Svarstydami apie demonų kilmę ir jų pirmąją kaltę, apologetai pasinaudojo agnostikų blogio supratimo modeliu, kuriame blogio kilmė buvo susijusi su silpnesnės dievybės pasipriešinimu stipresniajai. Pirmas apie tai prabilo Justinas (apie 100–165 m.). Jis savo Pirmojoje apologijoje tvirtina, kad blogųjų demonų kunigaikštis yra Šėtonas, arba kitaip dar vadinamas velnias. Kristus nutrenks jį kartu su jo angelais ir žmonėmis, kurie panorėjo jį sekti nedorybių keliu į amžinąją ugnį.
Antrojoje apologijoje norėdamas pristatyti angelų nuopuolį kaip jų sueitį su žmonių moterimis pasinaudoja Enocho padavimu. Iš tų moterų vėliau gimė demonai. Jie pavergia žmogų magijos, baimės, stabmeldystės ir kitų nedorybių pagalba. Po Kristaus atėjimo jie siekia sutrukdyti žmogui atsigręžti į Dievą. Savo Dialoge su Trifonu Justinas įrodinėja demonų egzistavimą pasiremdamas Šventuoju Raštu, ypač Septuagintos versijos 96 [95] psalmės penktąja eilute: „Tautų dievai yra demonai“. Jėzus nugali demonus, nes jie vien tik išgirdę jo vardą bėga šalin. Kalbėdamas apie pirmųjų tėvų nuodėmę Rojaus sode, Justinas pabrėžia Šėtono atsakomybę. Be to, tvirtina, kad žmonės ir visi angelai pačioje pradžioje buvo sukurti geri.
Justino mokinys Tatianas, po savo atsivertimo į krikščionybę (apie 155 m.) parašo Kreipimąsi į graikus, kuriame, be kita ko, kalba ir apie demonus. Iš pradžių visi Žodžio sukurti angelai ir žmonės buvo laisvi. Po to demonai tapo blogi, nors savo sandara tokie nėra. Demonas apsireiškė gundydamas pirmuosius žmones nusidėti, tačiau pats jau prieš tai buvo nusidėjęs.
Tatianas plačiau nepaaiškina kokios prigimties buvo pirmoji demonų nuodėmė, bet atrodo, kad tai buvo daugiau dvasinė, nei seksualinės kilmės. Šėtono kariauna suformuota iš dvasių, kurios nusekė paskui jį. Tarp kitų velnio apgaulių yra astrologija ir magija, kuriomis siekia iškreipti tikėjimą ir priversti patikėti, kad tai jos valdo visą Visatą. Gali iššaukti vizijas, sapnus, erotines fantazijas, ligas ir apsėdimus. Medicina irgi yra jų sugalvota, viena iš magijos šakų, kuria siekia nuslėpti velnišką visų ligų kilmę. Demonų galia yra ribota. Ji gali pasireikšti tik pasaulyje ir žemiškuosiuose kūnuose. Norint juos nugalėti reikia atsižadėti žemiškųjų dalykų. Tokiam atsižadėjimui reikalingų jėgų suteikti gali tik Kristus. Krikštas padaro mus jo Kūno nariais ir išvaduoja mus nuo demonų įtakos. Šis išlaisvinimas pasiekiamas taip pat egzorcizmų ir maldos pagalba, bei visišku atsidavimu Dievui.
Demonai yra pasmerkti ir neturi jokios galimybės būti išganytais. Pačioje pradžioje demoniška prigimtis buvo ne tik dvasiška, bet ir materiali, tačiau nusidėjus kai kurių būtis pakrypo link grynesnės materijos, kitų gi link ne grynesnės. Jos klajoja ore ir bando sutrukdyti žmonių sieloms, atsiskyrusioms nuo materijos (pagal gnosticizmą), pakilti link Dievo.
Tatiano originalumas siejamas su jo įžvalga, kad pradžioje demonų ir žmonių prigimtis buvo gera, o blogis atėjo į šį pasaulį laisvu sukurtosios dvasios pasirinkimu.
