Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo pavaduotoja menui Audronė Juozauskaitė – profesionalė, atrodytų, vienu mirksniu gebanti įveikti sudėtingiausius uždavinius, rasti sprendimų komplikuočiausiose situacijose, o svarbiausia – jaučianti malonumą dėl didžiulių adrenalino pliūpsnių. Ji – ir pianistė koncertmeisterė, ir meno vadybininkė, vargonininkė, giesmių kūrėja ir atlikėja. Pasak Audronės, mūsų gyvenimas taptų gerokai lengvesnis, jei kiekvienas ieškotume savo pašaukimo ir širdžiai mielos veiklos.
– Jūsų pažintis su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru prasidėjo…
– … nuo pat jo įsteigimo. Kai Klaipėdoje 1987 metais kūrėsi teatras, aš visai netoliese, Stasio Šimkaus konservatorijoje, kurioje studijavau fortepijoną, ruošiausi pirmai egzaminų sesijai ir kartu su savo nuostabia dėstytoja Jūrate Liutkiene grojau gamas. Rengiausi profesinei karjerai – visada norėjau būti muzikos žmogumi. Klaipėdos muzikiniam teatrui atvėrus duris, mes, Šimkinės studentai, bėgiodavome į jį. O ir teatro solistai buvo dažni svečiai mūsų mokykloje – štai per valstybinį koncertmeisterio klasės egzaminą turėjau garbės akompanuoti tuometei teatro primadonai Astai Krikščiūnaitei. Ir vėliau visa mano profesinė karjera plėtojosi palaikant nuolatinius ryšius su Klaipėdos teatru – ir dalykinius, ir meninius. Stebėjau daugelį šio teatro premjerų, teko nemažai prisidėti pakviečiant klaipėdiečius solistus Ritą Petrauskaitę ir Mindaugą Rojų pasirodyti LNOBT scenoje.
Teatras nėra ta eilinė darbovietė, į kurią ateini 8 ir išeini 17 valandą Teatras – tai misija, čia gyvenama. Esu mačiusi nemažai žmonių, kurie atėję į teatrą jame neprigyja, tačiau kur kas daugiau tokių, kurie čia rado savo antruosius namus. Teatro šeimos nariu gali tapti kiekvienas čia dirbantis – nuo solisto, visa esybe panirusio į ruošiamą vaidmenį, iki valytojos, kuri susižavėjusiomis akimis iš užkulisių seka scenos vyksmą.
– Taigi teatre įleidote šaknis.
– Teatras įtraukia ir nepaleidžia. Dirbant teatre, o ypač planavimo srityje, žvilgsnis nuolat nukreiptas mažiausiai pora metų pirmyn. Taip sezonas veja sezoną, vienus įdomius iššūkius keičia dar įdomesni, yra tiek daug procesų, kuriuos reikia perprasti… Taip nepastebimai tos šaknys ir įauga.
– Ar sutiktumėte su mintimi, kad meilė teatrui yra be atsako?
– Vieno iš mano kolegų sąmojis: meilė be atsako yra dviejų rūšių – meilė tėvynei ir meilė teatrui (juokiasi). Teatru, kaip ir apskritai menu, „susergama“. Ilgą laiką maniau, jog teatro „liga“ mane pagavo gerokai vėliau, tačiau dabar apmąstydama savo kūrybinį kelią suprantu, kad ji prasidėjo būtent nuo pirmųjų apsilankymų Klaipėdos muzikiniame teatre. Būtent čia, buvusioje senojoje salėje, patyriau teatro magiją – scenoje vykstantį stebuklą, kai solistai, kuriuos matydavau Šimkaus konservatorijoje, savo balsais, lydimais simfoninio orkestro, nukeldavo į kitą, užburiantį pasaulį. Nepamiršiu ir pirmųjų žingsnių Lietuvos operos ir baleto teatro užkulisiuose pirmaisiais studijų metais Vilniuje. Buvo pirmadienis (teatre – poilsio diena), ir aš smalsaudama atsargiai pravėriau duris į scenos erdvę. Tuomet ten buvo visiškai tamsu, tačiau toji tamsa atrodė tartum įelektrinta, pripildyta pagarbios paslapties, nuo kurios net rankos virpėjo.
O kaip su ta meile be atsako? Meilė yra apsisprendimas, kuris lydi ir padeda nenukrypti nuo kelio ir tuomet, kai šviečia saulė, ir tuomet, kai pro rūką kelio nematai. Sunku būtų dirbti teatre, kurio nemyli, ir gyventi tėvynėje, kurios nevertini. Tik visame kame turi būti sveikas protas ir saikas – ir meilėje žmogui, ir prisirišime prie Teatro, ir kiekvienoje gyvenimo situacijoje. Ne veltui psichologai kalba apie pernelyg intensyvių jausmų ir per didelio aukojimosi pavojų. Svarbu nepamesti savęs, nepamiršti savo gyvenimo tikslų ir dirbti su užsidegimu, nes tai yra didžiausias atsakas, kuris mus pripildo. O galiausiai – juk visa yra laikina ir tik viena begalinė Meilė niekada nesibaigia.
– Baigusi studijas Klaipėdoje išvykote į sostinę?
