Jėzus po krikšto Jordane pasitraukė į dykumą; čia jis trisdešimt dienų meldėsi ir pasninkavo. Piktoji dvasia gundė Jėzų nepradėti misijos, kurios esmė buvo paskelbti Evangeliją ir atsiteisti dangaus Tėvui už žmonių nuodėmes.
Evangelistas Morkus pasakoja, kas vyko toliau: „Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: Atėjo įvykdymo metas. Dievo Karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 14–15).
Atsivertimas, tai yra nusigręžimas nuo nuodėmių, yra pirmoji būtina sąlyga priimti Dievo žodį ir tapti Dievo Karalystės piliečiu. Priimti Dievo žodį įmanoma tik nusigręžus nuo nuodėmių, todėl Šventajame Rašte rasime nuolatinį raginimą palikti nuodėmės kelią.
Pranašo Jonos knygoje pasakojama apie nuodėmėse paskendusį Ninevės miestą. Dievas pasiuntė pranašą į šį miestą pranešti, kad jis bus sunaikintas, jeigu gyventojai nenusigręš nuo savo nuodėmių. Žmonės paklausė pranašo, apsivilko ašutinėmis, pasninkavo, nusigręžė nuo savo nedorų kelių, ir Dievas jų pasigailėjo (žr. Jon 3, 3–10).
Jonas Krikštytojas, ruošdamas Jėzui kelią, savo klausytojus taip pat kvietė nusigręžti nuo nuodėmių: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“ (Mt 3, 2).
Mūsų dienų žmogų nuo tikėjimo irgi nutolina nuodėmė. Modernus žmogus bando save įtikinti, jog netiki, nes yra išsilavinęs. Tačiau, jei būtų atviras sau, turėtų pripažinti, kad jį nuo Dievo nutolino ne mokslas, bet su tikėjimu nesuderinamas gyvenimas.
nuo Dievo nutolino ne mokslas, bet su tikėjimu nesuderinamas gyvenimas.
Žmonijos gelbėjimo misijoje turi dalyvauti ir pats žmogus, todėl pradėjęs skelbti Evangeliją Jėzus tuojau pat pradėjo ieškoti talkininkų. Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė žvejus: Simoną ir jo brolį Andriejų ir juos pakvietė būti žmonių žvejais. Panašiai pakvietė Jokūbą ir Joną. Pakviestieji tuojau paliko viską ir tapo Jėzaus mokiniais. Po Jėzaus įžengimo į dangų jie tęsė Jėzaus darbą: skelbė Evangeliją ir būrė įtikėjusiųjų į Kristų bendruomenę – Bažnyčią.
Ši Jėzaus misija bus tęsiama iki pasaulio pabaigos ir visuomet bus reikalingi šiai misijai pasišventę pagalbininkai: vyskupai, kunigai ir diakonai. Jų pagrindinė pareiga – skelbti Evangeliją ir švęsti Kristaus slėpinius – sakramentus. Šioje misijoje ypač svarbus yra sekmadienis.
Vatikano II Susirinkimas Konstitucijoje „Sacrosanctum Consilium“ („Šventasis susirinkimas“) taip kalba: „Sekdama apaštalų tradicija, prasidėjusia pačiu Kristaus prisikėlimu, Bažnyčia kas septintą savaitės dieną švenčia Velykų slėpinį. Sekmadienis pagrįstai vadinamas Viešpaties diena. Šią dieną krikščionys privalo susirinkti draugėn, idant, klausydamiesi Dievo žodžio ir dalyvaudami Eucharistijos slėpinyje, galėtų paminėti Viešpaties Jėzaus kančią, prisikėlimą bei garbę ir dėkoti Dievui, kuris atgimdė mus gyvai vilčiai Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusiųjų (1 Pt 1, 3). Todėl, rūpinantis tikinčiųjų pamaldumu, sekmadienis tebūnie pabrėžtinai švenčiamas kaip pirmapradė šventė, turinti drauge tapti džiaugsmo ir poilsio diena“ (SC 106).
Mūsų dienų žmogus yra gundomas sekmadienį išnaudoti tik poilsiui bei pramogoms, ir daugelis šitam gundymui pasiduoda. Jei sekmadienis nešvenčiamas, paprastai žmogaus tikėjimas greitai sunyksta. Kaip mūsų kūnui reikalingas valgis, taip mūsų dvasiai reikalingas dvasinis maistas – Dievo žodis ir Eucharistija. Todėl reikia viską padaryti, kad sekmadienio centre būtų Eucharistijos šventimas, o visa kita liktų antroje vietoje.
Dievo žodis šį sekmadienį ragina pasitikrinti, kaip vykdome įsakymą „Sekmadienį švęsk!“: „Parodyk, Viešpatie, man savąjį kelią, mokyk mane takais tavo eiti“ (Ps 25, 4).
