REIKALINGA JŪSŲ PARAMA

Dr. Egidijus Vareikis. Apie blogą baimę ir gerąjį pyktį

Jei bus karas, tai labai išsigąsime… Girdžiu tai kasdien, girdžiu kairėje ir dešinėje, girdžiu iš valdžios ir iš tų, kas ją renka. Ne alus ir „Žalgiris“ mus vienija, kaip sako kažkokia reklama. Vienija baimė, kad bus karas.

Mus gąsdina ne kokie išsigalvoti fantomai. Mus gąsdina reali šalis ir jos kariauna, tad ir baimė, galima sakyti, ne iš piršto laužta. Aišku, būtų lengva pasakyti, kad tiesiog reikia nebijoti, tačiau mažiausiai dvi priežastys neleidžia ignoruoti Rusijos gąsdinimų.

Viena – politikai bijo, nes mato, kad rusai peržengė daug „linijų“, kurių peržengimo nesitikėjome – jie naudoja konvencijomis draudžiamus ginklus (net prieš civilius), žudo belaisvius, griauna užtvankas, naikina kultūros vertybes, vykdo prievartinį pasų išdavimą, ir t.t. Mes vis dar bandome formaliai traktuoti juos kaip tvarkos pažeidėjus, kurie vėliau sumokės baudas, bet bijome, kaip neprognozuojamų nusikaltėlių. O nusikaltėliai, matydami, kad jų bijomasi, gali ir surizikuoti.

Antra – bijo mūsų viešoji opinija, ji yra savotiškai mūsų pačių primokyta bijoti visko, kas nesaugu. Bijoti ne nuodėmė, gal net savaip ir dorybė, nes bijančių negalima diskriminuoti. Visuomenės baimė – rinkėjų baimė – suponuoja ir politinius sprendimus – politikai turi ne puikuotis bravūra, o siekti kompromiso, kad baimės būtų mažiau. O politikai net gi su savotišku malonumu „bijo už tautą“ ir priima labai nedrąsius sprendimus. Bijoti – lengva. Manasis kandidatas į prezidentus, vardu Dirbtinis Intelektas, patyrinėjęs kitų kandidatų žodžius bei rašinius byloja, kad daugiau šansų turi tas, kuris prižadės mus paslėpti nuo visokio blogio, nei tas, kuris paragins nugalėti visas tas baimės baidykles.

O baidyklių sąrašas netrumpas.

Nuo pat karo pradžios rusai gąsdina pasaulį branduoliniu ginklu. Vis kitais motyvais. Karo pradžioje buvo gąsdinimas bendrai, kad taip bus sunaikintas Zelenskio režimas, vėliau buvo gąsdinimas panaudoti branduolinį ginklą, jei ukrainiečiai atakuos Rusijos „kritinę infrastruktūrą“ (manau, atakavo ne kartą). Paskutinis pretekstas – jei Ukrainoje bus NATO kariai, bus branduolinis ginklas, nors savo vidaus propagandai aiškinama, kad Rusija jau nuo pat pradžių kariauja ne su Ukraina (kurią lengva nugalėti), bet su NATO, todėl karas ilgas ir sunkus. Kažkada toks Reaganas atrėmė tas baimes, leidęs suprasti, kad Amerika irgi gali būti pirmoji, kuri ginklą panaudos, bet dabartiniai vakarų lyderiai taip nedrįsta (nebent, Macronas, taps drąsus kai De Golis, imsis ir išdrįs).

Visuomenės baimė – rinkėjų baimė – suponuoja ir politinius sprendimus – politikai turi ne puikuotis bravūra, o siekti kompromiso, kad baimės būtų mažiau.