– Baigusi Stasio Šimkaus konservatoriją išvykau studijuoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Labai džiaugiuosi, kad man teko garbė mokytis šioje aukščiausioje muzikinėje lygoje, kurią baigiau dvigubu magistro diplomu: pianisto solisto ir pianisto koncertmeisterio. Likau Vilniuje, nes dar pirmame magistro studijų kurse prasidėjo mano intensyvi koncertinė veikla: ėmiau bendradarbiauti su solistais kaip Lietuvos nacionalinės filharmonijos, Muzikų sąjungos koncertų dalyvė. Koncertinė veikla tapo labai intensyvi, o neilgai trukus pradėjau dirbti savo Alma mater, Dainavimo katedroje, prof. Eduardo Kaniavos klasės koncertmeistere. Esu akompanavusi visai plejadai Lietuvos operos solistų – nuo Virgilijaus Noreikos, Eduardo Kaniavos, Vladimiro Prudnikovo, Irenos Milkevičiūtės iki tuo metu dar tik jaunų ir solinę karjerą pradedančių Asmik Grigorian, Edgaro Montvido, Liudo Mikalausko, Merūno Vitulskio ir daugelio kitų. Tarp kolegų ilgą laiką turėjau „gaisrininkės“ reputaciją (juokiasi): teko daugybę kartų pavaduoti kitus koncertmeisterius – ir LMTA Dainavimo katedroje, kur teko garbė semtis vokalo meno paslapčių profesorių Eduardo Kaniavos, Irenos Milkevičiūtės, Sigutės Stonytės, Vytauto Juozapaičio klasėse, ir koncertuose visoje Lietuvoje bei už jos ribų.
Būdavo, kad kone koncerto išvakarėse susirgus pianistui kolegos prašydavo pagalbos. Tuomet iš pradžių išsiaiškini, kada ir kur vyks koncertas, kada reikia išvažiuoti (kad žinotum, kiek laiko liko pasiruošti), ir tik pokalbio pabaigoje paklausi, o ką gi reikės groti. Už tokias įdiegtas profesines nuostatas esu nepaprastai dėkinga savo šviesaus atminimo koncertmeisterio klasės dėstytojai docentei Erikai Onai Laimai Dineikaitei, kuri nuolat kartodavo: „Privalote išmokti savo užduotis atlikti greitai ir gerai.“
– Greičiausiai tai buvo ne tik darbas, bet ir įdomus, vertingas bendravimas su neeilinėmis asmenybėmis?
– Tie susitikimai nepaprastai praturtino mane ne tik kaip pianistę. Dauguma menininkų turėjo didžiulę muzikinę ir teatrinę patirtį. Esu labai laiminga, nes akompanavimo operos solistams meną studijavau pas Rimą Geniušą, dirigavimo mokiausi pas Chaimą Potašinską, partitūrų skaitymo – pas Rimvydą Žigaitį.
O ir kiekvienas gyvenimo kelyje sutiktas teatralas tapo ištisu teatrinės patirties lobynu, iš kurio galėjai semti kiek tinkamas. Iš gyvenimo gavau didžiulę dovaną, nes teatro meno galėjau mokytis ne iš vadovėlių, bet tiesiogiai bendraudama su istorinėmis asmenybėmis.
Kai dirbau profesoriaus Kaniavos klasėje, jis nuolat dalindavosi scenine patirtimi. Kalbėdavo ne tik apie tai, kaip atlikti vieną ar kitą vaidmenį, bet ir kaip ruošiamasi spektakliui, kaip nusiteikus einama į sceną, galiausiai – kokia yra derama scenos apranga ir t. t. Ką pats maestro taikydavo savo darbe, to mokydavo ir jaunus solistus. Tarkime, studentus jis ragindavo prieš spektaklį išeiti į tuščią sceną, padainuoti ir joje tiesiog pabūti, tuomet spektaklyje nejausi jaudulio, nes ši vieta jau bus pažįstama.
Teatras neatsiejamas nuo tradicijų, todėl labai didžiuojuosi, kad mane auklėjo „senoji gvardija“. Teko drauge darbuotis su maestro Jonu Aleksa, Vladimiru Prudnikovu, Irena Milkevičiūte, Sigute Stonyte, Sofija Jonaityte – visų net neišvardinsi, iš jų perėmiau nerašytas teatro taisykles. Šitaip sužinojau daugybę užkulisių istorijų, tikrų anekdotų. Man iki šiol scena – šventa vieta, kurioje pasirodyti su viršutiniais drabužiais, lauko avalyne nevalia, kur be reikalo nevaikštoma po avansceną ir pan. Ir šių taisyklių būdavo skrupulingai laikomasi: kartą LNOBT per repeticijos pertrauką labai skubėdama scenoje pasirodžiau su paltuku ir iškart gavau pastabą iš kolegos! Iki šiol planuodama pasirengimą naujam pastatymui, vadovaujuosi maestro Jono Aleksos padiktuota schema. Daug vadybinių paslapčių ir praktinių patarimų esu gavusi iš maestro Virgilijaus Noreikos, ilgamečio Operos ir baleto teatro vadovo, su kuriuo yra tekę nesyk pasirodyti scenoje kaip pianistei. Kai pažįsti ne tik sceninį, bet ir užkulisinį gyvenimą, matai paraleles tarp praeities ir dabarties situacijų, lengviau rasti naujus sprendimus arba… tiesiog gyventi teatre.
– Įdomu būtų daugiau išgirsti apie Jūsų veiklą LNOBT.