Apologetai, kas liečia santykį tarp demonų ir stabmeldystės, tvirtina pastarąją esant demonų sumanytu kultu. Anuo metu ši tema buvo labai svarbi. Juk demonai paakindavo pagonis persekioti krikščionis, nes šie negarbino stabų. Todėl Justinas savo raštais bando įrodyti pagonims, kad jų stabmeldiškos praktikos iš tikrųjų tėra demonų garbinimas. Patys demonai gi, bando parodijuoti krikščionių ritus ir taip apgauti žmones. Taip Belerofonto, Petaso, Persėjo, Heraklio ir Asklepijaus mitai perima Dangun žengimo tiesą, kai tuo tarpu krikščionių Krikšto apeigos yra perkeltos į apšlakstymus ir apsiplovimus prieš įžengiant į šventoves. Mitros misterijose įžvelgiamos sąsajos su Eucharistija.
Tatianas savo Kreipimęsi į graikus stabmeldystę irgi sutapatina su demonų garbinimu. Jie nori apgauti žmones ir tam reikalui pasitelkdami įvairius protui nesuvokiamus darbus: vizijas, išgijimus, magijas, sudievinimus ir pranašystes. Šitaip jie paverčia žmones savo vergais, kurie pasiveda jų apsaugai arba jų pagalba ieško savo aistrų patenkinimo.
Minucijus Feliksas savo veikale, pavadintame Octavius, siekia įrodyti ydingą pagoniškojo kulto kilmę. Jo nuomone būtent demonai iškreipė pagonių sampratą apie pasaulį. Jie prarado savo tyrumą, o jų ydos apsunkino juos. Todėl demonai pasiguodžia traukdami paskui save žemyn į pražūtį kitas dvasias, kurias pavyksta ištvirkėliškų kultų pagalba atitolinti nuo Dievo. Siekdami žmonių garbinimo jie lanko pastaruosius jų sapnuose, įsigauna į jų kūnus, iššaukia ligas ir proto pamišimą, o po to, išvaduodami juos iš šių negalavimų, apsimeta jų išvaduotojais.
Ireniejus Lionietis (177 m.), savo veikale Adversus haereses, paneigia ir atmeta agnostinį požiūrį į pasaulį. Agnostikai manė, kad pasaulis buvo pradėtas piktojo kūrėjo. Ireniejus tvirtina, kad vienintelis pasaulio Kūrėjas yra Dievas. Angelai buvo sukurti jo Žodžiu, o velnias pradžioje irgi buvo vienas iš gerųjų angelų. Jis savo rangu yra žemesnis nei Dievas ir Žodis.
Velnio nuodėmė yra siejama su jo sukilimu prieš Dievą, dėl ko ir buvo išvarytas iš dangaus į pragarą. Apgaulės būdu jis nori priversti žmones taip pat atsiskirti nuo savojo Kūrėjo ir pagarbinti jį kaip jų dievą. Jo galia yra ribota, nes negali priversti žmogaus nusidėti. Velnias pasirinko nusidėti laisva valia, vedamas savo puikybės (nori būti visos kūrinijos viešpačiu) ir pavydėdamas žmonėms. Jo nuodėmė yra siejama su pirmųjų tėvų sukūrimu.
Pasak Ireniejaus, Viešpats išlaisvina žmoniją iš Šėtono pavergimo savo Įsikūnijimo galia. Žmogaus Sūnus, savo gyvenimu ir veikla, Įstatymo išpildymu ir savo mirtimi nugalėjo žmonijos priešininką ir grąžino žmogui jo pirminį grožį, sukurtą pagal Dievo atvaizdą.
Įsikūnijęs Dievo Žodis išvadavo iš Šėtono pančių senąjį Adomą, sugrąžindamas jam laisvę ir dieviškąją įsūnystę. Penktosios Adversus haereses knygos pabaigoje Ireniejus kalba apie Antikristą beveik kaip apie velnią ir sutapatina su juo visus Šėtono pasekėjus. Antikristas, pasak Ireniejaus, yra paskutinis desperacinis blogio bandymas paneigti Kristaus išganymą, ir jo atėjimas į Žemę žymės paskutiniuosius laikus.
Didelę įtaką krikščioniškosios demonologijos vystymuisi turėjo Tertulijono (220 m.) raštai. Jo, kaip ir kitų apologetų, rašytinis palikimas gimsta susidūrime su pagoniškąja aplinka, kurioje vysto mintį apie krikščionių Krikštą ir kankinystę. Jis tvirtina, kad demoniška veikla yra nukreipta į materialųjį pasaulį. Jie yra fizinių ligų priežastis, tačiau kartu gali veikti ir žmogaus sieloje, sukeldami joje aistras, įniršį, išprotėjimus ar kitokius sąmonės aptemimus. Kursto žmonių tarpe stabmeldystę, tam tikslui pasitelkdami protui nesuvokiamus magijos ir sapnų ženklus, bei stebuklingus išgijimų. Tokiomis ir panašiomis apgavystėmis maišo žmonėms ieškoti tikrojo Dievo ir skatina juos įtikėti akmeninių simbolių dieviškumu. Štai kodėl pagonys garbina demonus kaip dievus.
Krikščionys gali atsispirti demono gundymams pasinaudodami Kristaus išganymo vaisiais, ypač jo kančia, kurios pagrindinis tikslas yra sugriauti visus velniškus darbus ir išvaduoti žmogų iš jo pančių. Išlaisvinimas tikintįjį pasiekia per Krikštą. Velnias yra paskandinamas, kaip kad Raudonojoje jūroje buvo paskandintas faraonas. Tertulijonas į apeiginį Krikšto metu naudojamą Šėtono ir nuodėmių atsižadėjimą, įrašo dar vieną, „velnio pompastikos“, atsisakymą. Jis reiškė krikščionių atsiribojimą nuo pagoniškojo pasaulio, o ypač nuo jo spektaklių ir garbės.
Krikštas nugali Šėtoną, kuris, tačiau nenustoja ir toliau pulti krikščionio. Jis siekia įstumti tikintįjį į puikybės, pasaulietiškumo ir melagingų doktrinų nuodėmes. Egzistuoja ir kitas būdas, kaip pakenkti krikščionims – tai jų persekiojimas. Savajame Apologeticum Tertulijonas tvirtina, kad tikrasis persekiojimų autorius yra demoniška dvasia, priešiškai nusistačiusi krikščionių atžvilgiu. Savo kovai prieš krikščionis ji pasitelkia pagonis, kurių protus lengviau užteršti klaidingais įsitikinimais ir žiaurumu Kristaus mokinių atžvilgiu. „Pagrindinė mintis buvo ta, kad kankinys iš tikrųjų susigrumia ne su žvėrimis, teisėjais ar budeliais, bet su neregimomis jėgomis, kurios veikia per juos. Tertulijonas buvo įsitikinęs, kad pagoniškais pasaulis su savo socialinėmis institucijomis yra tik instrumentas, kuriuo naudodamiesi Šėtonas su savo angelais bando sunaikinti krikščionybę“. (Renzo Lavatori)
Ypatingą vietą krikščioniškoje demonologijoje užima Origeno (185 – 254 m.) darbai. Jis tęsia ankstesniųjų apologetų mintis apie stabmeldystę, kaip demonų garbinimą, ir kankinystę, kaip pergalę prieš Šėtoną. Iš judaizmo pasiima įžvalgą apie tautų angelus sargus, o iš graikų filosofijos pasiskolina angelų ir žmonių sielų panašumo idėją. Origenas, bandydamas susisteminti visus šiuos skirtingus elementus išsiskyrė iš kitų apologetų ir tuo pačiu padarė ne mažą įtaką vėlesniems krikščionių mąstytojams.
Jis pradeda nuo hierarchinio būtybių pasiskirstymo: angelai, žmonės ir demonai. Jų hierarchinė padėtis priklauso nuo jų pasirinkimų, jų polinkio į gėrį ar blogį ir nuo jų nuopelnų. Velnias užima paskutiniąją vietą, nes sukildo prieš Dievą ir laisva valia pasirinko blogį. Savo knygoje De principiis Origenas aiškina, kad būtų absurdiška demonų nuopuolį priskirti Kūrėjui, o ne jų pačių laisvam pasirinkimui. Jis gana aiškiai išdėsto blogio egzistavimo priežastis.
Remdamasis Platono mokymu apie Gėrį, sutapatina pastarąjį su aukščiausiąja Būtimi, kuri apsireiškė Mozei liepsnojančiame krūme (plg. Iš 3,14). Jei gėris yra tas, kuris esti, tai blogis yra gėrio priešingybė: yra ne-gėris, nesatis. Blogis, pasak Origeno, kyla ne iš materijos (vidurinysis platonizmas) ir ne iš blogojo prado (gnosticizmas), o velnias, kaip toks, nėra blogio šaltinis, nes pats tampa blogu dėl pasirinktos nuodėmės. Blogis, nors ir identifikuojamas su nuodėme ir jos pasekmėmis, tačiau tikrosios jo atsiradimo priežasties turime ieškoti pačiuose Dievo kūriniuose – jų laisvos valios pasirinkime.
Absoliuti Būtis yra sutapatinama su Dievu ir jo Logos; blogis, būdamas Dievo priešingybe pasirenka ne-būtį, ne-tiesą (melą), ne-meilę (egoizmą), ne-gyvenimą (mirtį), ne-išmintį (nežinojimą): tokia tad ir yra tikroji velnio būsena. Materija pati iš savęs nėra bloga, tačiau kadangi velnias nupuola iki jos lygmens, ji tampa amžinos ir absoliučios dvasios neigimu. Taip pat ir tie, kurie seka paskui velnią, tampa sužemėjusiomis būtybėmis, panašiomis į Šėtoną, kovojančiomis su tais, kurie savyje nešioja dangiškąjį Kristaus atvaizdą. Velnias ir jį nusekę angelai nusidėjo dar prieš materijos sukūrimą, kurią Dievas sukūrė būtent tam, kad sugrąžintų kūrinijoje jo malonės pusiausvyrą, kurią sutrikdė angelų nuopuolis.
Kadangi šis jų nuopuolis įvyksta dar prieš Adomo ir Ievos sukūrimą, tai galima teigti, kad jų nuodėmė buvo iššaukta ne pavydo ar gašlumo, bet išdidumo: velnias nepanoro pildyti Dievo valios. Origenas atmeta teiginį, kad angelų nuodėmę galima susieti su jų sueitimi su žmonių dukromis. Tuo pačiu jis jau nebeatskiria demonų nuo puolusių angelų, nes buvo tikima, kad demonai yra puolusių angelų vaikai, kurių jie susilaukė suėję su moterimis. Velnias, pasak Origeno, buvo vienas iš aukščiausių ir gražiausių angelų. Išdidumas, kurio vedamas sukilo prieš Dievą, jį pražudė – jis buvo išvarytas iš Rojaus. Vėliau šią jo teoriją perėmė beveik visa tradicija.
Augustinas, kovodamas su manichiejų erezija, kuriai velnias buvo ne kūrinys, o kažkoks blogio pradas, savo veikale De genesi ad litteram pabrėžia, kad velnias jo sukūrimo metu buvo geras, tačiau vėliau nusidėjo. Kalbėdamas apie velnio nuodėmės prigimtį jis nepritaria nuomonei, kad pastaroji yra sietina su pavydu žmogui, kurį Dievas sukūrė į savo panašumą. Jam velnio nuodėmė kyla iš jo puikybės, nes puikybė eina pirma pavydo. Velnias nusidėjo, nes pradėjo garbinti savo paties galią. Jam būdingas piktadariškumas kyla ne iš jo prigimties, bet iš jo valios, noro būti panašiu į dievą. Augustinas De civitate Dei patikslina, kad velnias turėdamas galimybę pasirinkti, nepanoro paklusti Dievui, atmetė tuo pačiu tiesą ir jos vietoje, išaukštindamas savo puikybę, pasirinko melą.
velnias turėdamas galimybę pasirinkti, nepanoro paklusti Dievui, atmetė tuo pačiu tiesą ir jos vietoje, išaukštindamas savo puikybę, pasirinko melą.
