Dvidešimt antrąjį eilinį sekmadienį Mišiose skaitomas Dievo žodis pateikia daug minčių apie vieną iš pačių svarbiausių dorybių – nuolankumą. Siracido knygoje rašoma: „Kuo esi didesnis, tuo labiau nusižemink, ir rasi malonę pas Dievą. Daug yra didžių ir kilmingų žmonių, bet savo užmojį Dievas apreiškia nusižeminusiems“ (Sir 3, 18–19). Senojo Įstatymo išminčius puikybę vadina sunkia liga: „Žmogaus išdidumo ligai nėra vaisto“ (Sir 3, 28).
Jėzus labai įsakmiai mokė žmones būti nuolankius ir kvietė gerbti silpnuosius: „Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas <…> ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“ (Lk 14, 14). Kita proga kalbėdamas, Jėzus ragino: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29).
Išgirdusi angelo paskelbtą žinią apie Dievo išrinkimą būti pasaulio Gelbėtojo motina, Marija nuolankiai kalba: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę“ (Lk 1, 47–48). Marija suvokia savo išaukštinimą, bet save laiko tik nuolankia tarnaite.
Jėzus ne tik mokė nuolankumo, bet ir paliko gražiausią nuolankumo pavyzdį. Būdamas Dievo Sūnus, Jėzus gimė ne karališkuose rūmuose, bet skurdžioje Betliejaus oloje. Ilgus metus praleido vargingoje Juozapo ir Marijos šeimoje, sunkiai dirbdamas ir tokiu būdu pelnydamas pragyvenimui reikalingus dalykus. Savo mirčiai Jėzus pasirinko labiausiai gėdingą būdą: anuomet būdavo nukryžiuojami tik didžiausi nusikaltėliai.
Mūsų atgaila tik tuomet yra tikra, jeigu ji nuolanki.
Nuolankumas, visų pirma, reikalauja reikšti didžiausią pagarbą Dievui, iš kurio viską esame gavę. Dievas ne tik Mariją, bet ir kiekvieną iš mūsų yra labai apdovanojęs: „Didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas!“ (Lk 1, 49). Tą pagarbą Dievui išreiškiame melsdamiesi, ypač laikydamiesi jo įsakymų. Būtų tikra veidmainystė, jei sakytume, jog mylime Dievą, bet nesilaikytume to, ko Dievas iš mūsų nori.
Nuolankumas reikalauja, kad pagarbą reikštume ne tik Dievui, bet ir jo kūriniui – žmogui. Ir visai nesvarbu, koks tas žmogus būtų – šventas ar nusidėjėlis, jame turime matyti Kūrėjo atvaizdą ir jį gerbti. Todėl nuolankumas reikalauja būti atlaidiems ir gailestingiems.
Nuolankumas – tai gyvenimas tiesoje; jis nereikalauja savęs niekinimo ar nematymo savyje tų dovanų, kurias iš Dievo esame gavę. Iš tikrųjų, nuolankumas kviečia matyti, kuo esame Dievo apdovanoti, ir už tai jam dėkoti. Puikybė būtų tuomet, jei Dievo dovanų autorystę priskirtume sau.
Nuolankumas ypač reikalauja pripažinti savo kaltę, kai būname nusikaltę prieš Dievą ar artimą. Todėl ypač svarbus nuolankumas atliekant išpažintį. Mūsų atgaila tik tuomet yra tikra, jeigu ji nuolanki.
Būdami nuolankūs, mes būsime tikri Jėzaus mokiniai. Tačiau venkime netikro nuolankumo, nes po juo gali slėptis dar mūsų nenugalėta puikybė.
Pasitikrinkime, kaip praktikuojame nuolankumą. Ar leidžiame Dievui vesti mus tikru dvasinio gyvenimo keliu?
