Birželio 27 dieną „Marijos radijo“ laidoje „Ką daryti?“ Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Globys kalbėjosi su Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto docente, Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos tarybos nare Lina Šulciene šiandien aktualia sąžinės tema ir bandė ieškoti atsakymų į klausimus, ką krikščionys laiko sąžine ir ką turėtume daryti, kad, kaip sakė apaštalas Paulius, galėtume išlaikyti tyrą sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones. „Laikmečio“ portalo skaitytojams siūlome šio pokalbio tekstą.
Audrius Globys. Lina, gal galėtumėte pabandyti trumpai – aišku, naivu tikėtis, kad tai įmanoma – aptarti krikščioniškąjį sąžinės suvokimą. Nietzsche, pavyzdžiui, teigė, kad „sąžinė yra liga, vaisius žmogaus buvimo įspraustam į slegiančiai siaurą įprastinę moralę, kuri yra kankinimo vieta, nesaugus ir pavojingas tyrlaukis“. Nuo jos, pasak Nietzsche’ės, galima išgyti tik pripažįstant, kad Dievas neegzistuoja, ir atsižadant Tiesos idėjos. Be to, Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad sąžinė yra „etinė kategorija, reiškianti dorovinio pobūdžio jausmą, intuiciją, gebėjimą save doroviškai valdyti“, ir esą Freudas teigė, kad „sąžinė yra superego dalis – vaikystėje patirtų draudimų, pasmerkimų, slopinimų pasireiškimas“. Tai yra sekuliari, pasaulietinė sąžinės samprata. O kas yra sąžinė mums, krikščionims?
Lina Šulcienė. Klausimas rimtas ir iš tiesų naivu tikėtis, kad į jį atsakytume šioje laidoje. Bet jau iš šių citatų akivaizdu, kad sąžinės samprata nėra vienareikšmė, ir mūsų užduotis veikiausiai būtų jų įvairovės kontekste aptikti, ką krikščionys mano apie sąžinę. Pateikti pavyzdžiai yra labai charakteringi – ir Nietzsche’ės, ir Freudo (galima būtų ir Jungą įjungti į šią gretą), – nes artimi sampratai, kuri pamažu skverbiasi ir į mūsų Bažnyčią, į mūsų krikščioniškąsias bendruomenes. Pavadinkime ją liberaliąja sąžinės samprata.
Iš tiesų ji turi gerą pamatą, geras šaknis – remiasi klasikiniu moralės teologijos principu, kad sąžinė yra aukščiausia vidinė žmogaus norma, nustatanti jo gyvensenos orientyrus, sykiu ir tam tikras reguliatyvas, arba kriterijus, pagal kurį žmogus vertina savo ir ne tik savo veiksmus. Sąžinė yra žmogaus moralumo garantas. Bet Nietzsche’ės ir Freudo teiginiuose girdime, kad kartais ji arba susiaurina, uždaro, užgniaužia ir naikina žmogaus subjektyvumą, arba reikalauja žmogaus išlaisvinimo ir sugrįžimo (ar orientacijos) į jo subjektyvumą.
Nuo čia ir norėčiau pradėti pasiūlydama takoskyrą, kurią, beje, gražiai nusako kardinolas Josephas Ratzingeris 1991 m. seminare Teksaso valstijoje, Dalase, sakytoje kalboje vyskupams (ji publikuojama globaliajame tinkle pavadinimu „Sąžinė ir tiesa“). Jis aiškiai nužymi perskyrą tarp liberaliosios sąžinės sampratos ir katalikiškosios ir perspėja dėl pastangų įvesti liberaliąją sampratą į krikščioniškąsias bendruomenes.
Kas būdinga liberaliajai sąžinės sampratai? Pirmiausia subjektyvumo pateisinimas. Bene svarbiausias čia yra manasis „aš“: mano pomėgiai, polinkiai, troškimai, nuoširdi (!) mano sielos jausena ir panašūs dalykai, kurie reiškiasi mano laisvais sprendimais ir pasirinkimais. Tokia laisvės samprata nepajėgi peržengti savo subjektyvumo ribų, nes ji kliaujasi paskatomis, kylančiomis iš žmogiškojo subjektyvumo. Tradicinė krikščioniškoji sąžinės samprata jokiu būdu žmogaus subjektyvumo nekanonizuoja. Ji juo remiasi, bet nekanonizuoja.