Augustinas nepritaria teorijai, kad angelų nuodėmė buvo seksualinės prigimties, nes jie, būdami dvasinėmis būtybėmis, negali turėti lytinių santykių. Todėl Pradžios knygos angelai (Pr 6,2-4) iš tikrųjų yra žmonės. Demonų kūnai pagal Augustiną yra eteriniai, oro prigimties, nežemiški, todėl po mirties nesuyra. Pradžioje turėję dangiškus (angeliškus) kūnus, po nuodėmės patyrė nuosmukį, tapdami būtybėmis su oriniais kūnais. Turėdami kūną, gali patirti kančias.
Buvo svarstoma, ar demonai gali degti pragaro ugnyje, jei pati liepsna yra kūniškos prigimties. Augustinas bando išspręsti šią dilemą pateikdamas du galimus atsakymo variantus. Jei demonų kūnai yra iš sunkaus ir drėgno oro, tada jie kenčia nuo ugnies. Tačiau jei jie ir neturi tokio kūno, jie vis tiek kenčia nuo kūninės prigimties ugnies, ne savo kūnu, bet kažkokiu slėpiningu būdu. Viena yra tikra – jie dėl savo kaltės turės degti pragaro ugnyje. Jie nesusilauks atleidimo, jų kančia bus amžina (prieš Origeną). Augustinas paneigia ir velnio atsivertimo galimybę (Julijono pelagianizmas), pabrėždamas, kad Šėtono nuodėmė negali būti atleista, nes jis nusidėjo vadovaudamasis laisva savo valia.
Demonai pasižymi savo žinojimu, kuriame nėra vietos meilei. Todėl jų žinojimas be meilės komponento vėliau virsta puikybe ir išdidumu, kurie juose uždega dieviško ir religinio garbinimo troškimą. Tačiau tokio garbinimo yra vertas tiktai Dievas. Jie nepažįsta dieviškos šviesos, kuri apšviečia Dievą tikintį žmogų. Jie nematė nė Kristaus dieviškumo, o tik jo žmogiškąjį kūną.
Demonai gali pažinti būsimus dalykus. Tačiau ne dėl to, kad turėtų pranašystės dovaną, ar kad būtų Dievo Žodžio apšviesti, bet todėl, kad „būsimi dalykai jau vyksta ir tie, kas savo skvarbaus žvilgsnio pagalba turi progą pastebėti šiuos paprastai akiai neregimus procesus, gali iš anksto apie juos pranešti (kada tai daro oro galybės, tada jos sutapatinamos su dievybėmis). Tarytum kas nors nuo kalno viršūnės pamatytų kažką tolumoje ateinantį ir iš anksto paskelbtų kitiems, gyvenantiems kalno papėdėje apie jo atvykimą.“
Demonai savo sumanymų įgyvendinimui ypač naudojasi magijos, protu nesuvokiamų įvykių bei šventvagiškų ritualų pagalba. Gali naudotis būties sėklomis ar daigais, kurių prigimties mes dar nežinome ir kurios yra naudojamos gyvybei po visą Žemę išplisti. Tačiau demonai jokiu būdu negali būti laikomi kūrėjais, nes jų veikla siekia tik tiek, kiek jiems tai leidžia Dievas.
