Dar visai neseniai prisimename sovietmečio tikrovę: bažnyčios užrakintos, altoriai uždengti, šventovės paverstos sandėliais, sporto ar parodų salėmis. Tuomet tikėjimas buvo persekiojamas, bet būtent tokioje tamsoje jis dažnai įgydavo didžiausią stiprybę.
Atgavus nepriklausomybę, mūsų tautą užliejo džiaugsmas – laisvė melstis, švęsti Eucharistiją, atnaujinti tikėjimo tradicijas. Atrodė, kad tikėjimo laisvė garantuos ir tikėjimo gyvybingumą.
Tačiau šiandien regime kitą pavojų. Bažnyčios durys atviros, bet jose vis dažniau vyksta renginiai, kurie neturi nieko bendra su malda ir Dievo garbinimu. Pavyzdžiui, sakyklą užima konferencijų pranešėjai. Tokie atvejai kelia klausimą – ar dar suvokiame, kad bažnyčia nėra kultūros ar susibūrimų salė, o susitikimo su Viešpačiu namai?
Galime gūžčioti pečiais ir sakyti: „Tai ne pas mus”. O vis tik. Šią vasarą Dubingiuose įvyko medikų profesinis renginys (konferencija ir mokymai). Dubingių Šv. Jurgio bažnyčioje (klebonas kun. Dainius Jančiauskas) būrys medikų, ir ne tik, klausėsi nuo pulpito skaitomų lekcijų apie nutukimą, meną ir mitybą. Bažnyčioje konferencijos metu virš tabernakulio švietė raudonas žiburėlis – katalikams suprantamas Švč. Sakramento buvimo ženklas.
Šiandien mūsų bažnyčių niekas neuždarinėja jėga, niekas neverčia atsisakyti tikėjimo. Tačiau tikrasis pavojus – tylus, nepastebimas – tai mūsų pačių abejingumas. Kai prarandame šventumo jausmą, šventovės tampa „tiesiog pastatais”, kuriuos galima nuomoti, parduoti ar pritaikyti bet kam.