Kas dar būdinga liberaliajai sąžinės sampratai? Pamatinis nepasitikėjimas žmogaus gebėjimu pažinti Tiesą. Ir jeigu tas nepasitikėjimas pagrįstas, jei žmogus nepajėgus pats suprasti, kokia tikrovė iš tiesų yra, vadinasi, Tiesa arba neegzistuoja, arba, kaip Nietzsche’ė mano, ji yra per daug reikli, suvaržanti, svetima ir pernelyg didelį svorį užkraunanti žmogiškajai prigimčiai, ir tuomet sąžinė (kaip ją supranta Freudas, Jungas ar šiandieniniai liberalieji mąstytojai, net ir Bažnyčios nariai) yra apsauga nuo griežtų Tiesos reikalavimų, kuriuos formuluoja Magisteriumas ir Bažnyčios katekizmas. Ši sąžinės samprata ragina subjektą laikytis savo įsitikinimų, kurie jam pačiam atrodo šventi, ir sykiu kažkaip mėginti prisitaikyti prie bendruomenės. Žmogus mėgina derinti du dalykus: savo giluminius poreikius bei polinkius ir ne visada palankias socialines sąlygas tiems poreikiams ir polinkiams įgyvendinti. Būtent šioje – savo subjektyvumo ir socialinių sąlygų – įtampoje tokios sąžinės sampratos išpažinėjas ir gyvena.
Tradicinė krikščioniškoji sąžinės samprata subjektyvumo nesuabsoliutina. Lotyniškasis terminas conscientia, paprastai verčiamas kaip „sąžinė“, etimologiškai sudarytas iš cum alio scientia. Taigi sąžinė siejasi, pirma, su bendrųjų principų pažinimu (scientia) ir, antra, pažinimu kartu su kitais ir su Kitu (cum alio) – pats terminas nurodo subjektyvumo įveiką. Subjektyvumu remiamasi, bet sykiu jis ir įveikiamas.
Kita vertus, kiekvienas vaikas pasakys, kad sąžinės veikimo metu aš tarsi stoviu pats prieš save, išgyvenu tam tikrą susipriešinimą su savimi pačiu. Manojo asmens sveikumo ženklas yra kaltės jausmas, sielos skausmo balsas, kurį juntu dėl to, kad ką nors ne taip ketinu daryti arba ką nors ne taip padariau. Su kuo tai siejasi? Ar su mano paties polinkiais ir norais ar su kažkuo kitu? Krikščioniškoji pozicija teigia – su kažkuo kitu.
Sąžinė tam tikra prasme yra langas, pro kurį galiu matyti tikrovę, kokia ji yra. Sakau „galiu“, nes būna, jog nebegaliu jos pamatyti. Vis dėlto savo pirmaprade prigimtine galia, kokia ji žmogui duota, sąžinė yra langas, pro kurį galima matyti Tiesą, tai, kas svarbiausia, aukščiausia, t. y. tikrovės pamatą. Ar iškart visa tai matau? Ne. Tai jau gilesnis klausimas. Trumpai tariant, sąžinė yra tam tikras žmogaus potencialas, kurį galiu išskleisti, bet, deja, ir nuslopinti, taip irgi gali nutikti. Vis dėlto kaip prigimtinė galia sąžinė yra įpareigojantis Tiesos balsas, kaip rašoma Katekizme, Dievo balsas žmoguje. Ji yra tam tikra vidinė būtinybė paklusti pripažintai Tiesai, o ne savo paties poreikiams ir norams.
Sąžinė tam tikra prasme yra langas, pro kurį galiu matyti tikrovę, kokia ji yra.
Baigdama pradinį pristatymą dar norėčiau pasakyti, kad nuo Viduramžių Katalikų Bažnyčioje susiformavo ir įsitvirtino požiūris į sąžinę kaip į dviejų lygmenų „struktūrą“. Šie du lygmenys tradiciškai vadinami terminais, dažnai neverčiamais į nacionalines kalbas. Aukštesnis lygmuo vadinamas synderesis, žemesnis – conscientia. Synderesis yra ontologinis, pamatinis, žmogaus polinkis į Dievą (Tiesą, Gėrį, Grožį). Pasak Bazilijaus Didžiojo, jis įskiepytas žmoguje, pasak Augustino, – įsodintas į žmogaus sielą. Teologai ir filosofai Bažnyčios tradicijoje bandė aprašyti, ką tai galėtų reikšti. Apibendrindami pavadinkime, kad aukštesnis sąžinės lygmuo yra tam tikras potencialas turėti sąryšį su pačiais tikrovės pagrindais, su pačia dieviškosios tikrovės gelme, potencialas, kurį reikia išskleisti. Beje, sąžinė savo aukštesniuoju lygmeniu atskleidžia dieviškąją mūsų kilmę, kad esame ne šio pasaulio gyventojai. Tai mūsų Tėvynės Dievo Karalystėje priminimo ženklas. Jis vadinamas synderesis vardu. Jį turi visi. Šv. Jeronimas jį vadina „sąžinės kibirkštimi“ ir komentuodamas Kaino istoriją teigia, kad Kainas net ir po nuodėmės jos neprarado. Ją turi kiekvienas žmogus.