Demono įtaka žmogui nėra be sąlygiška, nes yra apribojama tiek Dievo valios, tiek laisvo paties žmogaus apsisprendimo, kuriuo vadovaudamasis pastarasis gali atmesti gundymus. Todėl negalima dėl žmogaus nuodėmių kaltinti Šėtono, nes pats žmogus, pasirinkdamas nuodėmę, papuola į velnio pinkles. Dievas leidžia demonui gąsdinti ir visaip trukdyti žmogui, bet tai nereiškia, kad žmogus gali išvengti atsakomybės už savo nuodėmes suversdamas visą kaltę piktajai dvasiai. Vis dėlto krikščionis demono akivaizdoje neturi drebėti iš baimės, bet pasitikėti Kristumi, kuris savo mirtimi ir prisikėlimu nugalėjo Šėtoną.
krikščionis demono akivaizdoje neturi drebėti iš baimės, bet pasitikėti Kristumi, kuris savo mirtimi ir prisikėlimu nugalėjo Šėtoną.
Pasak Augustino, Šėtono gundymai dažnai pasiekia savo tikslą žmonių atžvilgiu dėl pirmųjų tėvų nuopuolio, nes nuo to laiko visi žmonės yra pažymėti piktosios dvasios nuosavybės ženklu. Dievas neapleido žmonių, bet dėl savo teisingumo negalėjo neatsižvelgti taip pat ir į velnio teises į juos. Atėjus laikų pilnatvei Dievo Sūnus savo mirtimi ant kryžiaus užmokėjo išpirką ir išplėšė iš velnio rankų nuosavybės raštus.
Šėtonas, kuris visuomet trokšta žmogaus mirties, nuteisdamas mirčiai Kristų, manėsi laimėjęs prieš vienintelį teisųjį, bet iš tikrųjų buvo jo nugalėtas. Nėra tokios galios, kuri būtų galėjusi atimti iš Kristaus jo gyvybę, tačiau jis pats nusižemino ir niekieno neverčiamas atidavė save už mus. Ši jo auka „išplėšė žmogų iš velnio gniaužtų, į kuriuos jis, savo noru leidęsis suvedžiojamas, buvo papuolęs“.
Augustinui pritaria ir Leonas Didysis (442-461 m.), teigdamas, kad velnias patyrė visišką sutriuškinimą. Žmogus iki pat Atpirkėjo atėjimo buvo laikomas po velnio padu, tačiau ankstyvą Velykų rytą Šėtono viešpatavimui atėjo galas. Laimikis, dėl kurios vyko kova, buvo žmogaus laisva valia: Šėtonas nori primesti vergystę, Viešpats nori dovanoti laisvę. Leonas Didysis iškelia mintį apie Šėtono „galių viršijimą“. Kadangi nuo pirmų tėvų nuopuolio jam priklausė visų žmonių gyvybė ir mirtis, todėl norėjo savo viešpatavimą primesti ir įsikūnijusiam Žodžiui. Manė, kad jei Kristus yra pavaldus nuodėmei ir mirčiai, tai jis turi būti pavaldus ir jam. Tikėdamasis laimėti, pats buvo nugalėtas, nes Kristus buvo be nuodėmės.
Todėl velnias neturėjo teisės į jo gyvybę. Apgavikas pats apsigavo. Žmogaus vergystės dokumentai iš Šėtono rankų perėjo Išganytojo nuosavybėn. Įsikūnijimo slėpinys atvedė velnią prie lemtingos, jo viešpatavimo galą pažymėjusios, klaidos. Išganytojo kūnas paslėpė jo dieviškumą, o pykčio apakintas velnias nepastebėjo, kad „vis labiau įsisiautėdamas prieš tą, kuriam nuodėmės įstatymas neturėjo galios, prarado teisę į šventvagišką viešpatavimą“.
Paskutinieji patristinio laikotarpio rašytojai (VI-VIII a.) susistemino ankstesniųjų amžių krikščioniškųjų mąstytojų rašytinį palikimą. Jie kalba apie tai, kas jau yra gerai žinoma ir visuotinai pripažinta ir nesileidžia į naujų temų svarstymus, kurių miglotos išvados galėtų pakenkti tikėjimo grynumui. Svarbiausią vietą jų raštuose užima svarstymai apie blogį ir nuodėmę, o pats svarstymo būdas ruošia kelią spekuliatyviniams viduramžių tyrinėjimams.
