Europos Parlamento rinkimų kampanijai įsibėgėjant, Europos vyskupai įnešė savotišką indėlį. Kovo 13 d. paskelbtame bendrame pareiškime pasisakė 27 vyskupai iš 27 Europos Sąjungos valstybių narių. Jie ragina “atsakingai balsuoti už krikščioniškąsias vertybes ir Europos projektą”. Ši ambicinga ir kilniai skambanti programa slepia keletą gilių dviprasmybių.
Tekstą parengė Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisija (COMECE). Ją sudaro ES valstybių narių vyskupų konferencijų delegatai, ji turi nuolatinį sekretoriatą Briuselyje. Ši komisija neturi jokio ypatingo kanoninio autoriteto, tačiau jos privalumas toks, kad joje atstovaujama gana reprezentatyvi katalikiškojo elito dalis.
Komisijos pareiškimas yra puikus europietiškos retorikos pavyzdys ir rodo, kad episkopato atstovai nepriekaištingai integravosi į Europos valdžios institucijų kalbą. Apmąstydami Europos projekto ištakas, jie džiaugiasi, kad nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos atsirado Europa, “vieninga įvairovėje, stipri, demokratiška, laisva, taiki, klestinti ir teisinga”, turinti padėti iš pelenų pakilti nukentėjusiam žemynui.
Vyskupai nepamiršta atiduoti pagarbos tiems tėvams kūrėjams, kurie buvo katalikai ir kurių darbą reikia ryžtingai tęsti ir šiandien. Jie gerbia Jacques’ą Delors’ą (Žaką Delorsą), Europos kataliką, kuris prieš tapdamas krikščionišku europiečiu buvo prancūzų socialistas, tarnavęs vienam katastrofiškiausių Penktosios Respublikos prezidentų François Mitterrand’ui (Fransua Miteranui).
Europos projekto liaupsinimas atrodo kiek abstraktus ir atitrūkęs nuo šiandien kuriamos Europos realijų. Europos Sąjungos “stiprumas”, “teisingumas” ir “demokratiškumas” dar neįrodytas. Ką galima pasakyti apie šūkį “vieninga įvairovėje”, kai Briuselio institucijos metodiškai siekia ištrinti visus nacionalinių valstybių ypatumus – kultūrinius, religinius ar politinius? Šiuo atžvilgiu popiežius Pranciškus ką tik netikėtai pakėlė balsą gindamas Vengriją ir pasisakydamas už tai, kad Europos Sąjunga šiek tiek labiau rūpintųsi gerbti jos “įvairovės” ypatumus.
Tačiau dabar pereikime prie deklaracijos esmės, kurioje pateikiama keletas balsavimo instrukcijų, padėsiančių katalikams rinkėjams – ir ne tik jiems, bet ir visiems bonae voluntatis rinkėjams – paruošti savo biuletenį balsavimui prie rinkiminių urnų.
Šiuo tikslu vyskupai nori priminti, su kokiais iššūkiais Europa susidurs ateityje ir į kuriuos verta įsitraukti: “karai, migracija, klimato kaita, dirbtinio intelekto naudojimas, teks apmąstyti naują Europos vaidmenį pasaulyje, tęsti Europos Sąjungos plėtrą, keisti ją grindžiančias sutartis.” Mažiausiai, ką galime pasakyti, yra tai, kad kalbant apie “bendrąjį gėrį”, ši programa sąmoningai apsiriboja keliais tendencingais klausimais.
Tuo remdamiesi, pasak šių gerųjų vyskupų, turėtume entuziastingai balsuoti už tuos, kurie “aiškiai remia Europos projektą” – Europos projektą, apie kurį mums ką tik buvo pasakyta, kad jis susijęs su “migracija, prieglobsčiu ir klimato kaita”.
Dijono, Eizenštato, Zagrebo vyskupai ir jų bendražygiai priduria, kad turime balsuoti už tuos, kurie “aiškiai remia Europos projektą”, nes šie kandidatai neabejotinai “skatins pagarbą kiekvieno žmogaus orumui, solidarumą, lygybę, šeimą ir gyvybės šventumą, demokratiją, laisvę, subsidiarumą ir mūsų bendrų namų apsaugą.”
Čia ir slypi problema. Vyskupai savo didžiuliu naivumu – arba aklumu, priklausomai nuo situacijos – įsivaizduoja, kad tie, kurie “aiškiai remia Europos projektą”, yra tie patys, kurie gerbs žmogaus asmens orumą ir gyvybės šventumą. Tačiau mes, konservatoriai, kurie kasdien atidžiai analizuojame Europos Parlamento narių kalbas Briuselyje ir Strasbūre, desperatiškai ieškome šių retų paukščių, kurių šiuo metu niekur nematyti. Kai jie trumpam pasirodo, nedrąsus šių pernelyg retų didvyrių balsas, klaidžiojantis tarp ECR, ID ar EPP frakcijų suolų, sunkiai skinasi kelią, kad būtų išgirstas.
ES VYSKUPAI mieliau renkasi stratosferinius bendrumus, kupinus gerų jausmų, nei tikslią Europą graužiančio blogio diagnozę.
Šiandien parlamentinės frakcijos, kurios oficialiai pripažįstamos garbingomis tėvų įkūrėjų įpėdinėmis ir labiausiai pasiryžusios vesti Europą vis toliau – yra tos, kurios aukoja save politiniam korektiškumui ir rodo esančios labiausiai pasiryžusios sunaikinti žmogaus asmens orumą ir gyvybės šventumą.
Šiandien Prancūzijoje, Jacques’o Delors’o tėvynėje, madingi abortai – pagrindinė „dorybė”, kuri dabar įtvirtinta konstitucijos marmure, o netrukus bus ir eutanazija. Prezidento E. Macrono partija, kuri skelbiasi esanti viena iš rytdienos Europos gynėjų, net deda daug pastangų, kad abortai būtų įtraukti į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją. Tačiau apie tai mūsų drąsūs vyskupai nepasako nė žodžio, nė vieno žodžio, net santūrios užuominos, kurią galėtų suprasti rinkėjai. Jie mano, kad tai nuvestų per toli ir galėtų pakenkti “Europos projektui”. Jie mieliau renkasi stratosferinius bendrumus, kupinus gerų jausmų, nei tikslią Europą graužiančio blogio diagnozę.
Briuselyje Europos institucijos tapo vienu iš vektorių, spartinančių Europos panirimą į LGBT reikalavimų propagavimą. Šalys, kurios bet kokia kaina bando apriboti abortus ar homoseksualumo propagandą, patiria nuolatinį spaudimą. Jos, kaip Malta ir Vengrija, yra išskiriamos ir nuolat šantažuojamos, tikintis, kad pagaliau paklus. Europos Komisija ir Parlamentas metodiškai dirba, kad skatintų surogatinę motinystę ir dekonstruotų tradicinės šeimos modelį. Jų kasdieniai išpuoliai atitinka progresyvią darbotvarkę, už kurios vykdymą atsakinga gerai sustyguota lobistinė organizacija. Tačiau vyskupai savo pareiškime nesistengia to pasmerkti.
Tačiau pagirkime juos už lašelį realizmo: “Žinome, kad Europos Sąjunga nėra tobula ir kad daugelis jos politinių bei teisinių pasiūlymų neatitinka krikščioniškųjų vertybių ir daugelio žmonių lūkesčių, tačiau tikime, kad esame pašaukti prisidėti ir tobulinti ją demokratijos mums siūlomomis priemonėmis”, – sako jie.
