Pakelkite ranką, kas šį rudenį dar negirdėjote, kad naujasis mokinių lytiškumo ugdymas yra grįstas tik mokslu, ideologiškai neutralus, jokios pasaulėžiūros nediegia? Tai kartoja programos rengėjai ir visų lygmenų politikai, pvz. Seimo pirmininkė V. Čmilyte-Nielsen sako: „Turi būti remiamasi mokslu, duomenimis, o ne daryti tai vertybiniu klausimu“.
Lengva manipuliuoti mokslu: niekas nesupras, o kas supras, nepaaiškins kitiems. Galime be galo be krašto mėtytis mokslinių publikacijų nuorodomis, bet šis ping pongas nei vienos, nei kitos pusės nuomonės nepakeis. Nes lytiškumo ugdymas – tai pirmiausia „vertybinis“, pasaulėžiūros, įsitikinimų klausimas. Be to, lietuviai dar nepamiršo visų mokslų karaliaus „mokslinio ateizmo“ ir nujaučia, kaip veikia šiuolaikinis mokslas apie lytis, seksą ir šeimas.
2017 – 2018 metais rašytoja H. Pluckrose, matematikas J. Lindsay’us ir filosofas P. Boghossianas sugalvojo paprastą, bet gudrų planą, kaip demaskuoti pseudomokslą lytiškumo srityje. Jie parengė apie 20 „mokslinių straipsnių“, kuriuos išsiuntė recenzuojamiems akademiniams žurnalams. Iš tiesų tai buvo absurdiški tekstai, kurie parodijavo lyčių studijoms (gender studies) ir susijusioms disciplinoms būdingą terminologiją ir turinį.
Lietuviai dar nepamiršo visų mokslų karaliaus „mokslinio ateizmo“ ir nujaučia, kaip veikia šiuolaikinis mokslas apie lytis, seksą ir šeimas.
Pavyzdžiui, viename iš „mokslinių straipsnių“ buvo kalbama apie tarp šunų paplitusią prievartavimo kultūrą (rape culture), kitame vyrams buvo siūloma įveikti transfobiją analiniu būdu naudojant sekso žaisliukus, o trečiame – skelbiamos queer feministės perrašytos Hitlerio „Mano kova“ ištraukos.
Mokslo žurnalai publikavo keturis tekstus, dar tris buvo priėmę publikuoti, o kiti buvo svarstomi po mokslinių recenzentų išvadų. Sprendimų dėl visų straipsnių publikavimo sulaukti nepavyko, nes žurnalistai suuodė ir atskleidė sąmokslą anksčiau. Tačiau jis pademonstravo tokių disciplinų kaip lyčių studijos mokslo kokybę. Kad absurdas būtų pripažintas mokslu, užtenka pataikyti į reikiamą ideologinę liniją, o faktai, duomenys ir mokslinė metodologija – ne taip svarbu.
O ar žinote, kas nutinka mokslininkams, kurie vadovaujasi griežta moksline metodologija, bet drįsta nukrypti nuo privalomos ideologinės linijos? Susipažinkite su garsaus JAV sociologo prof. M. Regnerus persekiojimo istorija. Puolimas prasidėjo po to, kai jis paskelbė didžiulės apimties tyrimo išvadą: vaikams, augantiems su susituokusiais motina ir tėvu, sekėsi geriau nei vaikams, augusiems vienalytėse sąjungose.
