Evangelisto Jono pasakojime apie Jėzaus kančią – šviesiausią ir tamsiausią Jėzaus gyvenimo momentą – nuskamba gilius slėpinius savyje talpinantys du žodžiai: „Trokštu“ (19, 28) ir „Atlikta“ (19, 30). Tai paskutiniai žodžiai, tačiau juose slypi viso gyvenimo patirtis, atskleidžianti Dievo Sūnaus žmogiškosios egzistencijos prasmę, sakė popiežius per trečiadienio bendrąją audienciją tęsdamas katechezę apie paskutines Jėzaus misijos žemėje dienas ir valandas.
Ant kryžiaus Jėzus pasirodo ne kaip pergalingas didvyris, o kaip žmogus, maldaujantis kitų meilės. Jis daug nekalba, nesmerkia, negina savęs, o tik nuolankiai prašo to, ko pats sau negali duoti. Nukryžiuotojo troškulys yra ne tik iškankinto kūno fiziologinis poreikis. Visų pirma tai esminio troškimo – meilės, ryšio su kitais, bendrystės troškimo išraiška. Tai tylus šauksmas Dievo, kuris, prisiėmęs viską, kas žmogiška, jaučia ir šį troškulį. Jis yra Dievas, kuris nesigėdija maldauti gaivaus gurkšnio. Šiuo gestu jis mums sako, kad tikra meilė moka ne tik duoti, bet ir prašyti.
„Trokštu“, – sako Jėzus ir tokiu būdu parodo savo ir mūsų žmogiškumą. Nė vienas iš mūsų nesame visiškai savarankiški, sakė popiežius. Nė vienas negalime patys savęs išgelbėti. Gyvenimas pasiekia viršūnę ne tada, kai esame stiprūs, o tada, kai išmokstame, ką reiškia gauti. Ir būtent tą akimirką, iš nepažįstamų rankų gavęs acte suvilgytą kempinę, Jėzus ištarė: „Atlikta“. Įsikūnijusi meilė leidosi būti stokojanti kitų meilės ir būtent dėl to iki galo atliko savo darbą.
Tai yra krikščioniškasis paradoksas, sakė popiežius. Dievas gelbsti ne atlikdamas darbą, bet leisdamas, kad kiti jį atliktų; ne nugalėdamas blogį jėga, bet priimdamas meilės silpnumą. Ant kryžiaus Jėzus mus moko, kad žmogiškumo viršūnė – ne jausti savo galią, bet su pasitikėjimu atsiverti kitiems, net jei jie yra priešiški mūsų atžvilgiu. Išganymas – tai ne nepriklausymas nuo kitų, bet nuolankus pripažinimas, kad esame stokojantys, ir sugebėjimas tai nuoširdžiai išreikšti.
Pagal Dievo planą, mes pasiekiame žmogiškumo viršūnę ne tada, kai esame stiprūs, bet tada, kai pasitikime kitais. Jėzus išgelbsti mus ne parodydamas savo galią, bet prašydamas mūsų to, ko pats sau negali duoti. Būtent čia atsiveria durys į tikrąją viltį: jei net Dievo Sūnus pasirinko nebūti visiškai sau pakankamas, tuomet ir mus kamuojantis meilės, prasmės, teisingumo troškimas visai nereiškia mūsų pralaimėjimo, bet yra mūsų prigimties dalis.
Įsikūnijusi meilė leidosi būti stokojanti kitų meilės ir būtent dėl to iki galo atliko savo darbą.
Ši tiesa, atrodo, yra tokia paprasta, o vis dėlto labai sunku mums ją priimti, kalbėjo Leonas XIV. Gyvename laikais, kai vertingais laikomi savarankiškumas, efektyvumas ir našumas. Tačiau Evangelija mums sako, kad mūsų žmogiškumo matas yra ne tai, ką galime pasiekti, bet gebėjimas leisti, kad kiti mus mylėtų ir, kai reikia, mums padėtų.
Jėzus mus gelbsti parodydamas, kad sugebėjimas prašyti yra ne žmogaus nevertas, bet išlaisvinantis bruožas. Tai būdas išeiti iš nuodėmės šešėlio ir sugrįžti į bendrystės šviesą. Nuo pat pradžių nuodėmė kėlė gėdą. Tuo tarpu atleidimas – tikrasis atleidimas – ateina tada, kai sugebame ramiai pripažinti, ko mums reikia, ir nebijome, kad būsime atstumti. Nukryžiuotojo Jėzaus troškulys yra ir mūsų troškulys – sužeistos žmonijos, vis dar ieškančios gyvojo vandens, troškulys. Šis troškulys neatitolina mūsų nuo Dievo, bet su juo suartina. Jei turime drąsos tai pripažinti, suprantame, kad ir mūsų pažeidžiamumas yra tiltas į dangų. Būtent prašymas, o ne turėjimas atveria kelią į laisvę, nes liaujamės apsimetinėti, kad patys viską galime.
Brolystėje, paprastame gyvenime, sugebėjime prašyti be gėdos ir dovanoti be išskaičiavimo slypi pasauliui nežinomas džiaugsmas. Tai džiaugsmas, kuris sugrąžina mus į pirmapradę mūsų būties tiesą – esame kūriniai, sukurti tam, kad priimtume ir dovanotume meilę.
„Brangieji broliai ir seserys, – sakė Leonas XIV baigdamas šios trečiadienio bendrosios audiencijos katechezę, – Kristaus troškulyje galime atpažinti mūsų troškulį ir išmokti, kad nėra nieko žmogiškesnio ir nieko dieviškesnio, kaip sugebėti pasakyti: man reikia pagalbos. Nebijokime prašyti, net jei jaučiamės to neverti. Nesigėdykime tiesti rankos. Būtent šiame nuolankiame geste slypi išganymas.“