– Šiame teatre 15 metų vadovavau Kūrybinio darbo planavimo skyriui. Mano pareigų pavadinimas keitėsi keletą kartų, tačiau darbų esmė liko ta pati. LNOBT pradėjau dirbti 2003 metais, įsiliejau į ambicingą ir veržlią jaunų žmonių komandą, kuri, vadovaujama tuomečio generalinio direktoriaus Gintauto Kėvišo, visomis išgalėmis stengėsi kurti tarptautinio lygio teatrą. Atėjusi radau didžiules popierines tvarkaraščių paklodes, nebe pirmos jaunystės kompiuterį beveik be jokių duomenų ir nepaliaujamai skambantį laidinį telefoną, nuo kurio negalėdavai atsitraukti nė minutei. Teko nemažai padirbėti kuriant skaitmeninę duomenų bazę, šiuolaikiškas tvarkaraščių sistemas. Stengėmės visi, nepaliaujamai ieškojome literatūros apie visų teatro grandžių veiklą ir gilinome žinias. Aš pati, kaskart lankydamasi užsienio teatruose, fotografuodavau ir kopijuodavau tvarkaraščius, dokumentų pavyzdžius, semdavausi idėjų, kurias galėčiau taikyti savo darbe.
2005 m. per tarptautinę Leonardo da Vinci programą buvau išvykusi į stažuotę Badeno valstybiniame teatre Karlsrūhėje, Vokietijoje, ten susipažinau su teatro veiklos planavimo programa „Theasoft“ (tuo metu Lietuvoje ji buvo nepasiekiama svajonė), tvarkaraščių modeliais ir kitais darbo organizavimo principais. Vėliau daugelį šių praktikų pamažu įdiegiau savo darbe, formuodama ilgalaikio kūrybinio darbo planavimo sistemą. Kiek vėliau ir pačiai teko dirbti užsienio atlikėjų agentūroje vadybininke-konsultante. Taigi, teatro veiklos planavimo procesus ir operos solistų veiklą puikiai pažįstu iš abiejų „barikadų“ pusių.
Nepaprastai didelį džiaugsmą teikė darbas su jaunais atlikėjais, mentorystė, pagalba tiems, kurie žengia pirmuosius žingsnius scenoje. Teko ir ne vieną ašarą nušluostyti, bet dabar matau, kad tiems, kuriuos kadaise guodžiau ir drąsinau, dabar puikiai sekasi. Taip pat ne kartą esu skaičiusi paskaitas tarptautinei studentų auditorijai karjeros formavimo tema. Džiaugiuosi, kad mano profesinės įžvalgos ne tik ašarų šluostymu apsiribojo. Štai pirmąsyk koncerte akompanuodama Liudui Mikalauskui pagalvojau, kad jis būtų nuostabus Figaras W. A. Mozarto „Figaro vedybose“. Teko ilgai įkalbinėti, kad sutiktų ateiti į perklausą. O štai dabar jis yra nepamainomas LNOBT trupėje. Panašiai buvo ir su Merūnu Vitulskiu, kuris debiutavo Nemorino vaidmeniu G. Donizetti „Meilės eliksyre“. Ne vieną solistą esu ir į perklausas užsienio teatruose išsiuntusi. Tuomet juokaudavau, kad dėl jų gerovės galiu viską padaryti – ir laiškus agentūroms parašyti, ir padėti lėktuvo bilietus nusipirkti, viešbučius užsakyti, lagaminą sukrauti. Nes paskui taip gražu žiūrėti į kolegą, prie kurio gyvenimo sėkmės esi prisidėjęs…
Troškimas padėti jauniems solistams skintis kelią į didžiąją sceną įkvėpė ir mintį kasmet rengti operos solistų perklausas. Dalyvauti jų komisijose kviesdavome visų Lietuvos muzikinių teatrų vadovus ir vyriausiuosius dirigentus, taip pat kolegas iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos aukštųjų muzikos mokymo įstaigų. Tai buvo tikrai stiprus įrankis, leidžiantis ne tik atrinkti atlikėjus vieniems ar kitiems vaidmenims, bet ir įvertinti aktualią Lietuvos dainavimo mokyklos situaciją. Džiaugiuosi, kad tokios perklausos rengiamos iki šiol.
Dar viena sritis, kuri man labai rūpėjo dirbant LNOBT, – ryšių su lietuvių operos solistais, baigusiais studijas ir plėtojančiais karjerą svetur, puoselėjimas. Pradėjau dirbti LNOBT tuo metu, kai studijuojančius užsienyje lietuvius galėjai suskaičiuoti ant pirštų. Iki šiol tebeturiu tuomet susikurtą duomenų bazę su visų Lietuvoje dainuojančių ir užsienyje karjerą kuriančių lietuvių solistų kontaktais – kad tik nė vienas nebūtų pamirštas. Laimė, su daugeliu išvykusiųjų svetur buvau pažįstama asmeniškai, tad vienas mano tikslų buvo rasti galimybę juos pakviesti į LNOBT. Taip kadaise Diuseldorfo operos teatro kavinėje kalbėdamiesi su Almu Švilpa, kuris jau senokai gyveno Vokietijoje, o Lietuvoje buvo mažai žinomas, sutarėme ieškoti galimybių jam Vilniuje padainuoti Richardo Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“. Panašiai į Lietuvą spektakliams sugrįžo Katerina Tretjakova ir kiti solistai.
– Kaip vyksta darbų planavimas? Atrodytų, tereikia užrašyti, kada ir kokiame spektaklyje dainuos vienas ar kitas solistas.
– Kol užrašai, kad spektaklyje dainuos konkretus solistas, nueinamas ilgas kelias.
Kas yra vadyba? 70 proc. galvojimo, nematomo darbo, ir 30 proc. veiklos. Planavimas – nepaprastai kompleksiškas ir kolegialaus darbo reikalaujantis procesas, kuris prasideda nuo vadovo suformuluotų meninių gairių, kada ir kokie pastatymai turėtų vykti. Toliau deramasi dėl spektaklio licencijos (jei tokia yra) ir natų įsigijimo, prodiuseriai derina klausimus su statytojais, rengiamos atlikėjų perklausos, o kartu nuo numatytos premjeros datos prasideda atgalinis laiko skaičiavimas, kad būtų spėta pasiruošti: kiek laiko prireiks režisieriui, kiek jo skirti repeticijoms scenoje, kiek laiko repetuos orkestras, kiek solistai ir choras dirbs individualiai, kad į scenines repeticijas ateitų pasirengę, o svarbiausia, kada atlikėjai gaus natas, klavyrus.
Žinoma, reikia laiko ir įprastam teatro repertuarui parengti. Juk kiekvieną savaitę rodomi skirtingi spektakliai, kuriems taip pat būtina ruoštis. Taip ir dėlioji „tinklelius“! Tai yra darbas, kurį galėčiau prilyginti architekto veiklai nuo brėžinio iki pastato. Turiu dovaną laiką matyti vizualiai, todėl nesunkiai galiu dėlioti kompleksines repertuaro struktūras.
Labai mėgstu groti Johanno Sebastiano Bacho polifoninę muziką, kurioje susipina keletas savarankiškų balsų, tačiau teatre dažną kartą pagaunu save mintyse „grojančią“ jau nebe Bacho, o Palestrinos ar Monteverdi kūriniams prilygstančią veiklų „polifoniją“ su dešimtimis susipinančių užduočių.
Tačiau galiausiai viso sudėtingo planavimo proceso tikslas yra sklandus viso kolektyvo darbas, drauge keliaujant į galutinį rezultatą – puikiai atliktą spektaklį, žiūrovo vidinį atliepą, tą emocinį virpesį, kuris dar ilgai po to, kai nusileidžia uždanga, gyvena mintyse ir jausmuose.
Ne visada pavyksta šį procesą suvaldyti, bet tuomet analizuoji, ieškai klaidų ir stengiesi jų nebekartoti. Stažuotės Vokietijoje metu įsiminė tuomečio Karlsrūhės teatro vadovo žodžiai: „Pats esu sportininkas, todėl puikiai žinau, kad įtemptais raumenimis gero rezultato nepasieksi“. Tai galioja ir teatre. Todėl mano darbo stilius – kad net ir patys sudėtingiausi uždaviniai susidėliotų tyliai, ramiai ir, rodos, savaime, tartum taip ir turėjo būti. Vieną didžiausių komplimentų esu gavusi po sudėtingų užsienio gastrolių, už kurių organizavimą buvau atsakinga, – užsienio kolegė, su kuria derinome visas detales nuo meninio turinio iki viešbučio kambarių paskirstymo, dėkojo už tai, kad tokių sklandžių ir ramių gastrolių per kone du dešimtmečius dar nėra buvę.
– Tinkleliai Klaipėdoje dėliojasi paprasčiau?
– Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras yra didžiausia Vakarų Lietuvoje profesionalaus scenos meno įstaiga, joje dirba kone 300 žmonių. Kiekvienam spektakliui reikia skirtingo skaičiaus atlikėjų, pavyzdžiui, miuzikle „Šounuolynas“ dalyvauja penkios solistės ir orkestro grupė, o miuzikle „Smuikininkas ant stogo“ greta solistų pasirodo choras, orkestras, baletas – visa teatro trupė. Kad ir koks spektaklis ar koncertas vyktų, užkulisiuose dirba didžiulė komanda: spektaklio vadovas, pastatymų tarnyba, grimeriai, kostiumininkai, butaforai, elektrikai, inžinieriai, bilietų kontrolieriai. Prie galutinio tikslo prisideda ir kiti: buhalterės skaičiuoja pinigus, personalas dėlioja tabelius ir t. t. Kitaip tariant, scenoje matyti visų teatro padalinių veiklos rezultatas.
Ar tinkleliai KVMT dėliojasi paprasčiau? Nepasakyčiau. Nors apimtimi teatras yra mažesnis nei Vilniaus, turime didelių meninių ambicijų, kurios neapsiriboja vien renginiais teatro scenose. Stengiamės bendradarbiauti su regiono savivaldybėmis, kultūros ir švietimo įstaigomis. Todėl dažną kartą tenka nemažai pasukti galvą ieškant visiems tinkamų sprendimų.
– 2018 metais tapote KVMT vadovo pavaduotoja menui. Papasakokite apie savo veiklos barus.
– 2018-aisiais, palankiai susiklosčius aplinkybėms, grįžau į pajūrį ir dalyvavau KVMT paskelbtame konkurse. Tapusi pavaduotoja menui, prisijungiau prie tuometės teatro vadovės Laimos Vilimienės komandos. Teatro vadovas – tarsi kapitonas, stovintis prie laivo šturvalo. Jis nurodo teatro meninę kryptį ir viziją, veda laivą. Pavaduotojas menui yra savotiškas meninės veiklos šturmanas, atsakingas už meninių projektų įgyvendinimą. Privalai labai gerai išmanyti visus teatro veiklos planavimo niuansus, įvairių grandžių veikimo specifiką, gebėti įvertinti meninio atlikimo ir spektaklio techninę kokybę, o kai ta kokybė nepakankama – atitinkamai reaguoti.
