Po kelių dienų Prancūzijai gresia likti be vyriausybės: maišto vėjai šiaušia gatves, finansų rinkas krečia sumaištis dėl vis augančios valstybinės skolos, kurios, regis, niekas nebegali sustabdyti. Tačiau neatidėliotina problema slypi visai kitur. Buvusi ministrė pirmininkė, o dabar švietimo ministrė Élisabeth Borne išlaiko gebėjimą matyti tikruosius prioritetus: o kas, jeigu visos mūsų dabartinės bėdos kyla iš netinkamai suformuluoto įrašo ant Panteono – monumento, iškilusio Paryžiaus širdyje tautos didvyriams pagerbti?
Iš tiesų Lotynų kvartale, Paryžiaus 5-ajame rajone, stovi įspūdingas neoklasicizmo pastatas su kolonomis – Panteonas. Architekto Jacqueso-Germaino Soufflot suprojektuotas kaip bažnyčia, skirta Paryžiaus globėjai šventajai Genovaitei, jis nuo Revoliucijos laikų yra desakralizuotas ir daugiau nei du šimtmečius talpina iškiliausius Prancūzijos – tiksliau, po 1789 metų – veikėjus. Ant graikiško stiliaus frontono galima perskaityti įrašą: „Didžiavyriams – dėkinga tėvynė.“ Sutikite, 2025 metais tokia frazė iš tiesų skamba skandalingai.
Šaltuose marmuru išklotuose šios respublikonų šventyklos koridoriuose pečiais braižosi literatūros garsenybės, garsūs generolai, mokslininkai ir pasipriešinimo kovotojai – visi, pelnę respublikoniško padorumo diplomą materialistinei ir jakobiniškai amžinybei.
Mažiau nei savaitei belikus iki to akimirkos, kai prancūzų moksleiviai sugrįš į klases, Borne inauguracinėje spaudos konferencijoje, skirtoje naujų mokslo metų pradžiai, pareiškė norinti „pradėti diskusiją“ siekiant dėl įtraukties „neutralizuoti lyčių atžvilgiu“ Panteono dedikaciją.
Ministrę liūdina moterų nepakankama reprezentacija Panteone. Po didingu kupolu ilsisi 76 vyrai ir vos 7 moterys – kai kurių vienintelis nuopelnas buvo, kad ji „žymaus vyro žmona“. Tokia disproporcija akivaizdi. Tačiau Borne ambicija platesnė: pakeitus Panteono dedikaciją, gali esą pasikeisti milijonų prancūzių ateitis.
„Galime atverti visas mokslo sritis mergaitėms, bet jeigu, pakėlusios akis, jos nematys visuomenės, kuri visiškai pripažįsta jų vietą istorijoje, tuomet siunčiame prieštaringą žinią,“ – aiškino ministrė.
Pagalvokite: daugiau nei du šimtmečius moterys visoje Prancūzijoje buvo slopinamos savo siekiuose ir svajonėse vien dėl frazės, paskubomis marmure iškaltos patriarchato šalininko ranka. Truputis „įtraukios rašybos“ tikrai pakeis daugelio gyvenimus.
Beje, protofašistinė nuoroda į „tėvynę“ neabejotinai bus pašalinta ir pakeista į „Respubliką“ – daug mažiau prieštaringą terminą.
„Pradėti diskusiją“ – gerai žinomas posakis, reiškiantis, kad kokiame nors ministerijos kabinete sprendimas jau iš anksto priimtas, o prieš jį primetant dėl ramios sąžinės viešumoje tik bus imituojama diskusija
Jei norėčiau pasirodyti šiek tiek kontrrevoliuciška ir šelmiška, pritardama poniai Borne priminčiau, jog ši nelaiminga sentencija visai nestebina, turint galvoje griozdiškus sanskuliotus, žinomus dėl savo vyrų šovinizmo. Kaip mėgdavo sakyti žavingoji Élisabeth Vigée-Lebrun, karalienės Marijos Antuanetės draugė ir portretistė, prisimindama gerus monarchijos laikus: „Tuomet valdė moterys, Revoliucija jas nuvertė.“
Todėl, su visa pagarba poniai Borne, siūlome jai sutaupyti brangaus laiko – kurį daug naudingiau skirti reformuojant labiausiai neveiksnią ministeriją Prancūzijoje, jos pačios vadovaujamą – ir moterų reikalą Panteone apginti labai paprastu būdu: grąžinti jam pirminę paskirtį – bažnyčią, skirtą šventajai Genovaitei, jaunai merginai, kuri V amžiuje metė iššūkį Atilai ir suorganizavo Paryžiaus gynybą nuo siaubingo užkariautojo iš stepės. Tai būtų pagarba jaunystei, drąsai ir moteriai, kuri „tamsiuose amžiuose“ nebijodavo griauti stereotipų. Ko dar galima norėti?