Šį rugsėjį vykusioje konferencijoje jis pasakojo: „Biologinės lyties ir socialinės lyties tyrimai, mano manymu, yra nešvarusis mokslas. <…> Taip yra todėl, kad bet kokia pasitelkta mokslinio tyrimo procedūra yra paliesta šališkumo, politikos ir ideologijos. Čia iš tikrųjų nėra jokio neutralumo, jokių nešališkų matavimų, kurie neatspindėtų kokių nors vertybių; jokios analizės, kuri nebūtų palanki tam tikrai išankstinei išvadai; jokios statistikos, kuri nebūtų paveikta atsitiktinio ar tyčinio piktnaudžiavimo. Ir nėra nė vieno mokslininko, kuris nežinotų, kiek kainuoja išduoti gildiją. <…> Tačiau jūs to nesužinosite iš mokslininkų, kurie nuolat skelbia keisčiausius teiginius ir politizuotas išvadas bei kalba apie „nusistovėjusį“ mokslo sutarimą – visa tai neatitinka pagrindinių mokslo standartų ir duomenų pateikimo reikalavimų. Dvigubas recenzavimas nebeįstengia atvirai užkirsti kelio visiškai niekam tikusiam duomenų rinkimui, analizei ir išvadoms.“
Ne, ne visas mokslas yra toks beviltiškas. Bendrai imant – tai galinga žmonijos intelekto jėga, leidusi suprasti ir stipriai pakeitusi mūsų pasaulį. Bet kai kalbame apie mokslą, kuris „gimdo“ naujas lytis, naujas šeimos formas, o vaikams siūlo „saugių“ seksualinių santykių įvairovę, atsiduriame klaidžioje daugiamatėje erdvėje, kur su moksliniais duomenimis persipina pasaulėžiūra, finansiniai ir politiniai interesai.
Politikai rūpinasi ne vaikais
Dalis paauglių lytiškai santykiauja – vieni dažniau, kiti tik pabando. Ekspertai užsipyrėliškai tikina: tai faktas ir tiek, jokia prevencija neįmanoma, joks siūlymas susilaikyti, atidėti, sieti su ilgalaikiu įsipareigojimu, meile ir šeima, išvis jokie moralizavimai nepadės. Taigi visiems vaikams pateikime sausą informaciją apie techniką ir išmokykime saugaus sekso taisyklių, o toliau… tegu mėgaujasi į valias.
Paradoksalu, kad toje pačioje Gyvenimo įgūdžių programoje numatyta narkotinių medžiagų vartojimo prevencija, t.y. skatinimas jų nevartoti. O juk nuoseklu būtų pripažinti faktą, kad dalis vaikų vartoja ir tiek, moralizavimai nepadės, todėl išmokykime visus, kaip vartoti „saugiai“.
Bet kuriuo atveju – tai nėra vertybiškai neutrali pozicija. Tai mažų mažiausiai liberalios ideologijos persmelkta laikysena, kuri nevertina asmens elgesio blogio/gėrio kriterijais. Neva, bet koks žmogaus pasirinkimas seksualinėje sferoje yra moraliai neutralus, jeigu nėra prievartos ir „mokslu apčiuopiamos“ žalos.
Liberali laikysena seksualiniais klausimais neatitinka daugumos Lietuvos tėvų pasaulėžiūros. Su praktikuojančiais krikščionimis viskas aišku – jie lytinius santykius sieja su santuoka ir linkėtų savo vaikams atitinkamų gyvenimo pasirinkimų. Tačiau yra ir nereligingų tėvų, kurie nemano, kad vienuolikos, dvylikos, trylikos ar net penkiolikos metų vaikų seksas yra geras dalykas, net jei jis savanoriškas, neperduodamos lytiškai plintančios infekcijos ir mergaitė nepastoja. Jie mano, kad tai yra blogai, kad geriau to nebūtų, kad dar ne laikas. Ne tik dėl galimų neigiamų pasekmių, bet todėl, kad tai yra nemoralu, o jeigu partnerių daug – netgi gėdinga ir smerktina. Sveika visuomenė jaučia, kad tai pažeidžia vaiko žmogiškąjį orumą, nors daugumai sunku artikuliuoti, kodėl.
Liberali laikysena seksualiniais klausimais neatitinka daugumos Lietuvos tėvų pasaulėžiūros.
Tokią nuostatą tėvai norėtų perduoti savo vaikams, kiek jiems patiems pavyktų. Kiek nepavyktų, galėtų padėti mokykla. Bet mokykla negali – neturi teisės – diskredituoti tėvų moralinių įsitikinimų. Politikai neturi teisės įpareigoti mokyklas diegti vaikams priešingų moralinių nuostatų nei jų tėvų. Šį rudenį jau turbūt visi mintinai išmoko LR Konstitucijos 26 straipsnį, kuris skelbia, kad tėvai nevaržomai rūpinasi vaikų religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.