Mano atsakomybės ir pareigos labai įvairialypės, be kita ko – tai ir naujų projektų paraiškų rašymas bei pateikimas, projektų meninio vyksmo priežiūra, atlikėjų būrimas, licencijų gavimas ir galimybės rodyti spektaklius derinimas (dėl didžiosios dalies mūsų spektaklių turime gauti leidimą iš licencijų turėtojų). Kiekviena spektaklio premjera – projektas, kurio įgyvendinimą nuo paraiškos iki galutinės įgyvendinimo ataskaitos prižiūri pavaduotojas menui. Nepaminėjau dar finansinių sąlygų derinimo, kuriam reikia pasitelkti derybų meną. O kur dar kūrybinės veiklos planavimas, įvairiausių raštų rengimas… Visas veiklos sritis sunku ir išvardinti. Tačiau smagiausia teatre yra tai, kad didžiajai daliai darbų tinkamai atlikti reikalinga komanda, todėl niekada nebūni vienas – nuolat tariamės, diskutuojame ieškodami geriausio sprendimo.
– Mokate derėtis?
– Turėjau gerus mokytojus LNOBT! Tuomet teko daug dirbti su užsienio agentūromis derinant jų atlikėjų atvykimo sąlygas. Derybos yra savotiškas žaidimas, labai smagus užsiėmimas, jei perpranti taisykles. Svarbiausia jų nesureikšminti galvojant, kad tai gyvenimo ir mirties klausimas. Reikia tiesiog imtis veiksmo ir nepamiršti šypsotis net ir rašant laišką elektroniniu paštu.
Giesmės – mano vidinės būsenos, mano tikėjimo išraiška, mano malda.
Beje, nepaliaujamas noras gilinti profesines žinias mane vėl grąžino j LMTA suolą, kur 2018 metais baigiau dar vienas magistro studijas, šįkart meno vadybos. Baigiamajam darbui pasirinkau sritį, kuri visuomet rūpėjo labiausiai, – operos solistų vadybą. Mano diplominis darbas „Operos solistų vadyba Lietuvoje“ yra pirmas, tokia apimtimi nagrinėjantis daugeliui dainininkų rūpimus klausimus. Aukštąjį muzikos mokslą baigęs solistas patenka į rinką, kuri visame pasaulyje yra perpildyta. Taip pat ir Lietuvoje – dalyvauju daugelyje solistų perklausų ir matau, kiek daug gražaus ir talentingo jaunimo auga. O turime tik keturis profesionalius muzikinius teatrus, kurių repertuaras niekaip nėra pajėgus „sutalpinti“ visų, galinčių dainuoti. Kuria kryptimi šiems talentingiems jauniems žmonėms toliau judėti? Kaip nenuleisti rankų ir toliau ugdyti savo talentą, į kurio lavinimą buvo investuotos didžiulės lėšos Muzikos akademijoje? Juk solinio dainavimo studijos yra vienos brangiausių. Daugelis žinome užsienio šalims įprastą praktiką, kai jauno solisto karjeros vystymu užsiima atlikėjų agentūra. Ar tokio pat atlikėjų vadybos modelio atsiradimas Lietuvoje yra aktualus mūsų solistams? Kaip rasti tą „raktą“, kuris padėtų puoselėti nacionalinius talentus mažoje lietuviškoje rinkoje, kurioje su solistais dažniausiai bendraujama tiesiogiai, o ne per tarpininką? Labai tikiuosi, kad šie klausimai bus toliau keliami ir galiausiai duos vaisių.
– Geram solistui svarbus ne tik balsas?
– Amžinas klausimas, ko reikia norint būti geru operos solistu. Dažniausias atsakymas – puikaus balso. O aš sakau, kad balso nepakanka. Reikia geros mokyklos, kad solistas turėtų ilgą dainavimo amžių ir vokalinę sveikatą. Buvo laikas, kai užtekdavo tik dainuoti, dabar, vis labiau įsigalint režisūriniam teatrui, solistas turi gebėti kurti vaidmenis, įsikūnyti į skirtingus personažus, reikia charizmos ir, žinoma, intelekto bei diplomatijos. Ne paskiausia yra ir likimo dovana – atsidurti reikiamu laiku reikiamoje vietoje.
– Apie Jūsų vadybinį talentą sklando legendos. Ar tiesa, kad Jums nėra neįveikiamų užduočių, o netikėtai susirgę solistai, net likus pusdieniui iki spektaklio, pakeičiami iš Europos atskraidintais kolegomis?
– Viskas priklauso nuo požiūrio. Jei nuleisi rankas, kiekviena užduotis bus neįveikiama. Tačiau jei į kiekvieną problemą žiūrėsi kaip į galimybę, tuomet, nepaisydamas jaudulio ir blaiviu protu suvokiamos rizikos, prisiimsi atsakomybę ir ieškosi sprendimo. Svarbiausia išlaikyti ramybę ir žinoti, kad sprendimą įmanoma rasti beveik visose situacijose. Būdavo, vėlai vakare sužinai, kad pagrindinis rytdienos spektaklio solistas susirgo, o Lietuvoje kito tokio nėra… Tuomet rytas prasideda ne nuo solisto paieškų, o nuo skrydžių tvarkaraščių nagrinėjimo ir tik paskui būdavo skambučiai užsienio solistų agentūroms. Pasirenki regioną, iš kurio dar įmanoma laiku atskristi į spektaklį Vilniuje, ir galiausiai suderini taip, kad solistas teatre atsiranda likus pusei valandos iki spektaklio. Taip yra buvę ne kartą. Su komanda buvome ištobulinę sistemą, kai drauge su vairuotoju į oro uostą vykdavo režisieriaus asistentas, nešinas kompiuteriu su spektaklio įrašu, kad pakeliui į teatrą galėtų su solistu peržiūrėti režisūrinį piešinį, o prie tarnybinio įėjimo laukdavo aprengėjos, kad kuo greičiau galėtų pamatuoti kostiumą.
– Ir rasdavote norinčių įšokti į tą lėktuvą?
– Visada. Man dirbant LNOBT per 15 metų dėl atlikėjo ligos nebuvo atšauktas nė vienas spektaklis. Kainuodavo nemažai sveikatos ir man, ir, manau, atvykusiems solistams, bet pavykdavo. Ir koks palengvėjimas apimdavo po tokio išgelbėto spektaklio antro veiksmo… Pirmo veiksmo metu aš dar negalėdavau atsikvošėti nuo įtampos, mintyse dainuodavau drauge su solistu, atidžiai sekdama kiekvieną žingsnį ir pasiruošusi bėgti į užkulisius, jei kas nenumatyta nutiktų.
– Solistai taip pat mėgsta adrenaliną?
– Yra tokia solistų kategorija. Beje, keletas iš jų vėliau tapo nuolatiniais LNOBT spektaklių atlikėjais.
– Sakoma, kad publika balsuoja kojomis. Ką daryti, kad tokio balsavimo būtų išvengiama?
– Ugdyti publikos skonį nuo mažens. Įpratinti mėgautis ne tik lengvo turinio veikalais, bet suprasti ir vertinti sudėtingesnius opusus. Išmokyti klausytis vadinamosios rimtosios muzikos – kamerinės, simfoninės, operų. Kiekvienas skonis – ar fizinių, ar dvasinių dalykų atžvilgiu – turi būti ugdomas, mokant ragauti ir vertinti daugybę poskonių. Taip pat ir su teatru. Beje, kuo laikai sudėtingesni, tuo žmonėms norisi lengvesnio turinio, kad nereikėtų daug galvoti. Atėjau, pasijuokiau ir išėjau namo. Bet teatro misija yra kur kas didesnė, nei tik linksminti žmogų. Teatro menas turi transformuojamąją jėgą, leidžiančią spektaklyje kartu su atlikėjais patirti stiprius jausmus ir užkabinti mūsų giluminius klodus. Teatras turtina mūsų vaizduotę ir mūsų sielas. Kai šiandien esame nuolat raginami susidėti išgyvenimo krepšį ir pasiruošti dienai X, taip norisi priminti, kad būtina kaupti ir meno įspūdžių išgyvenimo kraitę. Ji taip pat labai svarbi. Teatro scenoje vyksta žodžiais nenusakomas stebuklas, grožio patyrimas, paliekantis atspindį žiūrovų sielose. Juk ne veltui įvairių sričių specialistai mus ragina nepaliaujamai ieškoti grožio, kuris padėtų išgyventi net ir ribinėse situacijose.
– Ką gražaus Jums su komanda pavyko nuveikti Klaipėdoje, kuo labiausiai didžiuojatės?
– Didžiuojuosi būdama KVMT komandos dalis, nes vienas teatre sunkiai galėtum ką nuveikti. Visi mūsų gražūs darbai ir įgyvendinti projektai yra darnios veiklos vaisiai.
Labai džiaugiuosi, kad pavyko Klaipėdos elinge sukurti drąsų ir išskirtinį Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymą, kuris tapo teatro ir miesto vizitine kortele. Užsieniečiai, tarptautinėse konferencijose pamatę kortelėje užrašą Klaipėda State Music Theatre, dažnai manęs klausia: „O, „Skrajojantis olandas“?!“
Buvau viena iš tų, kuriems kilo idėja sukurti istorijų operą „Klaipėda“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui. Džiaugiuosi miesto gimtadieniui pristatyta oratorija „Sakmė apie Mėmelburgą“. Abu kūriniai, prie kurių atsiradimo teko garbė prisidėti, buvo ne tik gražūs miesto sukakčių paminėjimo akcentai, bet ir papildė Lietuvos profesionaliosios sceninės muzikos lobyną.
Be abejo, negaliu nepaminėti Ph. Glasso „Kelionės“ – tai pirmasis šio kompozitoriaus operos pastatymas Lietuvoje. Spektaklis mūsų teatre sulaukia žiūrovų ne tik iš Lietuvos, bet ir visų Baltijos šalių.
Įvyko daug gražių premjerų, visos jos – unikalūs projektai, prasidėję nuo drąsios idėjos, kuri pradžioje atrodė sunkiai įgyvendinama, gal ir neįmanoma. O tada nusišypsai, pakeli galvą – darom! Ir, su virpuliu nerdama į dar vieną smagų iššūkį, sėdi prie darbo. Teko spręsti nemažai vadybinių klausimų, susijusių su neseniai KVMT scenoje pristatytu Roaldo Dahlio ir Timo Minchino miuziklu „Matilda“. Johanno Strausso 200 metų jubiliejui pirmą kartą Lietuvoje pastatėme jo operetę „Tūkstantis ir viena naktis“, kurią lydėjau į mūsų sceną nuo pat pirmų idėjos atsiradimo akimirkų. Buvo daug iššūkių, kurių viena, be kolegų, nebūčiau įveikusi, bet visa tai paliksiu savo memuarams (juokiasi). O kiek drąsių ir ambicingų idėjų dar laukia savo premjeros dienos – sekite teatro reklamą!
– O kuo publiką stebins šios vasaros Klaipėdos festivalis? Ko Jūs labiausiai laukiate pati ir patariate tai išgirsti ar pamatyti kitiems?
