Dinozaurai pačia bendriausia prasme buvo gyvūnai, turėję gerai specializuotus organus ir santykinai tobulai koordinuotą organizmą. Galva buvo maža ir netgi nebūtinai protinga. Koordinacijai „vadovavo” išlavėjusios stuburo smegenys, kurios puikiai valdė gyvūno „mašineriją”, tačiau stokojo intelektinių galių. Dinozaurui, tiesą sakant, jų pernelyg ir nereikėjo.
Gerai prisitaikęs gyventi sočiai maitinančioje aplinkoje, jis jautėsi galingas ir nepažeidžiamas fiziškai, su juo konkuruoti tegalėjo tik kitas dinozauras. Atrodytų, tai beveik tobulas organizmas, gyvenantis vos ne idealioje harmonijoje su aplinka.
Biologinės evoliucijos ekspertai, net ir nežinodami detalių dinozaurų išnykimo priežasčių, beveik sutaria, jog gigantiškus Juros periodo Žemės šeimininkus sunaikino esminiai gyvenimo sąlygų pokyčiai. Didžiulis dinozauras, nepaisant visos jo galybės, galėjo egzistuoti tik gausiai ėsdamas – nuo ryto iki vakaro.
Atsitiktinai pakliuvęs į sritį be maisto ar į nepalankią gamtinę aplinką, jis pasijusdavo bejėgis su savo didžiuliu kūnu ir veikiai mirdavo nuo išsekimo. Kūno masė, raumenų jėga ir kiti „pasididžiavimai“ darė gyvūną, nepaisant viso jo impozantiškumo, gana lengvai pažeidžiamą.
Tai, ką čia parašiau, yra trupiniai iš mano paties knygos, išleistos prieš dvi dešimtis metų. Tuomet pranašavau, kad Europos politikai gresia keistos politinės bėdos – kontinente atsiranda politiniai dinozaurai – iš pažiūros dideli, stiprūs ir nenugalimi, pridarantys daug bėdų ir tiesiog politinių nesąmonių, bet ne tokie jau ir nenugalimi, kaip atrodo.
Taigi, Europoje turime dinozaurą, ir tas dinozauras pagal visus požymius yra… Rusija.
Ji atrodo didelė ir nenugalima. Nuo Lisabonos iki Uralo, ar net Vladivostoko nėra kas atitiktų net svorio kategoriją.
Ji mano, kad jėga ir gąsdinanti išvaizda yra kaip tik tai, kas kitus verčia su ja draugauti.
Ji mano turinti teisę manyti, kad dinozauro interesai yra kur kas aukščiau už kitų gyvūnų, nes tai dinozauras. Jis yra neteisiamas, jam netaikomi kokie nors lygybės ar moralės nuostatai nes jis tiesiog – didelis dinozauras.
Europoje turime dinozaurą, ir tas dinozauras pagal visus požymius yra… Rusija.
Mums dinozauras labai pavojingas. Šiandien jis drasko Ukrainą. Rytoj gali sudraskyti ir mus. Ir ne todėl, jis alkanas ar trūksta teritorijos jo gyvenimui. Tiesiog dėl savo prigimties. Prigimtį sunku sutramdyti susitarimais ar įstatymais. Tad mūsų uždavinys šiandien formuluojamas labai lengvai, reikia kad dinozauras numirtų – numirtų tas rusiškas ir visi kiti. Kaip tai padaryti? Kiek sunkiau, bet irgi įmanoma.
Grįžkime prie klausimo gi, kodėl vis tik išmirė tie dinozaurai. Skirtingai nuo pasakų, kuriose baisius slibinus galabija drąsūs kilmingi jaunuoliai, dinozaurų jaunuoliai negalabijo, jų tiesiog nebuvo (nežinia ar daug rastųsi šiandien, bet tiek to…).
Esu šiek tiek mokęsis biologijos, turiu didelių abejonių dėl evoliucijos mokslo teisingumo, bet šį kartą juo pasinaudosiu. Pasakysiu madingą sakinį – dinozaurus pražudė tai, kas ir šiandien politiškai, o gal ir fiziškai svarbu. Juos pražudė klimato kaita!!!
Anuomet niekas jai nesipriešino, tad procesas vyko sklandžiai ir savaip efektyviai. Sakoma, kad organizmai gali prisitaikyti prie kintančių sąlygų, bet panašu, kad anuomet kaita buvo tokia radikali, kad dinozaurai išmirė.
Rusijos dinozauras, kaip minėjau, yra politinis. Tad jo likimas irgi priklauso nuo klimato, tik šį kartą – politinio. Politinis klimatas ilgą laiką buvo tokiems palankus, aplinka siekė veikiau kažkaip susigyventi su dinozauro egzistavimu, ir su juo nekariauti. Tiesa, negandų būta. Dinozauras vardu SSSR buvo patekęs į bėdą, klimatas keitėsi, bet pasikeitė ne radikaliai, SSSR mutavo į Rusijos dinozaurą, kuris sugebėjo prisitaikyti. Vienu metu kai kam atrodė, kad ir nebe grobuonis, bet… Galiausiai mutacija pasirodė esanti tikrai pavojinga.
Taigi, klausimas. Ar turime vis švelninti politinį klimatą, kad niekas nesikeistų ir tas mutantas kažkaip nurimtų, ar išties skatinti politinio klimato kaitą, kad jis taptų toks, kaip ano Juros periodo pabaigoje?
Jei klausiate manęs, tai pasakysiu, kad numarinti dinozaurą reikia kuo greičiau ir be gailesčio. Tiesa, čia išgirstu verksmus, kad nežinia, kas nutiks tiems iš kiaušinių besiritantiems dinozauriukams (jie, sako, nekalti ir t.t.), kitaip sakant nuskurs pasaulis, juk jame yra kažkokie ten dinopuškinai ir dinočechovai kurių lyg ir gaila, ir kaip tas pasaulis be Rusijos???
Pasakysiu, kad visai negaila. Paleontologų teigimu, dinozaurų išnykimo pasekmės, nepaisant nemalonių vaizdų, nebuvo tokios jau ir baisios. Dinozaurų žūtis – tai ir naujų idėjų atsiradimas. Naujos idėjos gali būti visokios… darviniškoji evoliucijos samprata, nors ir ne moksliška, leidžia teigti, kad iš šiandienių Žemės gyventojų artimiausi dinozaurų giminaičiai yra… krokodilai, gi vieni iš tiesioginių palikuonių – paukščiai.
O aš galvoju ar tikrai Rusijos žmonėms nepabodo būti masyvaus baisaus visus gąsdinančio dinozauro simboliais. Rusas asocijuojasi su buka arogancija, jis neturi tėviškės, jis nemyli savo krašto, o tik didžiuojasi jo fizine jėga. Jis mano, kad turi tarnauti jo bukai arogancijai nes jį gamta tokiu sutvėrė. Klausiu jų ,o ne geriau būtų jums patiems, jei iš driežų taptumėte ne krokodilais, taptumėte… paukščiais. Tokiai nedideliais grakščiais paukščiais. Taip gražu. Ir miela. Visiems. Ir jums patiems, juk geriau, kai kas jus myli ir žavisi, negu kai jūsų bijo ir iš baimės nekenčia. Visiems juk meilės reikia, o baimė – meilės antonimas. Ar gali pasaulyje būti rusas, kuris negrasins ir nesikeiks, kuris bus ne dinozauro, o grakštaus paukščio simbolis.
Gali, jei nebešvelninsime tos politinio klimato kaitos…