Ką reiškia turėti šią galią? Ji yra tam tikras pamatinis žinojimas, principas: daryk tai, kas gera, ir venk blogio. Viduramžių teologai antrina: „prieš blogį murmėk“. Mūsų sąžinė murma prieš blogį, kuris arba ruošiasi mus ištikti, arba jau ištiko.
Tą pirminį lygmenį konkrečiu praktiniu sprendimu žmogus susieja su konkrečia gyvenimo situacija. Tačiau tarp pirminio lygmens ir konkretaus sąžinės sprendimo yra visa lygmenų paletė. Čia įsiterpia žmogaus pasaulėžiūriniai principai, jo žinios, gyvenama aplinka, socialiniai santykiai, kultūrinis kontekstas. Taigi pamatinį principą – gera daryk ir blogio venk – remdamasis visu tuo žmogus transformuoja ir pritaiko prie konkrečios situacijos.
Egzistuoja labai skirtingos pasaulėžiūrinės sistemos: ne tik krikščioniška, bet ir Nietzsche’ės, Freudo, Jungo, šiandieninių liberalų, ateistų ir daugybė kitų. Ir nepaisant to, kad mes visi turime tą patį synderesis (gera daryk, blogio venk), bet gėrį ir blogį suprantame pagal savo pasaulėžiūrą, taigi skirtingai. Čia pasireiškia žmogaus laisvė.
Kaip galima ši laisvė? Ir kodėl krikščionys teigia, kad jų pasirinkimas, kas yra gera ir kas bloga, yra teisingiausias. Kodėl jie taip sako?
Audrius Globys. Tai svarbus klausimas, bet įdomu, kad kai Nietzsche’ė kalba apie sąžinę, gali išgirsti, kad ji tarsi trukdo žmogui būti laisvam. Jis vartoja įdomią sąvoką – „išgyti“. Tarsi sąžinė būtų liga, iš kurios reikia išgyti, kad žmogus būtų laisvas ir pats spręstų, kas yra gera.
Lina Šulcienė. Nuo ko reikia išgyti, pasak Nietzsche’ės? Nuo krikščioniško pasaulėžiūrinio „antstato“, kuris yra tarp pamatinio synderesis principo ir konkrečių sprendimų. O tas „antstatas“ yra moralinis Katalikų Bažnyčios mokymas. Va nuo jo, Nietzsche’ė mano, reikia išgyti. Nuo aiškaus ir tikro žinojimo, kas yra gėris ir tiesa. Nietzsche’ė yra šauklys tos pozicijos, kuriai šiandien atstovauja liberalai. Pasak jo, žmogus pats turi pasirinkti, kas yra gera, o kas bloga, kas teisinga, o kas klaidinga. Jis pats turi laisvai rinktis tokią vertybių sistemą, kokios nori. Lyg orakulas jis turi ištraukti ją iš savo paties subjektyvumo. Jo subjektyvumas, o ne kažkoks objektyvuotas „ideologijos“ (kaip šiandien tai pavadintų liberalusis flangas) primestas antstatas turi nustatyti, kas yra gera ir kas bloga.
Bet krikščionis sakytų, kad niekas jam nieko neprimeta. Jis atsakytų Nietzsche’i: „Broli, niekas manęs neverčia taip galvoti; aš esu visiškai laisvas, nes atpažįstu, kad taip yra; mano prigimtyje esanti sąžinė padeda man tai atpažinti.“
Audrius Globys. Bet Nietzsche’ė ir mano, kad išgyti galima atsižadant Tiesos idėjos. Jis sako labai konkrečiai: jei nori išsilaisvinti iš sąžinės ir pats spręsti, kas yra gera, bei daryti laisvus pasirinkimus, išsivaduok iš dviejų dalykų: pirma, pripažink, kad Dievas neegzistuoja (kaip jis teigė, „Dievas mirė“, viskas, Jo nebėra, aš pats atsistoju į Jo vietą), ir, antra, atsižadėk Tiesos idėjos.