Tačiau visiškai suprantamas politikų suinteresuotumas primesti mūsų vaikams jų įsitikinimus. Kai V. Čmilytė-Nielsen ir kiti liberalias idėjas atstovaujantys politikai su užsidegimu gina liberalų lytiškumo ugdymą, jie rūpinasi ne vaikais, o savo ateities rinkėjais. Po trejų ar penkerių metų vaikai taps suaugusiais piliečiais, kurie galės balsuoti. Jie rinks politikus pagal tokias pažiūras, kokias suformavo jų aplinka.
Finansiniai interesai lytiškumo ugdyme
Interesų, susijusių su liberaliu lytiškumo ugdymu, yra ir daugiau. Jį sugalvojo ne lietuviai, jie tik kopijuoja iš kitų. Pabandykime įsivaizduoti, kiek milijardų kontracepcijos pramonei generuoja visame pasaulyje „lytiškai apšviesti“ vaikai. Sąmokslo teorija? Baikit, tokiame marketinge nėra nieko naujo. Anksčiau visokias įvairovės, šeimos planavimo, seksualinės sveikatos ir pan. lobistines organizacijas, kurios rengia programas ir metodines priemones, atvirai remdavo kontracepcijos gamintojai, dabar prisidengiama fondais.
Verslas seniai žino, kad norint didinti prekės pardavimą ir su tuo susijusį pelną, svarbu auginti prekės poreikį, t.y., paklausą. Aptariamu atveju – ugdyti vaikų „kontraceptinį mentalitetą“. Puikiai suprantame, kad informacija apie lytinio akto techniką nėra „tik informacija“. Ji veikia kaip reklama. Per ankstyvą seksualinės vaizduotės žadinimą ir kontracepcijos propagavimą yra formuojamas „saugių lytinių santykių“ poreikis ir tiems vaikams, kurie lytinių santykių dar neturi.
Per ankstyvą seksualinės vaizduotės žadinimą ir kontracepcijos propagavimą yra formuojamas „saugių lytinių santykių“ poreikis ir tiems vaikams, kurie lytinių santykių dar neturi.
Nors mus bando įtikinti, kad išmokius vaikus naudotis kontracepcija turėtų mažėti ir nėštumų skaičius, realybėje yra atvirkščiai, tiesiog dauguma nėštumų baigiasi abortais. C. Everett, vadovavusi JAV abortų klinikų tinklui, atskleidžia paslaptį: „Labai paprasta – abortas parduodamas per lytinį švietimą“. Jis sudomina dar nepraktikuojančius vaikus lytiniais santykiais, pateisina juos, kai naudojama kontracepcija, ir informuoja, ką reikia daryti nesėkmės atveju.
Kadangi teigiama, jog kontracepcija lytinius santykius paverčia „saugiais“, paaugliai lytinius santykius pradeda anksčiau ir santykiauja dažniau. Tuomet nesėkmės tikimybė itin padidėja, nes saugaus paauglių sekso nebūna. Trumpai tariant, lytinis švietimas kuria rinką ir aborto pramonei.
Vietoj išvadų
Lytiškumo ugdymas turi prasidėti nuo suvokimo, jog ne visi pasirinkimai yra vienodai vertingi. Vaikas turi suprasti, koks elgesys yra moralus, o koks ne. Mokslas gali apgraibomis paaiškinti, kaip veikia pasaulis ir mūsų kūnai, bet niekada negalės pasakyti, kaip turime elgtis. Jis bejėgis moralės srityje.
Naujasis lytiškumo ugdymas grįstas ne mokslu, bet liberalizmo ideologija, politiniais ir finansiniais interesais. Moraliai jautriausioje – lytiškumo – srityje „vertybiškai neutralus“ ugdymas yra neįmanomas. Todėl valstybė ir mokykla privalo užtikrinti galimybę tėvams parinkti jo turinį pagal savo įsitikinimus.