Antrąją vieną baubų sąraše skirčiau gąsdinimams, gal rusai mus numarins badu ar sušaldys. Ne paslaptis, kad Ukrainą jau bandė ir sušaldyti, ir numarinti. Nepavyko, bet reikia žinoti, kad griovimas tam, kad griauti yra tos šalies ir kariavimo, ir gyvenimo būdas. Nes be karo niekaip…

Maskva gąsdina, kad prisimena patirtį, kaip SSSR laikais rėmė įvairias „raudonas brigadas“ Vakarų Europoje, jai naudinga, kas vyksta Jemene, Afrikos šalyse, juolab, kad mes neturime aiškios strategijos, kaip ten reiktų elgtis. Maskvai naudingos visos ekstremalių pažiūrų politinės jėgos. Nesvarbu, kiek jos myli Rusiją (dažnai visai nemyli), bet destabilizuoja savo vakarietišką politinę sistemą. Maskvai naudingos ir organizuotų nusikaltėlių grupuotės, su jomis, ne paslaptis, gerus ryšius palaiko kai kurie vadinami oligarchai. Ar tokių esama pas mus? Girdžiu atsakymą… „bijau, kad taip…“ O jei jau bijote, tai bijokite, kad jus gali nunuodyti, galite kur „netyčia“ nuvažiuoti nuo aukšto šlaito, visaip gi nutinka.

Bijote migrantų? Tai ir jų dar gausite, juos mobilizuoti rusams lengviau nei kariaunai paruošti kriminalinius nusikaltėlius… Bijote „žaliųjų žmogeliukų“? Taip, ne tiek svarbus karinis jų veikimo efektas, kiek gąsdinimas, kad yra tokios „nereguliarios“, sunkiai atpažįstamos formuotės, kad gali atsirasti kažkokie „sukilėliai“ ar separatistai. Formaliai tai gal net nebus NATO užpuolimas… ir nežinosime kaip elgtis, kada čia iš tikro prasideda 5-tas straipsnis? Tokios situacijos visuomenė bijosi, bijo, kad jei rusai elgsis kaip prieš dešimt metų Kryme, Vakarai elgsis veikiau kaip… tuomet ukrainiečiai.

Sovietmečiu Vakaruose buvo populiarios legendos – knygos ir filmai apie tobulus sovietinius šnipus, jų techninį aprūpinimą ir jų laimėjimus. Vėliau tas naratyvas nunyko, dabar vėl daugėja įvairių (tegu ir „fiction“) istorijų apie rusų šnipus. Tai irgi sėja baimę, baimę, kad viso mūsų sumanymai Maskvai žinomi, ir mes nesugebame išlaikyti savo paslapčių. Maskvai malonu jausti, kad mūsų – Vakarų manymu – Rusiją valdo patyręs klastingas šnipas. Tiesiog baisu.

Propaganda. Kol mes mokėmės kalbėti tiesą, rusai išmoko meluoti, sukurdami darniai skambančius istorijos ir geopolitikos naratyvus. Baimė pakliūti ant tos propagandos „meškerės“ taip pat didelė. Galiausiai iki galo neaišku ar Vakarų žiniasklaidos priemonės gauna kokią slaptą informaciją ar Maskvai naudingą melą (tas neseniai skelbtas Lietuvos ir Suvalkų užėmimo planas, atrodo buvo feikas pagąsdinimui). Dar vienas Maskvos gąsdinimas – jei nesitarsite, nekomunikuosite su mumis, nežinosite, ką ketiname daryti, kokius ginklus naudosime. Tai daugiau gąsdinimas politikams ir diplomatams.

Koks gi viso šito sąrašo moralas, savaip skirtas ir atkurtos nepriklausomybės paminėjimui? Pasak legendos Julius Cezaris savo asmens sargybinius rinkdavosi įdomiu būdu – pasikvietęs kareivį, gąsdindavo, koneveikdavo, tyčiodavosi iš jo. Ir stebėdavo, ar tas rausta, ar bala. Jei bala – bijo, jei rausta – pyksta. Kovoje geriau tas, kuris pyksta, yra kur visai sveikas kovotojo, sportininko ar šiaip tikslo siekiančio žmogaus pyktis… Net jei Cezario tie gvardiečiai neapsaugojo (beje, jį užbadė ne priešai, o tie, kurių jis nebijojo), verta pastebėti, kad šiandien mes – Vakarai – vis dar gerokai išbalę. O norint laimėti, reikės supykti. Tada baimė praeis. Anais laikais Pear Harbor‘as bei rugsėjo 11 amerikiečius ne tik išgąsdino bet ir labai supykdė. Ar ta riba, kuomet supyksime, dar toli?

Tad ir dabar, norint laimėti, tikrai reikia supykti. O gal ir neapkęsti…

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

12 KOMENTARAI

REKOMENDUOJAME

Nijolės Sadūnaitės knyga
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte