Dvidešimt ketvirtąjį eilinį metų sekmadienį Mišių liturgijoje minime Kryžiaus Išaukštinimą. Šv. Elena 326 metais rado šv. Kryžių. Nuo tada šis įvykis imtas švęsti Rytuose, o šventė buvo įvesta ir Vakaruose. Ant Kristaus kapo buvo pastatyta Prisikėlimo bazilika, ir joje iškeltas bei pagerbtas Kristaus kryžius, kaip Jo velykinės pergalės ženklas.
Jėzaus mirtis ant kryžiaus buvo jo misijos žemėje kulminacija. Labai brangi jo paskelbtoji Evangelija apie Dievo karalystę, bet neįkainojamai brangi buvo ir jo mirtis ant kryžiaus už žmonių nuodėmes. Per Jėzaus kryžių mes buvome išgelbėti – atgavome teisę į amžinąjį gyvenimą.
Senojo Testamento Skaičių knygoje randame pasakojimą, kaip iš Egipto Mozės vedami izraelitai pavargo ir pradėjo Mozei priekaištauti, kam jis išvedė juos į dykumą, kurioje visko trūksta. Dievas baudė maištaujančią tautą, ir daug jų mirė įgelti nuodingų žalčių. Žmonės prašė Mozės pagalbos. Mozė maldavo Dievą pasigailėti žmonių, ir tuomet Dievas paliepė jam padirbdinti varinį žaltį ir iškelti ant stulpo. Kai įgeltasis žmogus pažvelgdavo į šį iškeltą žaltį, nemirdavo.
Apaštalas Jonas aprašo Jėzaus pokalbį su fariziejumi Nikodemu. Šis doras fariziejus, girdėdamas apie nuostabius Jėzaus darbus, panoro artimiau su juo susipažinti. Šio susitikimo metu Jėzus pasakė apie save pranašiškus žodžius: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 14–15).
Apaštalas Paulius giliai suprato Jėzaus kryžiaus slėpinį, todėl savo laiškuose ne kartą apie jį rašė pirmųjų amžių krikščionims. Laiške filipiečiams Paulius rašo: „Turėdamas Dievo prigimtį, <…> Jėzus nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 6). Pirmajame laiške korintiečiams apaštalas kalba, koks brangus yra Kristaus kryžius: „Žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė“ (1 Kor 1, 18).
Kryžiaus Išaukštinimo šventė kviečia mus pasitikrinti, ar Jėzaus kryžius yra išaukštintas mūsų gyvenime. Išaukštiname kryžių, kai jį laikome savo kambarėlyje pačioje garbingiausioje vietoje. Išaukštiname kryžių, kai darome kryžiaus ženklą, pradėdami maldą, prieš valgį ir kitais svarbiais gyvenimo momentais. Kryžiaus ženklu brangius asmenis gali palydėti ne tik kunigas, bet ir kiekvienas tikintysis, pavyzdžiui, tėvai – savo vaikus, išleisdami į mokslus ar kokią nors kelionę.
Dar labiau išaukštiname Jėzaus kryžių, kai kantriai nešame kasdienių savo pareigų bei darbų naštą. Tuomet mes apkabiname nukryžiuotąjį Kristų kaip mūsų Išganytoją ir pasitikime, kad su jo pagalba viskas išeis į gera.
Ypatingai Jėzaus kryžius išaukštinamas Mišių aukoje, nes Mišios yra Jėzaus mirties ant kryžiaus ir prisikėlimo sudabartinimas.
Kai Jėzus buvo nukryžiuotas, jo Motina Marija stovėjo kryžiaus papėdėje. Žvelgdama į savo dieviškąjį Sūnų ant kryžiaus, ji išgyveno jo kančią ir meilę. Marijos pavyzdžiu ir mes ištikimai stovėkime po Jėzaus kryžiumi, kad patirtume gailestingąją Dievo meilę.