Į mūsų sąmonę gana giliai įsismelkęs reliatyvizmas (dėl to perspėjo ir Benediktas XVI): aš nebeieškau Tiesos, man jos nėra, pats žmogus sprendžia, kas yra tiesa. Todėl sąžinė tampa trukdžiu. Man labai patinka Gaudium et spes įvardijimas: „Sąžinė yra slapčiausias žmogaus branduolys ir šventovė, kurioje jis esti vienas su Dievu, kalbančiu jo viduje“ (GS, 16). Dievas mums kalba mūsų viduje, kad turėtume santykį su Juo, kad kaip krikščionys turėtume tikėjimą. Pagal Katalikų Bažnyčios katekizmą, tikėjimas yra asmeninis santykis su Dievu. Svarbu turėti šį santykį, o ne kažkokį savo susikurtą tikėjimą. Tikrasis tikėjimas yra asmeninis santykis su Dievu ir jis patiriamas sąžinėje, per kurią kalba Dievas. Jis kreipia mus Tiesos link. Visi esame išgyvenę, kad darydami neteisingus pasirinkimus, jei turime jautrią sąžinę, patiriame tam tikrą, kaip minėjote, sielos skausmą. Ar iš jo reikėtų išgyti, kaip sako Nietzsche’ė, arba išsilaisvinti, pasak Freudo, nes tai yra kažkokia liga?
Lina Šulcienė. Atsakau oponuodama Nietzsche’ės argumentams. Jei tu išlaisvini savo sąžinės sprendimus nuo Tiesos arbitralumo, nuo atsižvelgimo į tikrovę, kokia ji yra, ir bandai gimdyti savo elgsenos, veiksenos ir viso savo gyvenimo kryptis pats iš savęs, kas tada nutinka? Pirma, tavo sąžinės sprendimai gali prieštarauti vienas kitam ir jie dažnai prieštarauja (tu pats tai aptinki). Jei taip, tuomet tavo judėjimo kryptys keičiasi priklausomai nuo oro, laiko, nuotaikos, sezono ir kitų aplinkybių. Antra, visi žinome, kad kartais mūsų sąžinės sprendimas būna socialinių procesų ir įvairiausių įtakų atspindys, kad jis nėra tik iš manęs kylantis apsisprendimas, bet viešo poveikio padarinys. Argi aš pats tuomet esu savo veiksmų subjektas? Trečia, jei tampame savo pačių autonomiškais subjektais ir užsisklendžiame savo subjektyvume (būtent tai ir siūlo mums Nietzsche’ė), su tuo subjektyvumu tapatinama sąžinė, kurią Bažnyčia, beje, vadina klystančia, gali tik iš pradžių būti patogi. Vėliau mus ištinka tam tikras dėsningumas.
Pirmiausia, vadovaudamiesi tokia sąžine, nejučia tampame priklausomi nuo vyraujančių nuomonių. Toliau nuomonės, nuo kurių esame priklausomi, tampa vis skurdesnės, randasi polinkis į paviršutiniškumą ir tampa patogu, netgi beveik būtina laikytis to skurdumo. Argi ne tai fiksuojame savo aplinkoje? Apie tokią tendenciją kalba ir kultūrologai. Pamažu sąžinė susitapatina su paviršutiniškais įsitikinimais (kurie, beje, būdingi visiems, nors tu pats manai, kad tai tik tavo individualus ir unikalus suvokimas ir pasirinkimas). Be to, randasi teisuoliškumo jausmas, taip pat polinkis prisitaikyti prie to, kas vyksta visuomenėje, ir negebėjimas priešintis, kai tavo įsitikinimai prieštarauja visuotinai priimtai nuomonei.
Galiausiai, ketvirtas, rimčiausias argumentas prieš Nietzsche’ės požiūrį būtų šis: pasirinkęs poziciją „sąžinė be Tiesos“, „sąžinė be Dievo“, atsirandi tarsi bekraštėje dykumoje, kur nėra krypčių, jokio „aukštyn“ ar „žemyn“, „tobuliau“ ar „netobuliau“. Esi dykumoje be jokių atskaitos taškų. Kryptis diktuoja tik tavo paties sprendimas. Pradžioje tai gali būti smagu. Ir saugu, nes galima pasislėpti nuo reiklių Tiesos reikalavimų, kuriuos formuluoja Bažnyčios moraliniai imperatyvai. Bet paskui žmogus ima dusti ir tą dusimą jis išgyvena depresijos, liūdesio pavidalu, liūdesio, iš kurio nebeišbrenda. Buvimas be krypties, be atskaitos taškų, kai visuomenės ar aplinkos pokyčiai diktuoja vienadienius, trumpalaikius sprendimus, paverčia mane džiūstančiu, alkstančiu, nes aš gyvenu ne pagal tą tikrovę, kuri atitinka mano prigimtį. Gyvenu mano giluminei prigimčiai prieštaraujančiu būdu. O juk aš gimęs kitai tikrovei, ir jos ilgisi mano širdis, aš nepajėgiau ir nepajėgsiu numalšinti ir išdildyti mano prigimtyje įrašyto polinkio ir troškimo išsipildyti. Nietzsche’ė mus šaukia į spąstus. Liberalioji mąstysena mus šaukia į vidinį kalėjimą, į bekraštę dykumą, kurioje aš silpstu ir mirštu.
Audrius Globys. Norėčiau sugrįžti prie minties apie sąžinės laisvę. Kuo skiriasi liberalioji sąžinės laisvės samprata nuo krikščioniškosios? Man atrodo, mums, krikščionims, labai svarbu tai suprasti, kad nepakliūtume į spąstus ir nebūtume, kaip Nietzsche’ė siūlo, išlaisvinti iš Tiesos. Juk tam tikra prasme jis teisus, nes mūsų sąžinė mus tarsi įspraudžia, apriboja. Mes nesame iki galo laisvi, pavyzdžiui, vadovautis savo instinktu ar kliautis išoriniu poveikiu, nes prigimtis kreipia mus link Tiesos, link mūsų gyvenimo tikslo – Amžinojo gyvenimo. Siela yra ta vieta, kur Dievas kalba, ką turėtume daryti ir ko nedaryti. Jis tarsi sukausto mūsų laisvę, o liberalioji paradigma siūlo mus iš to išvaduoti.
Lina Šulcienė. Sąžinės laisvė yra viena pamatinių žmogaus teisių ir ji siejasi su demokratijos pagrindais. Bet jeigu viešojoje erdvėje ieškosite informacijos apie termino „sąžinės laisvė“ prasmę, aptiksite, kad beveik visuotinai jis apibrėžiamas kaip individo laisvė nuo bet kokios ideologinės kontrolės, kaip teisė kiekvienam savarankiškai pasirinkti savo dvasinių vertybių sistemą – ką laikyti gėriu ir blogiu, ką pasirinkti kaip idealą, etaloną, siekinį ir pan.
Krikščioniškasis mokymas atsiranda ne tuščioje vietoje, bet ant giliamintę vagą išarusios antikinės filosofijos pagrindų. Ja remdamasi pati krikščionybė atlieka nemenką darbą suformuodama turtingą minties tradiciją. Jos kontekste liberalieji pareiškimai atrodo naivūs ir vaikiški, nes jie neatsižvelgia į žmogiškosios prigimties savitumą. Žmogaus prigimtis yra ne duotybė, o užduotis, ir tai žino ne tik krikščionys, bet ir visos didžiosios kultūros. Vaiką dera ugdyti, svarbu mokyti ir lavinti, kad jis neliktų toks, koks gimė iš motinos įsčių. Kad jo žmogiškasis potencialas išsiskleistų. Lygiai taip pat brandus žmogus, jau gavęs tam tikrą postūmį iš tėvų ir ugdytojų, toliau su savo prigimtimi daro tą patį – stengiasi ją išskleisti. Tokia yra tiesa apie žmogaus prigimtį – ją reikia išskleisti.
Liberalioji mąstysena mus šaukia į vidinį kalėjimą, į bekraštę dykumą, kurioje aš silpstu ir mirštu.
Tai galioja ir žmogaus sąžinei. Sąžinę reikia ugdyti. Sąžinė yra ne tik duotybė, ją reikia formuoti. Jei nieko nedarome su savo kūnu, jis nyksta ir pamažu tampa ligų ir skausmo vieta. Jei nieko nedarome su savo psichine-dvasine prigimtimi, vyksta panašūs dalykai. Mūsų prigimties sąranga yra tokia, kad turime tam tikrą tobulintinų ir plėtotinų galių paketą. Ir moralės esmė yra prigimtinių davinių, kuriuos tu turi, išskleidimas. Moraliniu gėriu vadinamas žmogaus prigimtinio potencialo aktualizavimas – per pastangas. O jeigu žmogus elgiasi taip, kaip jam patinka, kaip jam norisi, remdamasis savo prigimtiniais instinktais, pavyzdžiui, jeigu jaunas žmogus nestudijuoja, o leidžiasi keliauti aplink pasaulį ar tiesiog mėgaudamasis smagiai leidžia didžiumą savo laiko draugų būryje… Iš tikrųjų jis elgiasi pagal savo sąžinę. Arba daktaras, kuris į skurdžiau gyvenantį žmogų, negalintį niekam pasiskųsti, nes neturi tokios drąsos ir finansinių pajėgumų, žvelgia aplaidžiau ir nustato neteisingą diagnozę, – jis elgiasi pagal savo sąžinę. Mes sakytume, kad tai sąžinės aplaidumas, bet tai yra jo sąžinės sprendimas. Lygiai kaip ir jaunuolio atveju.