– Klaipėdos festivalį rengiame jau penktą kartą. Kaip ir kasmet, žiūrovus kviečiame apsilankyti mūsų renginiuose, vykstančiuose netradicinėse miesto erdvėse. Vis dėlto, kadangi šiemet festivalį rengiame jau įsikūrę naujuose teatro rūmuose, labai norėjome, kad muzikos mylėtojai galėtų pasimėgauti puikia salės „Jūra“ akustika, todėl dalis renginių vyks teatre. Festivalį pradėsime ištraukomis iš R. Wagnerio operos „Lohengrinas“ lankytojams atsiveriančioje AB „Klaipėdos energija“ teritorijoje. Ši opera pratęs Wagnerio sceninių veikalų atlikimo tradicijas Klaipėdoje. Priminsiu, kad Richardas Wagneris su Klaipėda susijęs tiesiogiai – būdamas Karaliaučiaus teatro kapelmeisteris, dirigavo spektaklius muzikiniame teatre Klaipėdoje, iš kur vėliau išvyko į Rygą.
Drauge su visa Lietuva minėdami 150-ąsias M. K. Čiurlionio gimimo metines, parengėme programą, kurioje skambės lietuvių genijaus kūriniai simfoniniam orkestrui: simfoninės poemos „Jūra“ ir „Miške“ bei kantata „De profundis“, kurią atliekant prie mūsų teatro choro prisijungs Klaipėdos koncertų salės choras „Aukuras“.
Šių metų festivalyje žiūrovams pristatome naują renginio kategoriją „Festivalio svečias“. Šiais metais svečiuosis šiuolaikinė opera „Geros dienos“, aukštai įvertinta Europos kritikų. Tai bus atnaujintas Vaivos Grainytės, Linos Lapelytės ir Rugilės Barzdžiukaitės kūrinio pastatymas.
Šie du renginiai vyks salėje „Jūra“.
O festivalio pabaigai pasiūlysime reginį šokio mėgėjams – „Misteriją REX“. Ją pristatysime Klaipėdos skulptūrų parke, jame vėlyvo vakaro tamsoje atgis paslaptingi Čiurlionio paveikslų herojai, interpretuojami mūsų teatro baleto artistų.
– Esate ir muzikos kūrėja, vargonininkė.
– Esu. Kadaise dar knygas verčiau iš anglų kalbos, muzikos publicistikos straipsnius rašiau, radijo laidas rengiau…
Mano gyvenimo idealas – Renesanso žmogus. Iki polimato man dar labai toli, tačiau esu gimusi tą pačią dieną kaip ir Johannas Sebastianas Bachas. Nepaprastai myliu šį kompozitorių. Jis buvo polifonijos, arba daugiabalsiškumo, meistras. Matyt, ne veltui gimiau tą pačią dieną kaip ir didysis kompozitorius, nes mano gyvenime puikiai dera, atrodytų, sunkiai suderinami dalykai, susipindami į sudėtingas polifonines gijas (juokiasi). Nemoku apsiriboti viena gyvenimo kryptimi. Be to, mes, pianistai, esame ugdomi groti neskaičiuojant valandų, kad pasiektume gerą rezultatą. Ir nesvarbu, ar groji fortepijono, ar kompiuterio klavišais – žinai, kad džiugūs aplodismentai ateina tik po ilgų pasirengimo valandų.
Mėgstu semtis išminties ir stiprybės iš tūkstantmetės Bažnyčios išminties, ant mano knygų stalelio šalia vadybinės ir grožinės literatūros bei Šventojo Rašto visuomet padėtas ir teologinis veikalas. O kai karantinas ilgesniam laikui nutraukė renginius, nedvejodama leidausi į dar vieną gyvenimo nuotykį – studijas VDU Katalikų teologijos fakultete. Nepaprasta patirtis ir neįkainojami susitikimai su šviesiais žmonėmis! Beje, tikėjimas ir kultūra yra kur kas arčiau, nei gali atrodyti, nes būtent bendras kultas suponuoja kultūrą, kuri ir yra pats tikriausias vienybės raktas. Kitaip tariant, tikėjimas ir kultūra yra ta jėga, kuri geriausiai sujungia visuomenę.
Tikėjimas įkvepia mane ir kūrybai. Ginkdie, nevadinu savęs kompozitore – tai būtų pernelyg drąsu. Esu iš tos kartos, kuriai labai svarbu profesionalumas. Todėl sąmoningai pabrėžiu, kad esu giesmių kūrėja – pati rašau muziką ir eiles. Tiesa, pastaruoju metu kūrybai labai trūksta laiko.
Giesmės – mano vidinės būsenos, mano tikėjimo išraiška, mano malda. Vienos jų plačiai skamba Lietuvoje skirtingų konfesijų bažnyčiose, bet didesnė dalis tyliai guli mano asmeniniame archyve (dėl ko esu dažnai savo bičiulių kritikuojama). Be abejo, didžiausia „karjeristė“ yra giesmė „Pakilk ir šviesk!“, kuri per kelias dešimtis gyvavimo metų sklisdama iš lūpų į lūpas įgavo nesuskaičiuojamą daugybę melodijos ir tekstų variantų. Kai apima melancholiška nuotaika, įsijungiu kompaktinę plokštelę „Tu gimei iš Mergelės“, kurioje būtent šią giesmę gieda Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos choras, vadovaujamas Modesto Pitrėno, įraše grojančio fortepijonu. Klausydamasi jos, iškart pradedu kvatotis – tai vienas smagiausių gyvenimo nuotykių! Maestro Modestas kažkada yra prisipažinęs, kad ją pasirinkdamas buvo įsitikinęs, jog tai užsienietiška giesmė, todėl ir mano autorystė ant viršelio nenurodyta. Džiaugiuosi, kad yra daug žmonių, kuriems patinka giedoti mano giesmes, jos paliečia jų sielą. Gera, kai mano kūryba padeda melstis ar suteikia vilties. Tik štai į profesionalių kompozicijos studijų lauką jau nebenersiu, nes gyvenimo neužtektų studijuoti viskam, kas man įdomu.
