Lietuvių kalbos žodis „pasninkauti“ semantiškai susijęs su sąvoka „vengti, laikytis be maisto“. Pasninkas, kilęs iš lenkų kalbos žodžio, ir reiškia tą patį, ką ir lietuvių kalboje. Jis germaniškos kilmės. Panašūs ir anglų kalbos breakfast – tai reikštų laiką, kai po nakties nutraukiamas susilaikymas nuo maisto; prancūzų k. dejeuner ir pan.
Tad tokios žodžio pasninkas reikšmės, tačiau kas apie pasninką kalbama Šventajame Rašte? Mūsų šalyje yra gyva tradicija prieš kai kurias šventes atsisakyti mėsos ir pieno produktų.
Visų pirma, reiktų pastebėti, kad pasninkų yra įvairių – tai nebūtinai susilaikymas nuo maisto, bet ir nuo pokalbių, kai žmogus nusprendžia verčiau patylėti, o ne kalbėti. Hebrajų kalba tokiam pasninkui nusakyti yra netgi atskiras žodis. Betgi pakalbėkime apie klasikinę pasninko sampratą, kai tam tikrą laiką nevalgoma maisto, o gal ir negeriama gėrimų.
Jėzaus dienomis žmonės paprastai pasninkaudavo du kartus per savaitę, tą žinome ir iš fariziejaus maldos. Jis sako: „Aš pasninkauju du kartus per savaitę“ (Lk 18,12). Tai būdavo pirmadienio ir ketvirtadienio pasninkas. Tokia tradicija tebėra gyva Izraelyje iki šiol. Be to, izraelitai pasninkaudavo prieš mėnulio jaunatį, t.y. kiekvieno mėnesio paskutinę dieną. Įprastas dalykas buvo pasninkauti 8-9 dienas per mėnesį, t.y. daugiau nei ketvirtadalį mėnesio.
Dėl kokių priežasčių buvo pasninkaujama? Dėl daugybės ir pačių įvairiausių, – jei svarbi buvo apeiginė pasninko pusė, pasninkaudamas galėjai jaustis teisus pats sau, tam, kad kiti matytų, jog laikaisi tradicijų. Nejaugi Dievas nori, kad badautume ar mažiau valgytume ir tuo Jam labiau patiksime? Tikrosios pasninko priežastys išties ne tos. Tad kam gi reikalingas pasninkas?
Pradėkime nuo istorijos apie Abraomą. Štai sėdi jis prie palapinės po Mamrės ąžuolu trečią dieną po apipjaustymo, be abejo, kęsdamas skausmą, ir štai ateina trys vyrai, svetimtaučiai. Gerai žinoma ši istorija. Ką daro Abraomas?
Jis surengia vaišes. Galima tik spėlioti, koks patiekalas buvo pagamintas iš veršienos, varškės bei pieno, tačiau įdomiau kas kita. Tie trys Abraomą aplankę vyrai buvo angelai, tačiau, prasidėjus vaišėms, jie nepasakė: „Abraomai, mes juk angelai ir tokio maisto nevalgome“. Angelai neatsisakė Abraomo vaišių. Jie valgė, gėrė, ir turbūt jautė malonumą tai darydami.
Antra ne mažiau keista istorija nutinka tada, kai Mozė pakyla į Sinajaus kalną paimti Toros plokščių. Parašyta, kad „jis išbuvo ten su Viešpačiu keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, nevalgydamas nei duonos, negerdamas nei vandens.“ (Iš 34, 28) Stebuklas! Antrą kartą kildamas ant kalno Mozė taipgi neima maisto. Tad viena vertus, angelai valgo, kita vertus, žmonės įstengia ilgai išbūti be maisto.
Trečia istorija – pranašas Elijas eina link Sinajaus kalno. Eina 40 dienų tik duonos paplotį tesuvalgęs. Išėjo jis sotus, ir 40 dienų nevalgė. Ketvirta istorija – dykumoje gundomas Jėzus 40 dienų nei valgė, nei gėrė. Ir nepasakyta, kad Jis kovojo su alkiu, ne, tik paskutinę dieną jau buvo išalkęs.
Kaip reikėtų suprasti šias istorijas? Vienas judėjų išminčius sako: „Tas, kas ateina į miestą, elgiasi taip, kaip ten priimta.“ Yra ir lotyniška patarlė – Si fueris Romae, Romano vivito more; si fueris alibi, vivito sicut ibi – jei būsi Romoje, elkis kaip romietis, jei kur kitus, gyvenk laikydamasis jų papročių. Tad kai Jėzus pakyla į angelų pasaulį, dvasines sferas, jam nebereikia nei valgyti, nei gerti, o kai angelai nusileidžia į žemę, jie valgo ir geria, t.y. elgiasi pagal žemės papročius ir tvarką.
Elijas taipogi išėjo ant Horebo kalno susitikti su Dievu, ir perėjus į dangišką sritį, jam nereikėjo valgyti žemės maisto, jį maitino angelai. Ir Jėzus, kaip minėta, nebadauja 40 dienų ir naktų. Beje, skaičius 40 yra reikšmingas, sakoma, kad žmogui persikrausčius į kitą miestą gyventi būtent po 40 dienų būtina pradėti laikytis to miesto papročių ir tvarkos. 40 judėjų tradicijoje mistinis skaičius – 40 dienų truko tvanas, buvo tikima, kad po 40 dienų žmogaus dvasia visiškai nusikelia į kitą pasaulį.
Grįžtant prie pasninko – pasninkaujantis žmogus elgiasi pagal dvasinio pasaulio tvarką. Mes esame ne vien kūnas, bet ir siela, dvasia. Ta mūsų dalis, kuri yra štai čia ir dabar – ją ir maitiname, tačiau gyvi mes Dievo įkvėpta dvasia, dieviškumu. Kai šėtonas sako, kad Jėzus galįs akmenis paversti duona, Jėzus atsako jam, kad žmogus gyvas kiekvienu Dievo Žodžiu. Jėzus sako, kad Jo dalimi taps tas, kas maitinsis Dievo Žodžiu, Jis sako, kad toks žmogus nebadaus ir netrokš. Jėzus kalba apie tą žmogaus esybės dalį, kuri bus gyva kitame pasaulyje.
Vis tik mes nuolat esame tarp dangaus ir žemės, ir išsilaikyti nėra lengva, nes mus traukia žemyn tai kokie nors įgeidžiai, tai norai. Pasninkaujant gali nutikti taip, kad labai norėsime valgyti, kęsime alkį, bet drąsinsime save, kad elgiamės teisingai, ir kas žino, kai kurie iš mūsų gal net pasigirsime, kad štai ištvėrėme nevalgę, tačiau yra ir antrasis kelias – Izaijo knygoje 58 skyriuje aprašytas – „Štai pasninkas, kokio aš noriu: nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, duoti laisvę pavergtiesiems, sulaužyti bet kokį jungą, dalytis su alkstančiu savo duona, priglausti pastogėn vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems.“
Tad koks pasninkas patinka Dievui? Kai susilaikydami nuo maisto rūpinamės tais, kuriems reikia mūsų pagalbos ar globos. Prisipildžius Dievo Dvasios pasirūpinti tais, kurie nemoka gyventi dvasia.
Apskritai pasninko tikslas – prisipildyti Dievo Dvasios. Būtent pasninko metu mes sustipriname, atgaiviname dvasinį žmogų, mokomės nutildyti kūniško žmogaus įgeidžius ir norus. Tad pasninką galima vadinti ir kelione į savo dvasinį žmogų, ir galime nustebti pamatę save kitoje šviesoje. Betgi eiti tuo keliu naudinga – juo geriau pažįstame savo dvasinį žmogų, juo labiau jį treniruojame, tuo sėkmingiau mokomės būti dangaus ir žemės jungtimi, tiltu.
pasninko tikslas – prisipildyti Dievo Dvasios.
Pasninko metu trumpam pabėgame į Dievo Dvasios pasaulį, pažįstame, koks jis, tačiau ne tam, kad pasijustume teisesni už kitus, kad imtume baisėtis pasauliu, betgi kad būtume ryto vandens indai, gaivinantys kitus. Būdami Dvasios pripildyti turėtume kitus drąsinti, guosti, padėti atsitiesti, gaivinti.
Tad jeigu pasninkausime kaip Izaijo knygoje parašyta, ir dalinsimės duona su alkstančiu, tada atgysime patys. Ir Jėzus apie tai kalba. Pasninkaujant pamaitinti kitą – reiškia atnešti dangaus Dvasios į žemę. Tada, kai nepasninkauja kūnas – pasninkauja dvasia. Ir net jei tyrinėjam, skaitom Raštą, mes nesame reikiamai prisipildę Dvasios. Nėra paprasta vienu metu maitinti ir dvasią, ir kūną.
Tad pasninkas – kelionė į savo pačių dvasines sritis. Be abejo, tenka mokytis, kad pasninkas nebūtų badavimas, kančia, bet dvasios prisipildymo metas. Būtent pasninko metu vyksta dideli dalykai, apreiškimai. Nebūtina ir negalima sumanyti pasninkauti nei iš šio, nei iš to 40 dienų, tai gali būti netgi ne visa diena, o pusdienis.
Dievui malonus pasninkas, aprašytas Izaijo knygoje, yra didžiulis palaiminimas. Juk sakoma, kad tiems, kurie jo laikysis: „..tartum aušra užtekės tavo šviesa, ir tavo žaizda bus greitai užgydyta. (…) šviesa tau užtekės tamsoje, tamsa bus tau šviesi kaip dienovidis. Viešpats visuomet bus tavo vadovas, ir sausros išdegintoje šalyje tave pasotins. Jis atnaujins tavo jėgas, ir tu būsi kaip laistomas sodas, kaip niekada neišsenkantis šaltinis.” (Izaijo 58 skyrius)
