REIKALINGA JŪSŲ PARAMA

Dr. Gintautas Cibulskas. Galvokite savo galva

Per paskutinius kelis metus Pasaulyje ir Lietuvoje įvyko ir vyksta tiek daug visko (migrantų krizė, virusas, konfliktai, karo grėsmė ir kt.), kad galva gali susisukti bet kuriam „ekspertui“, ką jau kalbėti apie „neekspertinį“ pilietį.

Kažkam įvykus, valdžioje esantys, savo komunikacijos priemonėmis ar parsisamdydami jiems lojalius žmones, ima gan tiesmukiškai formuoti žmonių nuomonę apie įvykį, norėdami pateikti ne objektyvią, visapusišką informaciją tam, kad žmogus galėtų pats priimti sprendimą, bet suformuoti tokią nuomonę, kurios jie nori.

Stebint ir analizuojant įvykių eigą ir tai, kaip yra formuojamos nuomonės apie vieną ir kitą įvykį, matant kiek daug, švelniai tariant, netiesos yra pateikiama, kokiomis priemonėmis ir koks spaudimas yra daromas mūsų valstybės piliečiui, noriu paraginti – žmonės, galvokite savo galva ir priimkite sprendimus patys. Gal tuomet bus mažiau susiskaldymo… bent jau aš taip tikiuosi.

Mus iš visų pusių vis labiau spaudžia, kad kuo mažiau galvotumėme savo galva, bet „tikėtumėme“. Tikėtumėme mokslu, tikėtumėme ekspertu, tikėtumėme politiku.

Mus iš visų pusių vis labiau spaudžia, kad kuo mažiau galvotumėme savo galva, bet „tikėtumėme“.

Noriu pasakyti, tikėkite Dievą, o pasitikėti ar nepasitikėti kitais šaltiniais – spręskite patys.

Man šypseną kėlė, kai vienas iš didžiausių ekspertų, viruso sukeltos pandemijos valdymo ir apskritai virusologijos klausimais, tapo matematikas, ir dar pasivadino „duomenų mokslininku“.

Man šypseną kelia, kai didžiausiu medicinos ekspertu ir žinovu tapo žmogus, kuris nieko bendro neturi su medicinos sritimi, ir apskritai, kuriam sunkiai pavyksta rišliai pasakyti du sakinius.

Man šypseną kelia, kai verslininkus moko kaip reikia spręsti „krizikes“ žmogus, kurio verslo vystymo ir sėkminga krizių valdymo patirtis yra lygi visiškam nuliui. Didžiausiu karo ekspertu patampa žmogus, kuris apie karą žino tik iš Holivudinių filmų ar kompiuterinių žaidimų.

Tokių man keliančių šypseną žmonių, kurie kategoriškai moko, kaip mums gyventi, yra labai daug. Ar jų nuomonė man įdomi? Tikrai taip. Ar aš jais turiu aklai pasitikėti? Tikrai ne.

Išskirtinis jų bruožas – kategoriškumas ir tai, kad tuos, kurie jais abejoja, jie apdeda įvairiomis žeminančiomis (bent jiems taip atrodo) etiketėmis (manau, bet kuris gali jas pavardinti). To spaudimo kryptis yra viena – „tikėkite“. Mes pasakėme, o jūs tikėkite be jokios abejonės, tuomet būsite savi ir gausite „teisingą“ etiketę. Ir dar vienas šių žmonių išskirtinis bruožas yra gąsdinimas – „Bijokite ir tikėkite“.

O aš noriu pasakyti – abejokite ir galvokite savo galva. O tam, kad geriau galvotųsi, noriu trumpai pristatyti socialinių mokslų tyrimuose taikomą atvejo studijos (angliškai „case study“) strategiją.

Atvejo studija yra skirta giliai ištirti mus dominantį atvejį tam, kad išsikėlę probleminį klausimą, galėtumėme kiek įmanoma arčiau priartėti prie tiesos. Nepasakosiu visos atvejo studijos metodologijos, pateiksiu tik tai, ką mano manymu, turi žinoti kiekvienas Lietuvos pilietis.

Tiriant atvejį, visų pirma reikia išsikelti probleminį klausimą ir tikrai norėti priartėti prie tiesos.

Vienas iš tokių probleminių klausimų gali būti „kodėl?“. O toliau jau reikia surinkti duomenis apie tiriamą atvejį, ir būtinai jie turi būti iš skirtingų šaltinių, pageidautina, surinkti skirtingais metodais.

Pavyzdžiui, norint įvertinti, „kodėl į Lietuvą per Baltarusijos sieną plūstelėjo pabėgėliai?“, mums duomenis surinkti reikėtų iš skirtingų šaltinių. Jei mes apie šį atvejį spręsime tik iš to, ką parašo kad ir „Delfi“, mes prie tiesos priartėsime labai, labai minimaliai.

