Marijonų vienuolis kunigas Vladas Mažonas (Vladislovas Mažonavičius) – iki šiol Lietuvoje mažai žinoma asmenybė. Atskirų išsamesnių jo biografijos ir veiklos tyrimų nėra, nors šiam kunigui teko kankinio dalia. 1945 m. sausio 21 d. jis mirė Butyrkų kalėjimo ligoninėje Maskvoje, į kurią visiškai pasiligojęs ir stipriai išsekęs buvo atvežtas iš Krasnojarsko pataisos darbų lagerio. Jo palaidojimo vieta nežinoma. Marijonų kongregacija nepamiršo šio savo brolio: atsidavimas kunigo-misionieriaus, mokytojo, švietėjo, ugdytojo misijai, kankinystė lageryje ir kalėjimuose paskatino jo beatifikavimo iniciatyvą.
Per savo gyvenimą – mirė sulaukęs 63 metų – Mažonas turėjo galimybių dirbti ne vienoje šalyje ir daugelyje sričių. Nuo pat dvasininko tarnystės pradžios jis dėstė tikybą mokyklose, Lietuvoje puoselėjo skautų, ateitininkų ir pavasarininkų judėjimus, domėjosi įvairiomis pedagogikos kryptimis, vėliau prisijungė prie globalaus rytų apeigų katalikybės projekto įgyvendinimo. Jis gerai valdė plunksną, straipsniuose ir paskaitose mėgdavo prisiminti šalis, kuriose gyveno, bet atsiminimų ar didesnės apimties darbų iš profesinės srities nepaliko. Bendradarbiavo ir populiariojoje, ir akademinėje katalikų spaudoje. Bene labiausiai išgarsėjo savo publicistika – vaizdeliais apie žmonių gyvenimą Kinijoje, Japonijoje, bolševikų valdomoje Rusijoje. Be įdomaus pažintinio siužeto, juose paprastai glūdėdavo ir didaktinė potekstė.
Vladas Mažonas gimė Telšiuose 1881 m. birželio 24 d. miestiečių Jono ir Marijos (Ginčauskaitės) Mažonavičių šeimoje, kurioje užaugo trys vaikai. Baigė keturklasę Telšių miesto mokyklą ir Liepojoje gavęs vaistininko padėjėjo diplomą, 1900 m. įstojo į Mogiliavo arkivyskupijos seminariją Sankt Peterburge, tuo pačiu pasirinkdamas dvasinę tarnystę Rusijos vyskupijose. Ją baigęs, metus studijavo Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje. Dėl sveikatos mokslų netęsė ir 1906 m. gegužės 27 d. akademijoje gavo kunigo šventimus, kuriuos jam suteikė Vilniaus vyskupas Eduardas von Roppas.
Buvo paskirtas į Tulos Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, joje dirbo penkerius metus, dėstė tikybą miesto gimnazijose. 1911 m. lankėsi Šveicarijoje, kur katalikiškame Fribūro universitete būsimasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis tuo metu būrė atgimstančios marijonų kongregacijos noviciatą, ten jiedu ir susipažino. Sunku pasakyti, ar Mažonas ketino tapti marijonu, bet po keturių mėnesių viešnagės jis grįžo į Rusijos imperiją: pirma į Sant Peterburgą, o 1912 m. įsikūrė Minske. Pirmojo pasaulinio karo metus jis praleido Petrogradu pervadintame Sankt Peterburge – atliko kunigo tarnystę, dėstė tikybą mokyklose bei gimnazijose.
Po Pirmojo pasaulinio karo pabėgėliams masiškai grįžtant į savo šalis, 1920 m. į nepriklausomą Lietuvą sugrįžo ir Mažonas. Pirmoji jo darbo vieta buvo gimnazijos kapeliono pareigos Ukmergėje, vėliau Šiauliuose. Nežiūrint to, kad mokėsi tik rusiškose mokyklose ir ilgai gyveno Rusijoje, jis gerai mokėjo lietuvių kalbą, vėliau redagavo laikraščius. Matyt, niekada nebuvo atitrūkęs nuo lietuvių bendruomenės.