Abiem atvejais objektyviai tai vis dėlto yra nusikaltimas. Nusikaltimas prigimčiai. Jaunuolis skriaudžia pats save, daktaras – save ir savo ligonį. Jie abu skriaudžia visuomenę, kurioje gyvena. Daktaro atveju tai ryškiau matyti. Mūsų negyvenimas pagal prigimtį skriaudžia ir mus pačius, ir tuos žmones, šalia kurių gyvename.
Mano mintis yra ši: liberalistinis požiūris, liberalistinė paradigma yra naivi ir vaikiška. Kaip idėjų istorikei man ji atrodo paauglio samprotavimų lygio, nes ji neatsižvelgia į ne tik krikščioniškoje mintyje, bet ir kitose kultūrinėse tradicijose randamus tuos pačius dėmenis. Žmogaus prigimtis turi būti išskleista ir tokia, kokia ji yra, kaip duotybė, ji nėra pakankama. Ji nepakankama moraliniam gėriui įgyvendinti. O žmogus pašauktas jį įgyvendinti. Jo sąžinės sprendimas yra tik būtina, bet nepakankama tam sąlyga. Tai, ką žmogus renkasi, turėtų atitikti objektyvią tikrovės tvarką.
Audrius Globys. Turėtų būti atpažinimas… Sakote, kad tas jaunuolis ar gydytojas elgiasi pagal savo sąžinę. Bet argi jie elgiasi pagal sąžinę? Nemanau, kad Dievas jiems kalba (juk būtent tokia yra krikščioniškoji sąžinės samprata). Ne kartą teko girdėti, net iš krikščionių: dirbu, ariu, užsidirbu pinigų, bet iš tiesų gyvenimą pajaučiu, kai išeinu atostogų ir galiu keliauti, tada yra tikrasis gyvenimas… Prisimenu Jono Pauliaus II mintį apie sąžinės apakimą. Manau, Jūsų minėti žmonės iš tiesų elgiasi ne pagal savo sąžinę. Jie apakę, nes neatpažįsta tikrovės ir yra kreipiami nuo gėrio, kuris leistų jiems išsiskleisti. Pirmajame laiške Timotiejui apaštalas Paulius rašo: „Kovok šauniąją tikėjimo kovą, pagauk amžinąjį gyvenimą, kuriam esi pašauktas“ (1 Tim 6, 12). Bet jūsų pavyzdžiuose matyti naivumas ir infantilumas siekiant gyvenimą praleisti gerai jaučiantis. Argi tai kalba sąžinės balsas, ar iš tiesų Dievo valia žmogui, kad jis tiesiog gerai jaustųsi ir patirtų geras emocijas? Man atrodo, kad čia sąžinė apakinta, kad netrukdytų gerai jaustis. Čia nėra jokios kovos. O mes gyvename pasaulyje, kur kaip krikščionys esame kovojanti Bažnyčia.
Lina Šulcienė. Ar subjektyvumas ir subjektyvumo pateisinimas yra sąžinė? Iš tikrųjų norėčiau dar labiau paaštrinti problemą. Mane kaip filosofijos istorikę pribloškė katalikiškuose vadovėliuose, analizuojančiuose sąžinės tematiką, aptiktas teiginys, jog sąžinės reikia klausyti, kad ir kokia ji būtų – klystanti ar neklystanti, klausyti, ką ji liepia ar draudžia, ir daryti, ką ji leidžia. Čia remiamasi apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams keturioliktame skyriuje, 23-oje eilutėje, esančia ištarme, kad „visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė“. Taigi net jeigu tu turi klystančią sąžinę ir elgiesi pagal ją manydamas, kad elgiesi gerai, tu nenusidedi. Tokia yra moralės teologijos pozicija. Mane tai pribloškė.
Ir rusai kovoja Ukrainoje pagal savo įsitikinimą, nes jiems tai atrodo gera ir teisinga, ir vergovė savo laiku buvo laikoma gera ir teisinga (paradoksalu – žmonės tuo metu kalbėjo apie moralinius įsipareigojimus, gerą ir blogą elgseną savo gyvenime), ir moterų priespauda buvo savaime suprantamas dalykas, ir šiandieninė Indijos kastų sistema – lygiai taip pat. Daugybė dalykų istorijoje ir šiandieniniame pasaulyje objektyviai yra nusikaltimai, bet jie vyksta, nes žmonės buvo ir yra įsitikinę, kad elgiasi gerai ir teisingai. Ir todėl tai nėra nuodėmė. Mane suglumino, kad toks yra krikščioniškasis moralės mokymas. Jeigu žmogus elgiasi pagal savo įsitikinimus, tai, ką jis daro, nėra nuodėmė. Taigi gali būti, kad ir Stalinas nėra nusidėjėlis, ir Putinas.
Kuo grindžiama ši pozicija? Atsakymas toks: mažesnė rizika, jeigu žmogus elgiasi pagal savo įsitikinimus, turėti orientacinę sistemą, įsitikinimų paketą yra geriau, negu jo iš viso neturėti; blogiau, kai žmogus iš viso nepripažįsta jokios objektyvios Tiesos galimybės, kai jis mano: esu visiškai laisvas ir priimu bet kokius sprendimus, kurie gali ateiti ir iš mano vidaus, ir iš išorės, esu laisvas ir atviras bet kokiems impulsams, neturiu jokios įsitikinimų sistemos, tiesiog pasiduodu srovėms, kurios mane neša pagal manąjį „patinka–nepatinka“ vertinimą. Šitas būvis, pagal krikščioniškąją moralės teologiją, yra blogesnis, negu turėti klaidingą sąžinę ir klaidingus įsitikinimus. Bet tolesnė ir gilesnė išeitis iš šios probleminės įtampos yra bendroji anksčiau minėta tezė: kad dalykas būtų moraliai geras, būtina ne tik turėti įsitikinimus, bet ir tie įsitikinimai turi atitikti tikrovės Tiesą.
Kur yra klaida? Ne ten, kad žmogus nuvažiavo į frontą. Klaida yra ta, kad jis uždarė save nuo Tiesos pažinimo. Akla sąžinė, apie kurią kalba Jonas Paulius II, siejasi ne tiek su klaidingais veiksmais, kiek su pirmine nuostata „nenoriu žinoti, kaip yra iš tikrųjų“, „nenoriu pažinti“, „nenoriu siekti Tiesos“. Užsidarau ir tampu kurčias ir aklas tam, ką man sako. Tai yra tikroji klaida – sąžinės aklumo priežastis, kuri yra didžiausia bėda.
Audrius Globys. Bet čia žmogus elgiasi ne pagal savo sąžinę, o pagal įsitikinimus. Man atrodo, reikėtų daryti skirtį tarp įsitikinimų ir sąžinės. Tiesa, jūs paminėjote Rusijos atvejį. Čia visuomenė paveikta ne tik propagandos, bet ir Bažnyčios. Paradoksalu, bet Rusijos Ortodoksų Bažnyčia tarsi uždusina, nuslopina, apakina žmogaus sąžinę, nes atjungia ją nuo paskatos siekti objektyvios Tiesos. Žmogus jos nebeieško. Kirilas pasakė, ir viskas.
Lina Šulcienė. Jeigu žmogus savo privačiame gyvenime nėra įklimpęs į nuodėmę, neįsitraukęs, neįpratęs į nuodėmingą veiklą, jis išsaugo Tiesos siekio ir atpažinimo galią. Juk klaida yra būtent iš įklimpimo į nuodėmę kylantis apsileidimas. Jis randasi iš nuodėmingumo, kuris iš esmės yra savo egoistinių polinkių patenkinimas, savo egoizmo įtvirtinimas. Jei žmogus nėra įsikniaubęs į save, neįsižiūrėjęs pats į save, jis turi galimybę pažinti Tiesą. Problema yra orientacija „aš pats, man, dėl manęs“. Jei žmoguje dominuoja ši kryptis, jeigu jis mirksta ir klimpsta joje, tuomet pabyra viskas – ir propagandos poveikis, ir pasitenkinimas ja, ir sąžinės aklumas, ir kurtumas tikrovei, kokia ji iš tiesų yra. Žmogaus valioje yra išžengti iš savęs paties, atrasti savo egzistencinį centrą kitame, nes conscientia yra buvimo su kitu – cum alio – režimas. Sąžinė šaukiasi buvimo su kitu, t. y. išsilaisvinimo iš savęs. Galima sakyti, kad tarnystė, savo poreikių nustūmimas į antrą vietą jau yra žmogaus išlaisvinimas. Iš tiesų žmogui reiktų išsilaisvinti iš savęs paties…
Audrius Globys. …kad girdėtų Dievo balsą – savo sąžinės balsą. Kadangi toks yra ir mūsų laidos formatas, norėčiau paklausti, ką reikėtų daryti, kad turėtume gerą sąžinę ir kad ji neapaktų?
Lina Šulcienė. Sąžinė turėtų būti formuojama – tokia yra mano tezė. Pasikartosiu: mes esame tik užduotis.