Nors dar ir vengia įsitraukti į grynai racionalius ir metafizinius svarstymus, kurių bus galima apsčiai surasti viduramžiais, bet jau mato demonologijos susisteminimo būtinumą. „Jiems, kaip dvasiniams Bažnyčios ganytojams, labiausiai rūpėjo ne tiek filosofiškai pagrįsti šventąjį tikėjimą, kiek skatinti pačius krikščionis gyventi šventai, pristatant jiems asketinio ir mistinio tikėjimo išgyvenimo kelio grožį. Žvelgiant iš šios perspektyvos paskutiniojo laikotarpio rašytojų išminties ir egzistencinė teologija vis dar atstovauja patristinei minčiai, kuri gausiai remiasi Šventuoju Raštu, bei jo alegoriniu ir palyginamuoju aiškinimu. Jie kaip koks tiltas sujungė dvi, antikos ir viduramžių, epochas“. (Renzo Lavatori)
Grigalius Didysis (540-604 m.) nupuolusių angelų klausimu yra kalbėjęs beveik visuose savo raštuose, tačiau labiausiai šią temą išgvildeno veikale Expositio in Job arba Moralia in Job. Savo svarstymuose jis daugiausiai rėmėsi Augustino mintimis. Velnias buvo pirmasis tarp angelų, kurį sukūrė Dievas ir kurį sukūrė gerą. Tačiau dėl jo paties kaltės buvo išvarytas iš Rojaus. Naudodamasis Ez 31,8.9 teigė, kad velnias buvo pats nuostabiausias Dievo kūrinys, vienas iš cherubinų (Ez 28,14) ir kuris savo pažinimu lenkė visus kitus kūrinius. Pasidavęs išdidumui nepanoro pagarbinti savojo Kūrėjo. Jis siekė iškilti virš visos kūrinijos ir pats viešpatauti jai. Norėjo tapti Dievu ir visa ko kūrėju, laisvu ir nuo nieko nepriklausomu. Puikybė tapo jo nuodėme.
Velnias buvo pirmasis tarp angelų, kurį sukūrė Dievas ir kurį sukūrė gerą. Tačiau dėl jo paties kaltės buvo išvarytas iš rojaus.
Velnias, pasirinkęs nuodėmės kelią, prarado ir galimybę dalyvauti Dievo sukurtame gėryje. Buvo ištremtas lauk į erdvę, kuri tapo tarsi jo kalėjimu, panašiu į atskyrimą nuo meilės ir tiesos. Į tą patį meilės ir tiesos stokos kalėjimą jis įtraukė ir Pirmuosius tėvus, kai Rojuje sugundė juos nusidėti. Nuodėmė žmoguje sugriauna vidinę harmoniją ir ryšį su Dievu. Ji padaro žmogų paviršutinišku, ne lyg ištremtu į išorę, kur jo laukia desperacija ir sumišimas. Būtent tokio žmogaus pasimetimo Šėtonas ir siekia, į pagalbą pasitelkdamas žmogaus nuodėmes, aistras ir gašlumą. Tačiau jis pats negali nužengti į žmogaus širdį.
Grigalius įžvelgia didelę puolusių angelų priklausomybę nuo velnio. Jie, kaip atsvarą mistiniam Kristaus kūnui, sudarytam iš jo mokinių, formuoja „velnio kūną“ ir įsteigia „Šėtono bažnyčią“, kuriai priklauso visi piktosios dvasios vadovaujami nedorėliai.
Demonai turi paklūsti Dievo valiai, kuris, savo ruožtu, leidžia velniui vykdyti jo blogus darbus. Velnias yra supančiotas ore ir laikų pabaigoje bus išlaisvintas, kad galėtų stoti į paskutiniąją kovą su Viešpačiu, kuri vyks tarp Šėtono ir Mykolo. Ji pasibaigs galutiniu velnio pralaimėjimu, po kurio jis bus pasmerktas amžinai kentėti.