Atrodo, kad Mažonas nuo jaunystės galvojo apie pašaukimą vienuolystei. Ištrūkęs iš bolševikų valdomos Rusijos, jis pirmiausia apsilankė keliuose vienuolynuose Vakarų Europos šalyse – po porą savaičių praleido pas jėzuitus, benediktinus ir „mokyklų brolius“. Matyt, ne atsitiktinai 1920 m. rugsėjo pabaigoje jis vėl susitiko su marijonų vienuoliją atgaivinusiu Matulaičiu, šįkart Vilniuje. Pirmą kartą apsilankė Marijampolės marijonų vienuolyne, nuvykęs ten rekolekcijų. 1924 m. rudenį, būdamas 43 metų, jis įstojo į marijonų kongregaciją. Po 1925 m. rugsėjo 8 d. duotų pirmųjų įžadų, kasmet atnaujinamų, 1928 m. rugsėjo 8 d. davė amžinuosius įžadus.
Mažonas buvo vienas aktyviausių marijonų kunigų. Nors įstojo į kongregaciją brandaus amžiaus, vadovaujančių postų niekada neužėmė. Jis dėstė tikybą Marijampolės marijonų gimnazijoje, globojo joje įkurtą ateitininkų eucharistininkų būrelį ir skautus, važinėjo su paskaitomis į pavasarininkų sąjungos renginius (ėmus persekioti ateitininkų veiklą, Mažono pavardė ėmė mirgėti Valstybės saugumo departamento pranešimuose). Gyvendamas Marijampolėje redagavo marijonų leidžiamą žurnalą „Šaltinis“. Daug laiko skyrė švietėjiškai veiklai, buvo veiklus Lietuvos katalikų mokytojų draugijos narys. Pedagogika tikriausiai buvo viena mėgstamiausių šio kunigo veiklos sričių. Jam patiko leisti laiką su moksleiviais, ypač domėjosi Marijos Montessori pedagogika.
1932 m. liepos mėn. Mažonas gavo paskyrimą eiti dvasines pareigas Londono lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčioje ir prie jos įsteigtame marijonų vienuolyne. Ten jis dirbo du metus, rūpindamasis maždaug 2000 neblogai organizuotų lietuvių, susivienijusių į kultūrines ir savišalpos draugijas, sielovada bei jaunimo mokymu lietuvių kalba.
Marijonų kongregacijos vadovų 1934 m. iš Londono atšauktas Mažonas atsidūrė toli nuo Europos – marionetinėje Mandžuko valstybėje Kinijos šiaurėje, Charbino mieste. Popiežiaus Pijaus XI pastangomis šiame mieste buvo įkurdintas Kinijos rytų apeigų rusų katalikų ordinariato centras, kuriam vadovavo kongregacijos vienuoliai. Prie jų prisijungęs Mažonas dėstė tikybą, redagavo misijos žurnalą, mokėsi kinų kalbos, vėliau Tokijuje mokėsi japonų kalbos.
Vis dėlto 1938 m. jis nutarė grįžti į Lietuvą, atsisakė rytų apeigų ir buvo paskirtas Marijampolės Šv. Vincento bažnyčios rektoriumi, vėl perėmė marijonų savaitraščio „Šaltinis“ redagavimą.