Šiuo metu esu Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios vargonininkė. Vargonai ir bažnytinės giesmės – mano pirmoji meilė, lydinti nuo vaikystės. Džiaugiuosi, kad grįžusi gyventi namo į Palangą čia radau ir galimybę jais groti.
– Esate laiminga dviejų vaikų mama…
– Dviejų vyrų! Natūralu, kad mano abu sūnūs užaugo Operos ir baleto teatro užkulisiuose. Greit peržiūrėję visus vaikiškus spektaklius, savo neabejotinais favoritais jie laikė operas „Turandot“ ir „Skrajojantis olandas“. Kad neturėtų laiko išdykauti, kol aš dirbdavau, jie dalyvaudavo spektakliuose kaip mimanso artistai. Spektaklių mizanscenos persikeldavo ir į jų žaidimus – vienu metu mėgstamiausias žaidimas buvo Don Žuano ir Komandoro dvikova, po kurios „Komandoras“, apsisiautęs paklode, krisdamas dainuodavo „Ah, soccorso!“ Abu lankė muzikos mokyklas. Jaunesnysis sūnus Gabrielius 2007 metais operos „Mažasis princas“ pastatyme paruošė pagrindinį vaidmenį.
Šiuo metu jie abu dirba IT sferoje ir yra talentingi programuotojai. Džiaugiuosi, kad jie ir puikūs muzikos vartotojai, gebantys vertinti gerą muziką. Jaunesnysis gerai groja fortepijonu ir imasi sudėtingų Liszto, Brahmso, Chopino kūrinių. Groja juos savo malonumui.
Buvo laikas, kai vyresnysis Danielius savo darbovietėje organizuodavo temines savaites: vieną savaitę skambėdavo jo parinkti Mozarto, kitą – Vivaldi kūriniai, o trečią savaitę drauge klausydavomės jo naujai „atrasto“ koncerto trombonui su orkestru
– Ko palinkėtumėte savo teatrui?
– Mūsų teatras yra nepaprastai turtingas – turime patį naujausią ir patį gražiausią teatro pastatą, kurio interjeras buvo apdovanotas aukso medaliu. Turime daugybę talentingų ir kūrybingų žmonių. Todėl visai teatro šeimai linkiu nepaliaujamai darniai augti ir tobulėti, mokantis iš pačių geriausių savo profesijos žinovų. Kad ir toliau KVMT scenoje žiūrovai galėtų išvysti unikalių veikalų pastatymus, kuriems nebūtų lygių ne tik Lietuvoje, bet ir Šiaurės bei Baltijos šalyse. Linkiu, kad mūsų teatras taptų traukos centru ne tik klaipėdiečiams ar regiono gyventojams, kad pamatyti spektaklių atvyktų vis daugiau svečių iš aplinkinių šalių.
Palinkėčiau, kad kuo daugiau jaunų muzikų atrastų Klaipėdą ir Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą. Šiomis dienomis vis garsiau kalbama apie muzikantų trūkumą. Mūsų teatre jis jaučiamas jau kurį laiką, nes esame labiausiai nuo Vilniaus nutolęs muzikinis teatras. Todėl norėtųsi, kad dialogas su Lietuvos muzikos ir teatro akademija bei VDU Muzikos akademija būtų dar spartesnis ir efektyvesnis. Klaipėda yra puikus miestas, jame galima realizuoti pačius ambicingiausius profesinius lūkesčius ir vos už kelių minučių atsidurti ant jūros kranto. Šis miestas turi ir naujausią Europoje muzikinį teatrą, ir tai, ko, deja, niekada neturės sostinė Vilnius – galimybę matyti platų (jūros) horizontą.
O jauniems žmonėms palinkėčiau, kad į jų šiuolaikišką žodyną vėl grįžtų žodis „pašaukimas“. Kiekvienas jį turime, svarbu atpažinti ir drąsiai leistis jo vedamiems. Manau, kad tai – vienas iš raktų į laimę, dvasinę sveikatą. Jei dažniau klausytume savo širdies ir eitume ten, kur tikrai norime būti, tuomet reikėtų mažiau kalbėti apie išorinę motyvaciją, o ir sunkumus pavyktų lengviau įveikti. O ypač norėčiau padrąsinti tuos, kurie mąsto apie muziko profesiją, juk, pasak Martino Lutherio: „Malonę Dievo pelno tas, kas muziką už darbą pasirinko.“
– Ar teisingai Jus supratau: dirbantys teatre – pašauktieji, lyg dvasininkai ar vienuoliai?
– Tikrai taip. Teatras – misija, čia ne dirbama, bet tarnaujama.
– Ar Jūs esate laiminga?
– Gyvenu savo gimtajame mieste. Dirbu mėgstamą darbą, esu puikios komandos dalis. Turiu bendruomenę, kurioje jaučiuosi mylima. Esu reikalinga ir laukiama. Galiausiai – gyvename po taikiu dangumi. Gyvenu prabangiai, nes turiu tokį gyvenimą, kokio noriu.
