampa simboliniu susivienijimu su Kristaus prisikėlimu iš numirusiųjų trečiąją dieną. Na, o po laidotuvių skaičiuojama septintoji – Viešpaties diena, kuri pagal kalendorių yra 9 kalendorinė diena po mirties.
Taip kaip buvo buriamasi trečiąją ir devintąją dieną po mirties, taip šiandieniniai žmonės buriasi 9 ir 30 dienomis atminti savo mirusiųjų.
Žinoma, būna įvairiai su dienų skaičiavimu, įvairios gyvenimo aplinkybės ir reali galimybė ateiti į šv. Mišias įvairuoja. Tad tikrai nieko tokio, jeigu paslenkame šias dienas į vieną ar kitą pusę. Svarbu, kad prisimename, svarbu, kad meldžiamės.
Ar būtina užrašyti mirusiųjų vardus pas kunigą per šv. Mišias kad perskaitytų? Bažnyčia moko, kad kiekvienos šv. Mišios yra visų pirma visuotinė Jėzaus Kristaus auka už visus ir visiems laikams. Tačiau jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių būta tradicijos ant diptichų – specialių lentelių užrašyti savo mirusiųjų vardus, už kuriuos prašai maldos jiems linkėdamas Dievo gailestingumo. Visa bendruomenė noriai, o kartu ir su įsipareigojimu už tuos asmenis meldžiasi. Kunigas perskaito užrašytus artimųjų vardus ir paragina visą bendruomenę melstis už juos. Iš to matyti, kad nuo seno Eucharistijos šventimas buvo tas įvykis, kurio dėka buvo prisimenami broliai ir seserys kaip tikrai esantys, kurie neabejotinai buvo suvienyti į bendruomenę šventųjų bendrystės galia. Garsiai juos įvardijus, jie tampa esantys „čia“ ir gyvais bendruomenės veikime.
Už kokį asmenį galima užprašyti laidotuvių ir kitų minėjimų šv. Mišias?
Dėl šv. Mišių laidotuvių proga visada rekomenduotina pasitarti su savo parapijos klebonu ar kunigu. Paprastai šios šv. Mišios aukojamos už pakrikštytąjį asmenį. Kaip elgtis, jeigu žmogus buvo krikštytas, o jo vaikai netiki Dievu? Tokiu atveju reiktų išlaikyti pagarbą pakrikštytajam ir išpildyti visa, kas yra būdinga jo priklausymo bendruomenės atsisveikinimo liturgijai.
Taigi, jeigu nesu tikintis – reiktų palaidoti žmogų pagal jo religinius įsitikinimus, pilnai paminint ir pakviečiant jį pažinojusius maldai. Tokiu būdu bus išlaikoma derama pagarba mirusiesiems ir jų įsitikinimams. Nes kiekvienas, kuris per krikštą tapo bendruomenės nariu, turi teisę ir po mirties būti palydėtas į amžinybę taip, kaip jo bendruomenei tai yra būdinga.