Laidos pradžioje sakiau, kad nuo Viduramžių įsitvirtinęs sąžinės aiškinimo modelis, iki šiol nepraradęs savo aktualumo, išskiria du lygmenis. Pirmasis yra synderesis, kuris mums duotas kaip neišdildomas potencialas – kryptis į dieviškąją tikrovę – ir kurį galima užmigdyti ir užslopinti orientuojantis į patį save. Nepaisant to, ši dieviška kibirkštis, kaip ir Kaino širdyje, išlieka. Antrasis lygmuo yra conscientia, konkrečių vertinimų ir konkrečių sprendimų lygmuo. Jeigu pirmojo lygmens potencialo neišskleidžiame, nesistiebdami į pažinimą ir nebūdami atviri Tiesai, esame kalti. Kūrinija mus įpareigoja. Ji yra pirmasis mums atvertas tekstas. Pažvelk, kokia ji yra, koks jos grožis, kokia tvarka. Be to, dera atverti savo sielą Dievo Žodžiui Šventajame Rašte, taip pat – pažinti Bažnyčios mokymą, kuris prieš mano subjektyvų pasirengimą ir informuotumą yra neišmatuojamas Everestas.
Žinoma, galiu mostelti Bažnyčios autoritetui ir sakyti: „O aš manau kitaip“, bet mano išprusimas, mano išmanymas neprilygsta moraliniam Katalikų Bažnyčios mokymui, kuris buvo statomas kiekvienai mokytų žmonių kartai „pasilypėjant ant mokytojų pečių“, kad būtų galima matyti toliau, tūkstančiams žmonių šimtmečius dedant didžiules pastangas kilti į vis aukštesnį ir gilesnį pažinimą… ir štai perskaitęs pusantro straipsnio stoviu aš prieš visa tai su savo „o aš manau“, atleiskit, akivaizdu, kad mano laikysena yra paika ir vaikiška. Sutinku studentų pirmame kurse, sakančių: „Manau, kad Aristotelis klydo.“ Tokia laikysena mūsų visuomenėje, deja, tampa vis dažnesnė.
Mano atvirumas Tiesai yra atvirumas mokytis, pažinti, atvirumas suprasti, klausyti, bet sykiu dera žinoti, kad jei esu įklimpęs nuodėmėje, mano ausys tampa kurčios, o akys aklos. Vidinis švarumas yra pagalba žengti prie Tiesos, o jeigu jo nėra, – tai kliūtis.
Audrius Globys. Čia prisimena Evangelijos žodžiai: „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“ (Mt 5, 8).
Lina Šulcienė. Tyra širdis regi, bet turiu dėti pastangas. Yra nuostabi Platono mintis: žmogų tyrina ir skaistina pažinimas. Ne bet koks pažinimas – ne romanų ir laikraščių skaitymas, ne pramoginiai filmai. Kalbama apie amžinųjų dalykų pažinimą, tų, kurie nekinta. Jis tyrina ir skaistina. Pats pažinimas.
Audrius Globys. Bet dabartiniame pasaulyje, visuomenėje, kuriai būdinga antikultūra, tai nėra paprasta. Kaip sako Nietzsche’ė, žmogų bandoma nuo to išlaisvinti.
Lina Šulcienė. Atkreipkime dėmesį, ką sako pats žodis „sąžinė“. Jis susijęs su pažinimu, su žinojimu, leidžiančiu atpažinti, kas tinka, kas augina mane, o kas slopina mano potencialą matyti tikrovę, kokia ji yra. Sąžinė yra ta, kuri skundžiasi, kuri verkia, ir ne tik po veiksmo. Ji kalba ir prieš veiksmą: prieš filmą, kurį ketinu žiūrėti, prieš tekstą, kurį galvoju skaityti, prieš anekdotą, kurį netrukus išgirsiu. Ji yra ta, kuri atpažįsta ir sako: tai tinka, o tai – ne.
Audrius Globys. Taip, bet čia iškyla kitas pavojus – tapti murmančiais krikščionimis. Juk sąžinės balsas kreipia į veiksmą, kaip minėjote, į tam tikrą išėjimą iš savęs.
Lina Šulcienė. Murmėjimas be veiksmo yra netyrumo ženklas. Tai dar Tomo Akviniečio mintis: jei murmi ir kalbi, kaip netinkamai elgiasi tie kiti, o pats nieko nedarai, tai jau iš karto ženklas, kad kažkas negerai su tavo tyrumu.
Audrius Globys. Ačiū, miela Lina. Pokalbį norėčiau užbaigti Jono Pauliaus II žodžiais iš enciklikos Veritatis splendor: „[N]orėdamas turėti „gerą sąžinę“, žmogus turi ieškoti tiesos ir spręsti pagal ją“ (62). To ir linkiu sau ir mums visiems – ieškoti Tiesos ir vis labiau atskleisti savyje žmogų, sukurtą pagal Dievo paveikslą.