1940 m. birželio mėnesį Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai Mažonas pateko į saugumo akiratį, nes uždraudus dėstyti tikybą mokyklose, organizavo pamokas bažnyčiose. 1941 m. birželio 14 d. jis buvo suimtas ir netrukus su kitais kaliniais išvežtas į NKVD pataisos darbų lagerį Krasnojarsko srityje – Kraslagą. Kartu su Mažonu ištremtas mokytojas Antanas Križanauskas vėliau atsiminimuose rašė, kad apie 2000 Lietuvoje suimtų vyrų pateko į 7-ąjį lagerį prie Revučij kaimo. Šiame lageryje kalintas ir buvęs prezidentas Aleksandras Stulginskis, kiti politikai. Kaliniai kirto mišką ruošdami proskyną geležinkelio linijai. Sunkiai dirbdami, tačiau neįstengdami įvykdyti nustatytos normos, gaudavo vos 400 g prastų miltų duonos davinį, todėl prasidėjo badas ir ligos. Greitai šimtai kalinių nepajėgė išeiti į darbą, prasidėjus žiemai silpnesni išmirė. Križanauskas liudijo: „Tarp mūsų buvo keli kunigai. Vienas jų, Mažonas, gruodžiui prasidedant taip nusilpo, kad į darbą jo jau nevarė. Gyveno klipatų barake, glaudėsi ant apatinių narų. Į jį kreipdavosi moralinės paramos ne tik nusilpę, bet ir dirbantys. Kiekvieną šildė jo geras žodis ir žvilgsnio šiluma. Savo 400 gramų davinį jis pjaustė mažais kąsneliais, jais apdovanodavo savo lankytojus. Kokią dvasios jėgą reikėjo turėti tokiam žygdarbiui!“
Visi lietuviai lageryje buvo laikomi be teismo, nesuformulavus oficialaus kaltinimo, kol atvykusi tardytojų brigada nesutvarkė jų baudžiamųjų bylų. Tardymų metu Mažonui pakako ryžto kaltu neprisipažinti. Už „antisovietinį šmeižtą spaudoje“, „kovą prieš revoliucinį judėjimą“ Kraslago pareigūnai siūlė kaltinamajam skirti aukščiausiąją bausmę – sušaudyti. Dokumentai, išlikę Mažono baudžiamojoje byloje, neleidžia atsakyti į klausimus, kodėl galutinis nuosprendis nebuvo priimtas, jo byla įstrigo ir kodėl visiškai išsekusiam jam nebuvo leista numirti Krasnojarsko lageryje, bet 1943 m. pradžioje buvo nutarta išvežti į Maskvą. Byloje nėra standartinio Ypatingojo pasitarimo nutarimo skirti jam kokią nors bausmę, įkalinimo terminą. Maža to, dokumentai liudija, kad vėliau jis visus metus buvo slaugomas kalėjimo ligoninėje, skyrus papildomą mitybą.
Suprasti keistą ir netikėtą posūkį šioje byloje gali padėti trumpa žinutė, aptikta Čikagoje leistame marijonų dienraštyje „Draugas“. Joje 1943 m. gegužės mėn. pranešta, kad kunigo Mažono išlaisvinimu ir atgabenimu į Londoną ėmė rūpintis „įtakingi anglai“, tiksliau – jo „didelis gerbėjas grafas Jurgis Bennigsen“. Bennigseną pagrįsta būtų identifikuoti kaip Georgijų Pavlovičių Benigseną (1879–1962). Šis aristokratas buvo carinės armijos karininkas, Pirmojo pasaulinio ir pilietinio karo Rusijoje dalyvis, rusų išeivijos organizacijų veikėjas. Nuo 1920 m. gyvendamas Londone jis su žmona priklausė rusų katalikų bendruomenei, ten, matyt, susikirto keliai su Mažonu, vėliau galbūt jiedu susirašinėjo. Sunku pasakyti, ar SSRS institucijos galėjo svarstyti klausimą dėl kunigo Mažono perdavimo sąjungininkams britams, ar būta panašių precedentų. Tačiau vien žinia, kad tokio asmens pasigesta Londone, neabejotinai turėjo paskatinti NKGB įdėmiau pasidomėti kaliniu. Būtent dėl šios priežasties išsekęs ir sunkiai sergantis Mažonas galėjo atsidurti Maskvoje. Saugumą turėjo sudominti jo ryšiai su įvairių šalių diplomatais, Londone, Charbine, Tokijuje gyvenančiais lietuviais bei kunigais. Užsienyje gyvenę ar vien apsilankę asmenys SSRS įtarinėti šnipinėjimu, tad saugumas, matyt, tikėjosi nuodugniau iškvosti Mažoną ir pademonstruoti savo kompetenciją išaiškindamas platų šnipų tinklą, inkriminuoti nusikaltimus dvasininkams.
Tačiau 1945 m. sausio 21 d. Mažonas kalėjime mirė. Byloje esančios keturios medicininės apžiūros pažymos visiškai patvirtina Križinausko liudijimą apie kunigo išsekimą. Dar 1942 m. patikrinus sveikatą buvo konstatuota, kad jis yra nedarbingas invalidas, serga miokarditu, be to, akivaizdžiai nebuvo galima nutylėti „nepakankamos mitybos“. Minėtas sprendimas 1943 m. balandžio mėn. jį „etapuoti“ į Maskvą (t. y. vežti etapais nuo vieno kalėjimo iki kito) dėl sunkios būklės buvo atidėtas. Vis dėlto beveik po metų jis buvo išgabentas ir vos atsidūręs Butyrkų kalėjime skubiai paguldytas į ligoninę (1944 m. vasario 15 d.). Jo ligų sąrašas pailgėjo kelis kartus – nustatyta aterosklerozė, chroniška limfmazgių tuberkuliozė (kaklo srityje skyrėsi pūlingas sekretas) ir išsekimas.
Atrodytų, kad ligoninėje Mažonui buvo paskirta pakankama papildoma mityba (badaujančioje šalyje, karo sąlygomis – beveik neįtikėtina): po 50 g sviesto ir cukraus, du, vėliau vieną kiaušinį, 100 g sausainių, 200 g vaisių (mandarinų, obuolių ir kitokių) kasdien, taip pat indelis sutirštinto pieno penkioms dienoms, net butelis portveino savaitei ir 500 g kavos Mokka mėnesiui. Sunku pasakyti, kiek produktų iš šio egzotiško sąrašo pasiekdavo paciento palatą, greičiausiai didžiąją jų dalį išsidalindavo ligoninės personalas. Nežinia, kiek laiko jis praleido ligoninėje, ar buvo apklausiamas. Šios aplinkybės tyrinėtinos – galbūt NKGB iš tiesų mėgino pastatyti jį ant kojų ir panaudoti kokiose nors agentūrinėse kombinacijose ar apkeičiant su režimui nusipelniusiais asmenimis.
Išvadų vietoje. Iki sovietų okupacijos Lietuvoje 1941 m. birželį Vladas Mažonas nugyveno įdomų ir spalvingą gyvenimą, apkeliavo pusę pasaulio ir ilgiau gyveno bent keturiose užsienio valstybėse. Buvo apsiskaitęs, tikras poliglotas – mokėjo lotynų, rusų, lenkų, vokiečių, anglų, prancūzų, kinų, japonų kalbas. Jis buvo didelė intelektualinė paspirtis marijonų kongregacijai, paliko pėdsaką svarbiausiose lietuvių marijonų veiklos srityse. Redagavo marijonų leidžiamus laikraščius, buvo populiarus publicistas, pedagogas, galėjęs pakelti ir mokytojų kvalifikaciją, nevengęs užklasinės veiklos su moksleivių organizacijomis, 1934–1939 m. priklausė Rytų apeigų (Unitų) Bažnyčiai ir apaštalavo tarp rusų Lietuvoje ir Kinijoje.
Ar Vladas Mažonas yra tikėjimo kankinys, praradęs gyvybę dėl ištikimybės Bažnyčiai? 1941 m. jis buvo suimtas būtent dėl atsisakymo paklusti sovietų valdžios reikalavimui nedėstyti moksleiviams tikybos, tardymo metu jam inkriminuoti „nusikaltimai“ dėl bolševikų režimo nusikaltimų persekiojant religiją SSRS viešinimo. Būdamas Kraslago kalinys rodė aplinkiniams atjautos, pasiaukojimo pavyzdį, nesiliovė eiti lageryje netoleruojamas dvasines pareigas. Tokie biografijos faktai neabejotinai liudija kankinystę dėl tikėjimo ir gali būti pavyzdys ateities kartoms.
Regina Laukaitytė, KUNIGO VLADO MAŽONO MIC CURRICULUM VITAE ET MORTIS santrauka.
Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, Vilnius, 2019.
Išsamiau: https://www.lkma.lt/site/archive/metrastis/XLII/lkma-metrastis_t42.pdf
