Būna geras kinas, blogas kinas ir būna ideologizuotas šlamštas. Pastarojo pobūdžio yra filmas Barbė.
Filmas apie lėlę į kino teatrus gausiausiai vilioja paaugles mergaites. Joms peršama žinia, kuri trukdys gyventi laimingai: realiame pasaulyje moterys yra patriarchato engiamos aukos, o vyrai – arba moteris engiantys apgailėtini kvailiai, arba gėjai. Filmo moralas ne tas, kokio galėtume tikėtis, kad vyrai ir moterys turėtų pradėti gerbti vieni kitus, sutarti ir kurti darnius santykius. Filmo moralas sako, kad vyrai ir moterys turi vieni kitus ignoruoti ir gyventi atskirai.
Filmas Barbė nėra išskirtinis dabartinio kino kontekste. Jame tiesiog maksimali koncentracijato paties wokeizmo, kuris pastaruoju metu skalauja žmonijos smegenis ir rengia dirvą destruktyviai woke politikai. Pavadinimas woke (pabudę) nurodo tariamą pabudimą iš abejingumo, praregėjimą, pamatant pasaulyje išsikerojusį socialinį neteisingumą. Prabudusieji manosi supratę problemas, prieš kurias kiti žmonės tiesiog užsimerkia ar nukreipia žvilgsnį.
O problemų… kur tik pasisuksi. Vakarų religines ir kultūrines tradicijas wokeistai laiko patriarchato sukurtomis išnaudojimo sistemomis, o šeimą – moterų priespaudos ir smurto vieta. Todėl visa tai reikia žingsnis po žingsnio sugriauti. Kad eitųsi lengviau, formuojama aukos kultūra (angl. victimhood culture), kai asmenų grupės skatinamos jaustis engiamomis aukomis: moterys, homoseksualūs asmenys, translyčiai, juodaodžiai… Aukos raginamos kovoti prieš savo engėjus, siekiant grupinių teisių, privilegijų ir galios pozicijų. Į kovas įsitraukia įvairios organizacijos, institucijos, universitetai, politikai, medijos ir desperatiškai savo kaltę siekiantys išpirkti engėjai.
Toks supaprastintas pasaulio vaizdas ypač lengvai pagauna idealistinį jaunimą, kuris nuoširdžiai siekia gelbėti pasaulį ir vaduoti iš priespaudos pažemintus ir nuskriaustus. Tačiau kartu jis skatina pavydą ir kerštą „engėjams“ bei pyktį dar „neprabudusiems“. Užuojauta vieniems nejučia perauga į neapykantą kitiems. Tai vis labiau gilina susipriešinimą, vis labiau skaldo visuomenę ir stumia socialinio chaoso link.
Galbūt vakariečiams susigaudyti sunkiau, bet sovietinę okupaciją patyrusioje Lietuvoje lengva atpažinti, kad šalia košės nuo realybės nutrūkusių idėjų wokeizmas remiasi ir marksistine klasių kovos tarp išnaudotojų ir engiamųjų idėja. Naujojoje klasių kovoje proletariatą ir buržua pakeitė aukos ir engėjai, surūšiuoti pagal rasės, biologinės lyties, seksualinės orientacijos ir socialinės lyties tapatybės požymius.
Toks supaprastintas pasaulio vaizdas ypač lengvai pagauna idealistinį jaunimą, kuris nuoširdžiai siekia gelbėti pasaulį ir vaduoti iš priespaudos pažemintus ir nuskriaustus.
Ta pačia idėja grįstos visos Laisvės partijos (ir tiesa sakant, visos dabartinės valdančiosios daugumos) „vertybinės“ iniciatyvos. Štai pavyzdžiui, Lietuvai brukamos Stambulo konvencijos preambulėje rašoma: „…smurtas prieš moteris yra istoriškai susiklosčiusių nelygių vyrų ir moterų galios santykių išraiška, kuri lėmė vyrų dominavimą moterų atžvilgiu bei moterų diskriminavimą ir užkirto kelią visavertei moterų pažangai”. Konvencija ne tik viktimizuoja moteris ir skelbia, kad jos yra „atsilikusios“ vyrų atžvilgiu, bet eina dar toliau: teigia, kad smurtas vyksta tarp lyčių ir dėl lyties, o esminiu lytį apibrėžiančiu požymiu laiko socialinę lytį (gender) arba lyties tapatybę (gender identity).
Kol Stambulo konvencija dar neratifikuota, Lietuvos teisėje reguliuojant šeimos ir kitus visuomeninius santykius, svarbi tik biologinė asmens lytis. Tačiau Lygių galimybių kontrolierė B. Sabatauskaitė jau skelbia mums woke tikėjimo išpažinimą. Neseniai ji davė atkirtį nuo nekvestionuotinų dogmų nukrypusiam V. Baumilai. Savo feisbuko paskyroje dainininkas ironiškai pasipiktino tuo, kad lytį „pasikeitęs“ vyras Olandijoje laimėjo moterų grožio (ne proto ar talentų) konkursą. Kontrolierė pareiškė: „Translytė moteris yra moteris! (tiesą pasakius būdvardis „translytė” čia yra visiškai nebūtinas)“. Neaišku, kokiu galiojančiu teisės aktu B. Sabatauskaitė remiasi skelbdama tokią visiems privalomą nuomonę, bet kas gi yra Lietuvos Konstitucija ir įstatymai, lyginant su išganingąja woke religija?
Perskaičius kontrolierės pareiškimą, norisi paklausti: Jūs tikinate, kad „translytė moteris yra moteris“, bet pirmiausia atsakykite į klausimą, o kas gi yra moteris? Jūsų bendraminčiams tai žiauriai sunkiai sekasi.
Nors nebeaišku, kas yra moteris, žinome, kad „translytė moteris“ – tai biologinis vyras, kurio lyties tapatybė yra moteris, t.y. jis laiko save moterimi ir stengiasi (bet nebūtinai) atrodyti kaip moteris. Trumpai tariant, jei jis pats save laiko moterimi, tai anot kontrolierės, ir mes visi privalome vyrą laikyti moterimi. Eretiška galvoti ar kalbėti kitaip, nes pridarysime daug žalos – kontrolierė vardina procentus, kiek kokios diskriminacijos patiria translyčiai žmonės.
B. Sabatauskaitė nesupranta, kad didžiausia žala kyla būtent dėl jos pačios kartu su bendraminčiais politikoje, kine, popkultūroje ir kituose informaciniuose kanaluose skleidžiamo melo, kad žmogus gali būti tuo, kuo nėra; kad nuo gimimo esi auka, o dėl to kalta abstrakti patriarchalinė visuomenė, engėjai, primesti stereotipai… kad ne pats esi atsakingas už savo gyvenimą, bet valstybė turi išspręsti tavo problemas.
Wokeizmas pasaulyje veikia kaip religija. Ji turi savo dogmas, kuriomis privaloma aklai tikėti, rašto aiškintojus (lygybės ekspertus), apaštalus (aktyvistus), inkvizitorius (kontrolierius), bendruomenes (LGBT ir kt.), procesijas (pvz., Pride paradai ir kovo 8-osios eisenos). Tikintieji nuoširdžiai siekia savaip suprantamo teisingumo ir jaučiasi darą gerą darbą. „Šventos kovos“ prieš patriarchatą bei įvairias fobijas suteikia prasmės jausmą, vienija ir uždega širdis griauti Vakarų civilizacijos pamatus toliau.
Dogmų kvestionavimas giliai užgauna religinius tikinčiųjų jausmus. Akivaizdžių faktų, kurie prieštarauja woke naratyvui, priminimas sudrebina pasaulėžiūrinius wokeistų pamatus, todėl yra laikomi erezijomis ir netoleruojami. Pavojingi eretikai viešai deginami ant cancelinimo laužų.
Wokeizmas pasaulyje veikia kaip religija.
Būtų nieko baisaus – juk demokratijoje visi gali tikėti, kuo nori, kalbėti, ką nori, ir gyventi, kaip nori. Bėda, kad wokeizmo religijai būdingas fanatiškas prozelitizmas. Wokeistai pasiryžę kovoti „kryžiaus žygius“ iki galo – brukti savo tiesas visais įmanomais kanalais, kol atvers visuomenę į vienintelį teisingą tikėjimą. Jiems nė motais, kad dauguma žmonių nenori būti atvertinėjami, nes savo akimis mato peršamų dogmų absurdiškumą.
Filmo Barbė galima ir nežiūrėti, ignoruoti kitas ideologizuotas kultūros apraiškas. Bėda, kad wokeizmo dogmas siekiama padaryti privalomomis įstatymais, teismų sprendimais, švietimu ir instituciškai kontroliuoti, kaip jos įgyvendinamos. Woke inkvizicijai neužtenka kontrolieriaus pozicijos, ji siekia plėsti savo formalias galias, įgyti naujus valdingus įgaliojimus.
Kol neratifikuota Stambulo konvencija, nepriimtas Civilinės sąjungos ir kiti wokeizmo įkvėpti įstatymai, kontrolierė gali mus gėdinti, gali būti kuriami cancelinimo laužai, bet valstybė neturi teisės bausti už erezijų skleidimą. Kol kas galime džiaugtis, kad esame sąlyginai laisvi, o į wokeizmą teisiškai atverstų valstybių piliečiai jau prarado laisvę viešai sakyti akivaizdžius tikrovės faktus: lytys yra dvi; vyrai negali tapti moterimis ir, atvirkščiai; moterys gimdo, o vyrai ne; vaikui reikia tėčio ir mamos…
Lietuva patiria didžiulį spaudimą oficialiai priimti naująją evangeliją. Beveik pusė Seimo jau įtikėjo. Prezidentas panašus į agnostiką. Klausimas, ar mūsų valstybė pasiduos? Ar valdžia į Lietuvos teisę įtrauks woke dogmas? Ar jos taps visuotinai privalomu tikėjimu – nauja valstybine religija?
