Šis tekstas yra parašytas pagal Tomo Akviniečio „Teologijos sumoje“ naudojamą metodiką, kai pirmiausia yra pristatomi tezei prieštaraujantys argumentai, o vėliau tezė yra įrodoma išsamiai atsakant į kiekvieną prieštaraujantį argumentą.
Argumentai prieš objektyvios tiesos egzistavimą
Pirma, Rene Dekartas suprato, jog visa, ką jis iki šiol manėsi žinąs, yra tik kitų žmonių nuomonės ir dažnai neturi jokio tvirto pagrindimo. Todėl pažinti tikrovę jis pasirinko radikalaus abejojimo metodą. Dekartas priėjo prie išvados, kad vienintelis dalykas, kuriuo negalima abejoti, yra jis pats – mąstantysis. Visa kita gali būti sapnas, sąmonės konstruktas ar tiesiog iliuzija. Taigi, jis teigė, jog objektyvi tiesa yra nepasiekiama, arba net neegzistuoja – tiesų yra tiek, kiek mąstančių individų. Vadinasi, tikėti, kad yra viena objektyvi, visiems prieinama tiesa, nėra pagrindo. Tokiu atveju reikia leisti žmogui tikėti tuo, kuo jis nori tikėti, nes tiesa negali būti patikrinama.
Antra, Skirtingos civilizacijos, epochos ir religijos turi radikaliai skirtingus įsitikinimus apie gėrį, dievybes, tikrovę ir žmogaus prigimtį. Tie dalykai, kurie vienoje kultūroje yra laikomi gėriu, kitoje yra nepriimtini. Objektyvi tiesa turėtų būti akivaizdi ir visuotinai pripažįstama. Kaip bebūtų, mes matome nuolatinį neišsprendžiamą konfliktą tarp skirtingų vertybių ir pažiūrų. Vadinasi, tai ką laikome tiesa, yra sąlygota religijos, auklėjimo ir kitokio konteksto, kuriame gimsta tiesa, kuria žmogus tiki. Tokia tiesa yra subjektyvi ir negali būti patikrinta. Žmogus neturi teisės kištis į tai, kuo tiki kitas žmogus ir jam primesti savo pasaulėžiūros, kuri yra „teisinga“.
Tylėjimas, neveiklumas ir prisitaikymas prie madingų nuostatų tampa sąžinės nepaisymu ir artimo meilės stoka.
Trečia, nors mokslas yra laikomas patikimu metodu pažinti tiesą, gamtamokslio srityje vyksta nuolatinis procesas, kurio metu nuolat patvirtinamos ir paneigiamos teorijos. Net gamtos mokslai negali pasiūlyti nekintančių ir vienareikšmiškų tiesų. Gamtamokslyje tiesa taip pat priklauso nuo turimų technologijų, teorinių žinių ir riboto žmogiškojo supratimo, todėl manyti, kad moksle egzistuoja viena, objektyvi tiesa, taip pat nėra pagrindo.
Kontrargumentai, teigiantys objektyvios tiesos buvimą
Bet yra priešingai: objektyvi tiesa egzistuoja ir yra pažini žmogui. O tai reiškia, jog tiesą pažinęs žmogus tampa moraliai įsipareigojusiu ją ginti. Šv. Tomas Akvinietis, perimdamas mintį iš Aristotelio, teigia, kad tiesa yra atitikimas tarp daikto ir proto („veritas est adaequatio rei et intellectus“(lot.)). Jeigu protas gali pažinti daiktus, tai reiškia, kad turi būti tiesa, kuri egzistuoja anapus žmogaus. Lygiai taip pat, jeigu tiesa būtų reliatyvi, nebūtų pagrindo teisei, moralei ir mokslui.
Be to, objektyvios tiesos egzistavimą, kalbant apie moralinius klausimus, įrodo sąžinė. Žmogus gali atskirti gėrį nuo blogio. Jei žmogus yra jautrus savo sąžinei (t.y. jos neignoruoja), sulaužant moralinius principus, žmogaus protas sugeba atpažinti įvykusią neteisybę. Sąžinė yra vidinis liudytojas, kuris parodo, jog egzistuoja ne nuo žmogaus valios priklausantys moraliniai principai, o pats žmogus yra pavaldus ne savo geismams, bet pirmiausia tiesai. Taigi, jeigu objektyvi tiesa egzistuoja, vadinasi žmogus yra moraliai įsipareigojęs ją ginti ir yra būtina ją pažinti, nors tikrovė ir yra labai sudėtinga ir sunkiai pažini.
Atitinkamai, pripažinus, kad krikščionybė ir jos skelbiamos tiesos yra tiesa, kartu kyla ir moralinis įsipareigojimas ne tik jų laikytis, bet ir už jas kovoti. Tylėjimas, neveiklumas ir prisitaikymas prie madingų nuostatų tampa sąžinės nepaisymu ir artimo meilės stoka.
Dėl pirmojo, Dekarto pasirinktas abejonės metodas ir jo prieita išvada „mąstau, vadinasi esu“ iš tikrųjų nėra bandymas apsiriboti subjektyviu žinojimu. Tai kaip tik buvo siekis ieškoti to, kas yra tikra. Dekartas atrado, jog žmogaus egzistavimas yra tikra ir nenuginčijama realybė. Objektyvi tiesa. Nors žmogaus gyvenime egzistuoja riboto teisumo dalykų, kaip kad minėtosios iliuzijos, sąmonės konstruktai ir t.t., tai nepaneigia egzistencijos objektyvumo. Tai tiesiog parodo, jog vienas iš tiesos pagrindų yra pats žmogus ir jo asmeninio patyrimo, jog jis pats egzistuoja, nenuginčijamumas.
Dėl antrojo, tai, kad žmonės nesutaria dėl to, kad tiesa egzistuoja ir kokia ji yra, dar nereiškia, kad jos nėra ar kad ji nėra pažini. Pasak C. S. Lewis‘o, net skirtingose kultūrose egzistuoja bendražmogiški moraliniai principai, net jei jų taikymas ar formulavimas skiriasi. Be to, jeigu būtų teigiama, jog niekas neturi teisės kištis į kitų žmonių pasaulėžiūrą, nes objektyvios tiesos nėra, tokiu atveju, ir taip teigiantysis neturėtų teisės aiškinti, ar dera tikėti objektyvia tiesa, ar ne.
Dėl trečiojo, tai, kad žmogus yra įgalus išrasti naujas technologijas, tyrinėti ir vienas teorijas keisti kitomis, kaip tik rodo, kad objektyvi tiesa egzistuoja. Nors mokslas yra nuolatiniame progrese, šis progresas juda link vis tikslesnio pasaulio dėsnių suvokimo. Dažniausiai nėra taip, kad vieni moksliniai atradimai paneigtų kitus. Greičiau vyksta atradimų papildomumas.
Pavyzdžiui, dalis graikų filosofų pasaulį suprato kaip sudarytą iš 4 elementų: žemės, vandens, oro ir ugnies. Nors dabar žinome, jog taip nėra, atomo modelis ne paneigė šią teoriją, bet papildė. Taip, pasaulį sudaro ne tik 4 elementai, tačiau atskirų elementų, sudarančių visą materialų pasaulį, idėja vis dar išliko. Taigi, tai tik įrodo, jog egzistuoja tam tikri universalūs ir objektyviai tikri gamtos dėsniai, kuriuos galima apibrėžti tiksliau arba mažiau tiksliai. Jei įmanoma kalbėti apie tikslumą (t.y. artumą galutinei tiesai), reiškia egzistuoja galutinė ir viena tiesa.