Kad pasistūmėtumėm arčiau tiesos, mums reikėtų informacijos bent jau iš Irako valdžios atstovų (kaip mano jie, kodėl tas vyksta), pačių pabėgėlių (kodėl jie atsirado prie sienos), Baltarusijos valdžios (jų požiūris), Baltarusijos pasieniečių (kaip mato situaciją jie), mūsų pasieniečių (kaip jie mato, kodėl tai vyksta), mūsų valdžios atstovų (jų požiūris).

Taip pat galima būtų sužinoti Irako, Baltarusijos, Lietuvos ekspertų nuomonę (pirmiausiai išskiriant kriterijus, pagal kuriuos žmogų mes galime vadinti „ekspertu“, ir jį pakalbinti). Kaip matote, šioje atvejo studijoje, pavyzdžiui, „Delfi“ nuomonė būtų tikrai ne pagrindinis informacijos šaltinis.

Suprantu, kad surinkti duomenis iš mano minėtų šaltinių praktiškai neįmanoma. Bet pasiskaityti informaciją skirtinguose arabų šalių, Baltarusijos, Lietuvos, JAV, Vokietijos, Rusijos ir kituose šaltiniuose tikrai galima.

Dar kas svarbu, prieš pradedant tirti atvejį, yra būtina atsiriboti nuo savo žinojimo, savo išankstinių nuostatų (pavyzdžiui, A. Lukašenka nori mus sužlugdyti), požiūrių. Atvejo tyrėjas turi sau pasakyti, kad neturi jokių išankstinių nusistatymų, ir ne tik pasakyti, bet ir taip elgtis.

Kitu atveju didėja tikimybė, kad sąmoningai ar ne, duomenis ims tik iš tų šaltinių, kurie patvirtina tavo išankstines nuostatas (o tai jau nėra gerai). Analizuojant jau gautus duomenis, padidėja tikimybė, kad sąmoningai ar nesąmoningai, interpretuosi juos pagal savo nusistatymus, o tai neleis priartėti prie tiesos.

Aišku, priartėjimui prie tiesos analizuojant atvejį, įtakos turi žmogaus kaip tyrėjo kompetencijos. Tačiau, kaip sakau, „buitinis“ atvejo tyrimas, yra daug geriau, nei aklas tikėjimas vienu šaltiniu.

Tirtinų atvejų vis daugėja, taip, kad norintiems priartėti prie tiesos, veiklos bus.

P. S. Įtakos darymo priemonės labai ištobulėjo. Nemažoje dalyje pasaulio valstybių (save vadinančių „demokratinėmis”), spaudimas eiliniam piliečiui, kad galvoti savo galva yra blogai, ir netgi gėdinga, didėja. Tai neramina.

Šis žodis „tikėkite“ ir po jo iš piliečio vykstantis atsakas – „aš tikiu“, visiems valdžioje esantiems žmonėms, yra turbūt vienas saldžiausių.

Suprantamas valdžios noras paspausti piliečius, kad jie aklai tikėtų ja ir jos parinktais asmenimis. Šis žodis „tikėkite“ ir po jo iš piliečio vykstantis atsakas – „aš tikiu“, visiems valdžioje esantiems žmonėms, yra turbūt vienas saldžiausių. Tokių aklai tikinčių žmonių visose santvarkose buvo ir bus.

Tačiau brandžioje visuomenėje žmonės turėtų ne aklai tikėti, bet pasitikėti valdžia. O brandi valdžia turėtų ne primygtinai reikalauti tikėti ja, bet dirbti taip, kad žmonės pasitikėtų ja. Tam ji ir renkama.

Tačiau pasitikėjimas ateina ne iš spaudimo, jėgos naudojimo, pravardžiavimo ir skaldymo, bet iš valdžios veiklos rezultatų, jos bendravimo su piliečiais kokybės.

Sociologinių tyrimų rezultatai rodo, kad pasitikėjimas valdžioje esančiais asmenimis ir valdžios institucijomis yra labai žemas. Tai liūdina.

Stebint valdžioje esančiųjų veiksmus ir jų rezultatus, galima daryti prielaidą, kad šis pasitikėjimas dar labiau mažės.

Galiu prognozuoti, kad šis spaudimas „tikėti“ vienu šaltiniu tik didės. Matant tendencijas, jis gali peraugti ir į atvirą jėgos naudojimą. Netikinčiųjų, manau, lauks liūdnos dienos.

Labai noriu klysti…

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

5 KOMENTARAI

REKOMENDUOJAME

Nijolės Sadūnaitės knyga
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte